Praėjusį trečiadienį Anykščiuose, ramybės gatvėje, apleistose ir nenaudojamose ligoninės patalpose, rastas benamio vyro lavonas. Prieš porą metų senosios ligoninės apleistuose pastatuose taip pat buvo aptiktas jau graužikų apgraužtas kūnas. Dar kiek seniau benamio lavonas aptiktas buvusioje pieninėje šalia „Norfos“ prekybos centro.
Beveik kasmet apleistuose, neprižiūrimuose pastatuose užgęsta po gyvybę.
„Anykšta“ teiravosi žmonių, ką reikia keisti, kad tokie kraupūs scenarijai nesikartotų? O gal nedaryti nieko – juk žmonės gyvena taip, kaip jiems atrodo teisingiausia?
Eugenijus PAJARSKAS, Anykščių seniūnijos seniūnas:
– Mes kiekvienas renkamės, kaip gyventi… O tokių benamių žmonių, žinau, buvo ir yra seniūnijoje, kurie prisiglaudžia prie vienišų moterų – jie gyvena kažkokiuose apleistuose pastatuose, pašiūrėse, toks jau jų gyvenimo būdas. Mes, seniūnija, kartu su socialiniais darbuotojais, bandome jiem padėti, kad bent jau susitvarkytų dokumentus ir galėtų gauti bent minimalią pagalbą, siūlome tokiems važiuoti į globos namus, bet jie nenori – jie pasirinko tokį gyvenimo būdą, ir pagal dabartinius įstatymus mes jų negalime priversti kažką daryti. Va ir šiandien pas mane buvo vienas vyriškis, kurio ir motina, ir tėvas yra mirę, jis gyvena miškuose ties Lašiniais, žmogui – 34 metai, gyvena jis ten toj sodyboj kažkaip, siūlėm kartu su socialiniais darbuotojais kreiptis jam į Darbo biržą, kad užsiregistruotų, kad mes galėtumėm bent minimalią pašalpą skirti. Bet jis nenori… Dar vieną blogybę matau, kad pas mus daug žmonių, kurie neturi socialinių įgūdžių – kada žmogus gyvena su tėvais, – ar jie būtų vyresnio amžiaus, ar jaunesnio – čia nesvarbu, – dar jie būna kažkiek sužiūrėti. O kada lieka vienas, jis nebemoka gyventi. Bet žmogus turi pats norėti – per prievartą nei seniūniją, nei kitos įstaigos nepadės. Aš jokiu būdu nesakau, kad tie žmonės vagia iš kažkur, apiplėšinėja kažką – jie dažnai renka ir priduoda plastikinę tarą, gal kažkas centų duoda, taip ir gyvena – juk metai iš metų Anykščiuose matome tuos pačius veidus.
O didžiausia problema, kad rajone nėra nakvynės namų – galima pervažiuoti per apleistus pastatus, kažkokias lūšnas ir juos surinkti, bet kur juos padėti. Anksčiau dar būdavo išblaivinimo įstaigos, tai bent naktį ten galėdavo tokie žmonės praleisti, o dabar ir to nėra.
Paskutinė mirtis – kažin ar nuo šalčio, dar ypač didelių jų nebuvo. Bet tokie žmonės dažnai serga, nevartoja vaistų, organizmas nusilpęs, maisto irgi turi kada ne kada, taip ir ištinka mirtis…
