Surdegio vienuolynui žiebiasi viltis

1627 metais Surdegyje įsteigtas Šventosios dvasios vyrų vienuolynas kelis šimtmečius buvo vienu ryškiausių stačiatikų dvasiniu centru. Dabar Surdegyje išlikęs griūvančių pastatų ansamblis, įrašytas į regioninės reikšmės Kultūros vertybių registrą (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, vienuolyno vyresniojo korpusas, brolijos korpusas, koplyčia).
Geriausios būklės buvusiu vienuolyno vyresniojo rezidencijos pastatu susidomėjo Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas, kuris ir nori Surdegyje atkurti vienuolyną.

Buvo svarbiausias stačiatikių veiklos centras Baltijos regione

Prieš kelis dešimtmečius Surdegyje apsilankęs geografas Česlovas Kudaba pastebėjo, kad Surdegis nei prie upės, nei ant kalno „…tarsi atsitiktinai pamesta vietovė. Ir tos vietovės pavadinimas mįslingas…“ Surdegiui pasisekė, kad turi savo profesorių, čia gimusį, augusį, 50 savo gyvenimo metų Surdegio istoriniams tyrinėjimams skyrusį mokslininką, Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros profesorių Osvaldą Janonį (1948–2020), išleidusį apie Surdegį per dešimtį knygų, dėjusį pastangas dėl architektūrinio ansamblio išsaugojimo. Jis medžiagą rinko Maskvos, Peterburgo ir kituose archyvuose, kurie šiandieną neprieinami. Pasak O. Janonio, šioje vietoje piemenys, susikūrę laužą, kepė sūrį. Tuo tarpu gyvuliai išsilakstę. Kol juos surado, sūris sudegęs, tad vieta praminta Surdegiu. Surdegio dvaras minimas XV amžiuje, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose vietovė paminėta XVI amžiuje, o 1855 metais Surdegiui suteiktas miestelio statusas.

Surdegio įvaizdis labiausiai siejamas su koplyčių, bažnyčių statyba ir vienuolynu. 1510 metais dvarininkas Bogdanas Szyt-Stoveckis pastatė medinę cerkvę. Pagal padavimą, 1530 metais prie šaltinio, tryškusio šalia jos, apsireiškusi Dievo Motina, tad ten buvo pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia. Surdegio reikšmė išaugo 1627 metais dvarininkės Onos Staveckos-Bilevičienės iniciatyva įsteigus Šventosios dvasios stačiatikių vyrų vienuolyną. Fundatorė padovanojo žemės, atidavė Važdėlių kaimą, perdavė naudoti Anykščių malūną ir suteikė teisę žvejoti Rubikių ežere. Iki 1636 metų Surdegyje iškilo mūriniai rūmai su cerkve, kurioje įkurdinta stačiatikių stebuklinga laikyta Švč. Dievo motinos ikona, dabar saugoma Kaune, Apreiškimo sobore.

Kaip teigia O. Janonis, Šv. Dvasios vienuolynas iš pradžių priklausė Kijevo metropolitui, nuo 1778 metų – Minsko, 1834 metų – Polocko, nuo 1840 metų – Lietuvos vyskupystei. Nuo XVII amžiaus vidurio apie 200 metų Surdegio vienuolynas buvo bene svarbiausias stačiatikių veiklos centras visame Baltijos regione, o XIX amžiaus viduryje – visos Kauno gubernijos stačiatikių dvasinis centras. Surdegio vienuolyną rėmė ir išlaikė Rygos stačiatikių bendruomenė, neturėjusi savo cerkvės. Vienuolynas buvo 3-ios klasės, jame nuolat gyveno viršininkas, 5 jerovienuoliai, 2 jerodiakonai, 1 vienuolis ir 4 vienuolyno broliukai naujokai. Kartais jų būdavo mažiau ar daugiau. Vienuolynas garsėjo daržais ir sodais, įveistais XIX amžiaus antroje pusėje. Kai kurie vienuolyno pastatai ir dabartinė bažnyčia pastatyta maždaug 1812 metais už Rygos stačiatikių aukas. Stačiatikiai aktyviai vykdė rusifikavimo politiką, tačiau tarp vietinių gyventojų autoriteto neturėjo, juolab, kad, kaip teigia O. Janonis knygoje („Surdegis 1510–1940 metais“, Anykščiai, 2010 metai), neigiamos įtakos vienuoliams darė atgailai į vienuolyną atsiųsti prasikaltę vienuoliai. Surdegio vienuolynas buvo „baltosios dvasininkijos “pataisos namais.

