Apie Kūčių tradicijas žinoma daugiau nei Kalėdų minėjimo papročius – šios buvo labiau asocijuojamos su atvanga metų sandūroje, nei Kalėdiniu šurmuliu bei linksmybėmis, ir kiek gausiau ritualizuotos. Jeigu Kūčias veikiau galima laikyti pasiruošimo, susikaupimo ir rimties diena, tai Kalėdos, kaip anuomet, taip ir iki šiol, yra susijusios su poilsiu ir švente šiandien įprastesne šio žodžio prasme.
Lietuvių liaudies kalendoriuje Kalėdos – sena agrarinė šventė, turinti daug bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Rašytiniai šaltiniai mini papročius, dauguma kurių šiandien yra pamiršti ir nebepraktikuojami. Pavyzdžiui, iš švęstų trijų ar keturių dienų, kurioms iš anksto intensyviai ruoštasi, šiandien liko vos dvi.
Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo aptinkamas senovinio kalėdojimo – persirengėlių vaikščiojimo sveikinti su švente paprotys, kartu renkant už sveikinimus dovanas. Tikėta, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus ir dažniausiai tai daryta skanėstais. Tokios vaikštynos užsitęsdavo iki pat Trijų karalių šventės. Mūsų laikais atgaivintas toks paprotys dažnam tikriausiai galėtų pasirodyti įžūlokas – juk tapo labiau įprasta, jog tai persirengėliai – Kalėdų seneliai – patys palieka dovanas.
Tiesa, lietuviškojo senio Kalėdos, pasirodančio Kalėdų vakarą, nereikėtų painioti su iš krikščionybės perimtu Švento Mikalojaus naratyvu, nes etnologų manymu, tai buvusi atskira ir originali tradicija. Kalėda savo apsilankymais nešdavo ne dovanas, bet palinkėjimus, sveikinimus ir pakilią nuotaiką. Tiesa, vaikams kartais pasisekdavo gauti nedidelių dovanų, pavyzdžiui, riešutų ar riestainių. Kai kur, pasirodžius Kalėdai, būta papročio ilga vilkstine keliauti pro trobas, dainomis ir žaidimais kviečiant geresnį kitų metų derlių.
