Svarbiausia – idėja ir noras ją įgyvendinti

Šiemet Anykščių rajono metų ūkininku paskelbtas Troškūnų seniūnijoje įsikūręs Raimondas Balsys.
Per 2000 hektarų valdantis Vilniaus universiteto teisės magistras R. Balsys į šią veiklą pažiūrėjo praktiškai: ūkininkauti pradėjo norėdamas šiek tiek užsidirbti ir galvojo, jog ši veikla jam nebus pagrindinė, o tik pomėgis.

Pradėjo nuo nulio

Ūkininkauti R. Balsys sugalvojo 2007-aisiais, dar būdamas trečio kurso teisės studentas, savo senelių žemėje Mitošiūnuose. Sako, kad tiesiog įžvelgė galimybę užsidirbti šioje srityje.

„Anuometinis žemės ūkis, palyginti su dabartiniu, buvo labai silpnai išvystytas, buvo didžiulės erdvės, plotai veiklai vystyti be ribų. Didžiausias stabdis buvo tai, kad neturėjau jokios patirties ūkininkaujant. Tiek, kad vasarą būdavau kaime pas senelius ir matydavau ūkio darbus, bet jie buvo primityvūs – dalgis, šakės, grėblys. Pagrindų tai veiklai nebuvo. Iš šeimos taip pat nebuvo paskatinimo – tiek mama, tiek močiutė buvo už galvos susiėmusios. Ir mano studijų kryptis – teisė – į žemės ūkį nekreipė. Tai buvo tiesiog atsargus pabandymas užsidirbti“, – kaip gimė mintis kurti ūkį, prisiminė dabar vienas stambiausių ūkininkų rajone.

„Žengiau į visiškai nežinomą kryptį. Galvojau, kad dirbsiu teisininku, žemės ūkis bus papildoma veikla užsidirbti. Pradėjau nuo 100 hektarų – juos „susirinkti“ nebuvo sunku, nes buvo mano senelių 7 ha, o visa kita – aplinkui, netoliese, buvo nenaudojama. Susitariau nuomai. Ji nebuvo brangi ir žmonės džiaugdavosi, kad žemę iš viso paimi. O jei dar pažadi kažkokią grąžą – visiems puiku, – apie pirmuosius žingsnius ūkininkavimo link pasakojo R. Balsys. – Tuo metu visai nebuvo išvystytos žemės ūkio paslaugos. Pradėjus veiklą, pačiam buvo keista – nori pasisamdyti žmogų, kad jis tau padarytų darbą – jo nėra.“
Pradėjo R. Balsys nuo augalininkystės, o sėkmė paskatino veikti toliau.

„Pasėjau, užauginau ir rudenį nusipirkau kledarą kombainą iš Danijos. Pačiomis pigiausiomis techninėmis galimybėmis pradėjom dirbti. 2007 metai buvo super metai žemės ūkiui. Buvo pakankamai mažos sąnaudos ir didelės grūdų supirkimo kainos. Užaugo didelis derlius. Pasitvirtino pirminis variantas, kad čia uždirbti galima, – kad įšoko į sėkmingą traukinį, džiaugėsi pašnekovas. – Tuo metu buvo atviros projektų galimybės visiems sektoriams. Būdavo paskelbiamas šaukimas projektų finansavimui, ir nesurenkama tiek, kiek pinigų skirta. Šiais laikais yra didžiulė konkurencija, dalis ūkininkų net nebeteikia projekto, nes nėra jokių šansų laimėti. Žemės ūkis visiškai nebuvo finansuojamas bankų ir kreditų įstaigų, žemės sklypas nebuvo tinkamas užstatas bankui. Šiuo metu tai nesuvokiama.“