„1890 metais nusižudė vienuolyno vyresnysis Serafimas. Savižudybės priežastimi vieni gyventojai nurodydavę nevykusią meilę vienuolyno šeimininkės dukrai, kiti – valdiškų pinigų statybų metu išeikvojimą. …savo blogu elgesiu bei girtuokliavimu anaiptol vietiniams gyventojams neimponavę, nes dažnai galėdavę matyti jų vieną kitą girtą pakelės griovy gulintį“, – O. Janonis cituoja mokytoją B. Kašponį. 1915 metais, artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, vienuoliai stačiatikiai su turtu pasitraukė į Rusiją, vienuolyną palikę likimo valiai.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais bažnyčia buvo suremontuota, kad nebeprimintų cerkvės, sutvarkytas po pastatu iki šiol trykštantis šaltinėlis, aptvertas šventorius, pakabintas varpas, įrengtas altorius, o vėliau įrengti ir vargonai. Kaip ir vienuolynas, Švč. M. Marijos ėmimo į dangų bažnyčia įtraukta į regioninės reikšmės kultūros vertybių registrą.

Nepriklausomybės metais Surdegyje gyveno beveik 300 gyventojų, veikė daug visuomeninių organizacijų, o vienuolyno pastatuose buvo įsteigta Surdegio pieno perdirbimo bendrovė, 1940 metais pagaminusi 111 tonų sviesto. Juose pieninė veikė ir sovietmečiu.
XIX amžiaus antroje pusėje Surdegyje prie vienuolyno veikė pradinė mokykla, vaikus be užmokesčio mokė išsilavinę vienuoliai.

Pirmojo pasaulinio karo metais į Surdegį buvo atvežta apie 100 benamių našlaičių. Nuo 1919 metų pradėjo veikti lietuviška pradžios mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo Surdegyje, vienuolyno pastate, veikė progimnazija, vėliau aštuonmetė, pertvarkyta į vidurinę, po to vėl aštuonmetė, pagrindinė, pradinio ugdymo skyrius, kol nebeliko vaikų ir 2010-ais metais mokykla nustojo egzistavusi. Buvusios mokyklos priestate dabar veikia biblioteka, įsikūrė Surdegio bendruomenė, yra etnografinis muziejėlis. Vienuolyno vyresniojo pastatas, buvusi mokykla, priklauso Anykščių rajono savivaldybei, o Šv. Dvasios vienuolyno pastatų komplekso brolijos korpuse kolūkmečiu veikė pieninė, gyveno žmonės.

Reikia milijono eurų…

Aplankius Surdegio vienuolyno išlikusius pastatus, pasilieka slogus įspūdis. Šviečia tik bažnyčia, o kitų pastatų, ypač privatizuotų, būklė tragiška: apaugę krūmokšniais, stogai įgriuvę, aptrupėjusios sienos. Pasak Troškūnų seniūnijos seniūno Rimanto Sereičiko, šiek tiek geresnė būklė vienuolyno vyresniojo pastato, kur buvo mokykla, jo priestatas remontuotas, jame veikia biblioteka, įsikūrusi bendruomenė. Panevėžyje gyvenanti Valentina Vatutina vienuolyno vyresniojo pastate yra sukaupusi daug įvairiausių daiktų rinkinių, tačiau, pasak seniūno, muziejumi to nepavadinsi. Vienuolyno brolijos pastatų kompleksą, buvusią pieninę įsigijęs verslininkas nieko nedarė, po to pardavė. „Dabar tie pastatai priklauso asociacijai „Surdegio vienuolynas“, kuriai vadovauja Kęstutis Vaitkus“, – sakė seniūnas ir davė jo telefono numerį.

Garbaus amžiaus, Vilniuje gyvenantis K. Vaitkus man pasirodė kaip nuoširdus, geranoriškas Kultūros paveldo registre įrašyto komplekso išsaugojimu susirūpinęs žmogus. „Pastatus prieš penketą metų pirkti įkalbėjo O. Janonis. Sakė, kad verslininkas nieko su jais nepadaręs, nutarė parduoti plytom ir malkom ir primygtinai prašė vienuolyną gelbėti, – prisiminė K. Vaitkus. – Aš, gyvenęs Vokietijoj, esu dvasingas žmogus, sutikau, įsteigiau asociaciją „Surdegio vienuolynas“. Tikėjausi valstybės pagalbos, rasti verslininkų, rėmėjų, ką nors toje vietoje padaryti. Deja, tokių didelių pinigų aš neturiu, o pastatai pernelyg sugriuvę“, – sakė nusivylęs K. Vaitkus, manydamas, kad vienuolyno pastatus prikelti prireiktų gal milijono eurų. Jis linkęs bendrauti su visais, norinčiais išsaugoti ir atgaivinti Surdegio vienuolyną…

