Kovo 11 – ąją tradiciškai paminėjo ir svėdasiškiai – melstasi už tėvynę, ant aukšto stiebo miestelio aikštėje valstybinę vėliavą pakėlė skautai, giedotas Lietuvos himnas, puikų koncertą dovanojo Aulelių globos namų auklėtiniai ir dainininkai svėdasiškiai. Džiugu, kad didžiosiose šventėse giedamas ir Svėdasų himnas.
Tam, kad himną išgirstum reikia ateiti į bažnyčią, jis jau kelintą kartą šiemet skamba po iškilmingų pamaldų. Džiugu, kad dar gūdžiame sovietmetyje svėdasiškio, ilgamečio Traupio klebono Stepono Galvydžio parašytas kūrinys, pernai vasarą buvo atgaivintas naujam gyvenimui – paskutiniąją liepos dieną iškilmingą, su valso ritmais besipinančią, prasmingais stabtelėjimais pagyvintą melodiją parašė Svėdasų bažnyčios vargonininkės Linos Lukošienės sesuo, Utenos Dievo apvaizdos vargonininkė Rita Deveikienė.
Himno tekstas prasmingas, kai kurios jo eilutės ypatingai tinka šiam laikmečiui, jaudinančios – besiklausant jautresniems, gyliau išgyvenantiems, suvokiantiems, širdis užlieja saldus, graudus jaudulys, net išrieda ašara. S. Galvydis mini Alaušo ežerą, skambantį paskendusį varpą, Jarą, Šventąją, Vaižgantą, gyvą tikėjimą, žengimą protėvių takais, Radvilas, seną jaukią bažnyčią, meldžia Dievą globoti, laiminti svėdasiškių darbus ir žygius, suburti į būrį, tarsi kviečiant sugrįžti ir emigrantus: „Į būrį mus visus – mažus ir jaunus ir senus“. Galiausia iškilmingame priedainyje: „Gyvuokite klestėkite, puikieji mūsų Svėdasai, šviesius laikus regėkite…“