Teisės studijų R. Balsys nemetė, studijavo toliau. Tačiau, kaip sako, pagal specialybę taip ir neteko dirbti, nors 2008 metų pabaigoje suabejojo galimybe sukurti tikrą ūkį.
„Tada pasileido žemės supirkėjai užsieniečiai, nors oficialiai jiems nebuvo galima pirkti. Labai suaktyvėjo žemės rinka, kažkas taip pat čia įžvelgė galimybes. Tuomet pagalvojau, kad su savo kapitalu tikriausiai liksiu nuošalyje. Ekonominis pakilimas truko labai trumpai, atėjo krizė ir žemė vėl tapo nereikalinga. Grįžau atgal. Jau buvo daug kas prisipirkę žemės, tad žmonėms siūlydavau: kompensuosiu jums dvejų metų palūkanas, po dvejų metų už jūsų žemę sumokėsiu tiek ir tiek.
Kai buvo ekonominis pakilimas, aš jau turėjau daug žemės, nebebuvo baisu, kad žemė brangsta, mano ūkis augo stabiliai, kasmet po 100–150 hektarų jis padidėja“, – sakė šiuo metu apie 2000 hektarų žemės turintis R. Balsys bei nusijuokė, pavadintas Markizu Karabasu: „Ne iš vieno tai girdėjau.“

Išnaudoja visas žemes

„Tikslą – milijoną litų – uždirbti buvau išsikėlęs per 5–7 metus, bet tai įvyko greičiau. Tai nebetapo tikslas, nes tai tapo lengva, – kad, atėjęs be jokių žinių, gebėjimų, sulaukė sėkmės, pasakojo R. Balsys. – Mano stiprioji pusė – bendravimas su žmonėmis, derybos. Žodžiu, galiu sutarti pakankamai didelius sandorius ir jie veiks. Žmonėmis pasitikiu, nevykusių sandorių dalis yra labai maža. Didėja ūkis ir dabar, nors vis sakau, kad reikia ne kiekybės, o kokybės. Bet vis sunku nutraukti susitarimus, atsispirti pasiūlymams.“

Paklausus, kaip sekasi suvaldyti tokius didžiulius plotus, ūkininkas numojo ranka ir teigė, kad 2000 hektarų suvaldyti šiuo metu kur kas lengviau, nei šimtą 2007-aisiais.
„Turiu darbuotojus, stiprią komandą – manau, vieną stipriausių rajone. Žmonės nesikeičia, jie nuolatiniai, dirba 10–12.

Pagrindinė mano veikla yra augalininkystė, kitos veiklos – kaip papildomos. Užsiimu jomis, nes tam yra sąlygos. Yra sena ferma, kodėl į ją neįleidus gyvulių? Taip neleidi sugriūti kompleksui. Kartais matai, kad kai darai investicijas, ekonomiškai to daryti gal ir nereikėtų. Bet padarai, kad būtų tvarka. Vadinu tai socialiniu projektu. Yra prastos žemės, netinkamos javams auginti. Gali imti pievą nusmulkinti – tai paprasčiausia, pigiausia. Bet galima paimti šieną ir panaudoti jį pagal paskirtį. Taip įsigijome gyvulių“, – kad visos žemės, net, atrodytų, ir nereikalingos, gali tapti naudingomis, įsitikinęs R. Balsys.

Negana to, didžiausiame ūkininko plote – net 130 hektarų – jau veikia viena didžiausių Baltijos šalyse saulės elektrinių.
„Senokai bendravome su vėjo jėgainių parko vystytojais – buvo jau prieš dešimtmetį idėja, kad tokie parkai Anykščiuose atsiras. Kalbant apie saulės elektrines, buvo vystytojų žvalgyba, o ieškant tinkamos vietos, vis tiek į Balsio ūkį pataikysi, – juokėsi pašnekovas. – Vėliau prasidėjo darbas – kaip juos prisikviesti, nes investicijos – didžiulės, vystytojai bet kur Lietuvoje tai gali daryti. Pasistengiau sudaryti tokias sąlygas, kad jie ateitų į Anykščių rajoną. Kai parkas pradėjo veikti, jis buvo didžiausias visame Baltijos regione, bet šiais metais Molėtuose keliais megavatais didesnį paleido. Bet galiu pasakyti, kad viskas jau parengta patrigubinti parką Anykščiuose.“

Esminė veikla – augalininkystė

R. Balsys sakė, kad šiais laikais konkurencijos žemės ūkyje beveik nėra ir ūkininką neraminanti mintis, jog greitai nebeliks užsiimančių šia veikla.
„Tik taip atrodo, kad visi labai nori ūkininkauti, o iš tiesų ūkininkų mažėja. Pasiūlymų įsigyti, išsinuomoti, perimti ūkius ar valdymą apstu – galiu kas metus ūkį dvigubinti. Sąnaudos labai išaugusios, veikla rizikinga, darbuotojų – aš su šia problema nesusiduriu, bet daug kas susiduria – trūksta.