Bylinėjasi dėl teisės gyventi Lietuvoje

Ant vienų užrakintų vienuolyno vyresniojo, buvusios mokyklos pastato durų kabo baltas popieriaus lapas su tekstu, kad čia yra muziejus, kurį galima aplankyti sekmadieniais ir nurodytas telefono numeris. Paskambinau. Atsiliepusi moteris prisistatė esanti Valentina Vatutina, gyvenanti Panevėžyje, Lietuva yra jos gimtinė ir kvietė būtinai aplankyti Surdegio kaimo muziejų. Tiesa, jau prieš tai buvau perspėtas Surdegio bibliotekininkės Ritos Liutkevičiūtės, kad to muziejaus grindys išlūžusios, galimai supuvęs perdengimas ir ten pavojinga, tad muziejus liko neaplankytas. „Ką galėjau, tą padariau, iš lankytojų nė vieno cento nepaėmiau“, – dievagojosi į aštuntą dešimtį įkopusi, Rusijos pilietybę turinti moteris. Pasakojo savo gyvenimo istoriją, o paklausta, ar turi kokius nors šio muziejaus dokumentus tikino, kad jai naudotis patalpomis leidęs kadais buvusios mokyklos direktorius…

Situacija tokia, kad Panevėžyje veikusio Rusų kultūros centro vadovė V. Vatutina pripažinta kaip kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir dėl teisės gyventi Lietuvoje nuo pavasario bylinėjasi teismuose…
Beje, ji, kartu su pagalbininkėmis, Surdegyje rado archimandrito Zosimos kapą, kurio palaikai 2012 metais buvo iškasti ir išvežti.

Pabaigai – viltinga žinia

Šį rudenį Surdegio vienuolyne susirinkę piligrimai ėjo į Raguvėlę. Jų žygis buvo žvalgomasis. Tai 38 km maršruto Raguvėlė – Surdegis – Troškūnai – Latavėnai – Andrioniškis – Niuronys dalis, kuri, tikėtina, bus įtraukta į Kultūros kelią Camino Lituano.

Spalio mėnesį Anykščių savivaldybėje lankėsi jau metus Lietuvoje oficialiai gyvuojančio, nuo Maskvos patriarchato atsiskyrusio Konstantinopolio visuotinio patriarchato Lietuvoje egzarchas kun. Justinas Kiviloo. Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui jis įteikė prašymą, „…rasti galimybę perduoti Visuotinio patriarchato egzarchatui Lietuvoje naudotis buvusio vienuolyno vyresniojo rezidencijos korpusu ir su juo sujungtu priestato antruoju aukštu virš Surdegio bibliotekos. Čia bus atkuriamas vienuolynas. Numatome šiam objektui grąžinti dvasinio kultūros, piligrimystės, slaugos ir kitų su bažnyčia pritinkančių veiklų centro reikšmę“.

J. Kiviloo, Estijoje gimęs ir tarnystę pradėjęs dvasininkas, nuo 2013 metų kunigas, tarnavo Estijos Apaštališkosios Ortodoksų bažnyčios metropolito Stefano protodiakonu, įvairių parapijų kunigu, Kalėjimo kapelionu. 2023 m. paskirtas Lietuvos egzarchu, šių metų pradžioje atvyko į Lietuvą. Jis merui priminė, kad Surdegyje prie ortodoksų (stačiatikių) bažnyčios 1530 metais apsireiškus Dievo Motinai, buvo įkurtas Konstantinopolio patriarchato Šventosios Dvasios vienuolynas, kuris buvo žymus ortodoksų dvasinis centras.

Beje, Šventosios Dvasios vyrų vienuolynas iš pradžių priklausė Kijevo metropolitui. Meras K. Tubis į prašymą žiūri palankiai, tačiau, pasak jo, galutinį sprendimą priims Anykščių rajono taryba. „Man svarbu, kad vienuolynas būtų atgaivintas, ten kažkas vyktų. Kita vertus, tai būtų ir savotiška parama Ukrainai, nuo Maskvos patriarchato atsiskyrusiems dvasininkams“, – sakė meras.