Nors augalininkystės skaičiai Lietuvoje – labai geri. Veikla yra patraukli, nes viskas pasidaro santykinai greitai, žmogui nereikia dirbti visus metus, jis nėra „pririštas“. Tai – sektorius, kuris Lietuvoje visada stabiliai augo. Grūdams auginti, jiems nuimti ir greitai parduoti yra puiki infrastruktūra. Labai gerai veikia rinka, grūdus sandėliuoti galima ilgai. Kiti sektoriai regione pralaimi dėl įvairių veiksnių. Neužsiauginti savo kiaulienos regione, kuriame yra visos sąlygos… Viskas yra įmanoma, bet sektorius yra pralaimintis konkurencinę kovą Lenkijos ir kitai rinkai, iš kur kiauliena atvažiuoja labai nupiginta. Niekas čia nenori daryti, investuoti, ir, matyt, taip liks“, – kalbėjo Rokiškyje užaugęs R. Balsys.

„Labai gražu, kai yra tikras šeimos ūkis, kai vaikai perima tėvų sukurtą ūkį. Nors vaikai nebelinkę tiek daug aukotis, kiek tėvai aukojosi, bet dažnai atsineša naujų idėjų, yra plačiai matantys, iš karto ateina stiprūs, nes turi tvirtą pagrindą“, – nuomone dalijosi pašnekovas, pats ne kartą girdėjęs, kad vienas tokio ūkio valdyti negali – esą už jo nugaros stovi Ramūnas Karbauskis.

„Žmonės susieja visai nebūtus dalykus. Karbauskis man nebent kartais trąšų parduoda. Iš tiesų realybė yra tokia: turėk idėją, noro ją įgyvendinti ir dirbti.“

Protestai – iš nevilties

Neseniai visoje Lietuvoje kilo ūkininkų protestų banga. Teiravomės R. Balsio nuomonės apie tai: ar protestai gali kažką pakeisti, ar jie yra reikalingi?
„Protesto niekas nenori daryti. Jis pasidaro iš tokio didžiulio nepasitenkinimo, kad kitaip ir baigtis negali. Jei protestas vyktų ne Lietuvoje, tikriausiai degtų šienas prie ministerijos. Nebe pirmą Seimo kadenciją turime bėdą, kada neturime ministro, galinčio tinkamai atstovauti žemės ūkiui. Paskutinis žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas žemės ūkyje – nulis. Jis nieko nepadarė, tik priėmė tokius sprendimus, kuriuos išeidamas pats panaikino. Atėjęs kitas ministras pabaigė panaikinti tai, kas buvo priimta“, – netinkamais buvusio žemės ūkio ministro K. Navicko sprendimais, tokiais kaip karvių apmokestinimas dėl jų išskiriamo metano, piktinosi ūkininkas.
„Ar krūvos dokumentų pildymas internetinėje sistemoje, kai vidutinis ūkininkų amžius Lietuvoje viršija 60 metų. Reikia patręšti daržą, o tu eini pas seniūnijos specialistą derinti iš anksto, kad spėtum įrašyti tą savo padarytą darbą. Idėja net negalėjo veikti. O svarbiausia, kad tos sistemos, kurias jie diegia, neveikia, stringa. Prie buvusios vyriausybės žemės ūkio ministro visi ūkininkai tapo pažeidėjais, nes viską įvykdyti, kas prirašyta, neįmanoma. Tai – pavojingas dalykas, nes, jei kartą dėl kažkokio dalyko tapai pažeidėju, įpranti ir tai tampa norma. Atsiranda nepagarba taisyklėms“, – sakė R. Balsys.

Į Tarybą norėtų grįžti

Be ūkinės veiklos, R. Balsys buvo ir kelių kadencijų Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys. Tačiau politiku savęs nevadina.
„Tiesiog esu dalyvavęs visuomeninėje politinėje veikloje. Pakvietė kažkada Antanas Baura prisijungti prie Valstiečių-žaliųjų partijos, sutikau, o žmonės balsavo. Įėjus į savivaldybę, išeiti sunkiau. Būdamas Taryboje, gali domėtis, gilintis, jautiesi rajono dalimi. Kuo arčiau būni, tuo, atrodo, gali daugiau paveikti sprendimų priėmimus. Kiek tos laimės sprendimų priėmime? Natūraliai, kai turi kitą veiklą, sunkiau dalyvauti politinėje veikloje.
Nepatekau į šią Tarybą, tačiau nepadariau jokių veiksmų, kad ten patekčiau, turėjau daug kitų darbų. Kituose rinkimuose dalyvauti nežadu, nebent vėliau, kai nusistovės ūkis“, – sakė R. Balsys.
Beje, ūkininkas yra nuolatinis vietos bendruomenių kultūrinių renginių rėmėjas.

Ūkininkas, politikas ir daugiavaikis tėtis

O kaip į tokį gyvenimo būdą, darbą reaguoja ekonomistė R. Balsio žmona Dovilė? Porai neseniai gimė trečioji atžala, o vyras – vis laukuose. Ar pats nepagalvojantis, kad ūkis liks vaikams?
„Žmona nesidžiaugia mano kiekviena investicine idėja, – juokėsi R. Balsys. – Bet priprato, galbūt jau susitaikė. Buvo laikas, kad darydamas kai kurias investicijas, nesakydavau, nes žinojau, kad ji neigiamai priims tuos papildomus 50 hektarų. Bet žmona turbūt suprato mano veiklos principą. Kiekvienais metais noriu padaryti vis kažką naujo.“
Vaikai, sako R. Balsys, – didžiausias džiaugsmas ir būna gaila, kai per darbus jų kelias dienas nemato. „Turiu dvi mergaites – Barborą ir Otiliją ir sūnų Mykolą. Vaikai dar maži, tačiau, priimdamas kai kuriuos sprendimus, pagalvoju, kad jie niekaip greitu metu neatsipirks, bet po 20 metų, jei vaikai norės tęsti mano veiklą, jiems tai gali būti reikalinga ir svarbu. Atsargiai apie tai pamąstau, – prasitarė vienas stambiausių ūkininkų rajone. – Anksčiau kiek pavydžiai žiūrėdavau į tuos, kuriems tėvai padėjo. Bet iš tikrųjų, dažniausiai, jei neturi potencialo, toli nenueisi. Mąstau, kaip vaikams išugdyti verslo gyslelę, kad jie nebijotų veiklos. Tai – papildomas motyvacinis veiksnys, kad gal vaikai norės tuo užsiimti. Mano sūnui Mykolui – 6-eri, jis žino už mane daugiau, nei aš, pradėdamas šią veiklą, ir mane tai kiek neramina. Jis dega darbais, kurie yra pas mane: jo „ūkis“ didesnis, jo kombainas galingesnis, traktorius dirba greičiau, jis daugiau hektarų pasėja“, – apie šešiametį sūnų, pasakojo R. Balsys.
Pasiteiravus, ar nepasiilgsta miesto, ar kaime gyventi gera, pašnekovas teigė, jog čia radęs pusiausvyrą.
„Kadangi žmona dirbo Vilniuje, turime būstą ir ten. Gyvename tarp miesto ir kaimo. Šiltuoju metų laiku mes – visada kaime, retai važiuojame į Vilnių, o žiemą – atvirkščiai, daugiau būname mieste. Neatsibosta kaimas, nepavargstame nuo miesto ir atvirkščiai. Ramybė gražu, bet pavargsti ir nuo jos. Pats užaugau Rokiškyje – sakykime, mieste. Apskritai Lietuvoje nematau takoskyros – miestas ar kaimas“, – kalbėjo R. Balsys.