Svėdasų šventovė alsuoja Vaižganto dvasia (Aukštaitiškas formatas)

Svėdasų miestelio puošmena ir pagrindinis akcentas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia skaičiuoja 223–uosius krikščioniškos veiklos metus. Ant kalnelio, ant šiaurinio Alaušo ežero kranto, stovinčios liaudiško klasicizmo stiliaus kryžminio plano (38 x 30 m) šventovės ansamblį papildo neogotikinė varpinė ir koplyčia.
Pasak klebono Vydo Juškėno, svėdasiškiai tebėra pamaldūs nuo didžiojo svėdasiškio Juozo Tumo-Vaižganto laikų. „Čia galima pajusti Vaižganto dvasią…“ – sakė kunigas. Svarbiausia Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui priklausančios Svėdasų parapijos šventė – Šv. Mykolo arkangelo atlaidai rugsėjo 29 d., kurie švenčiami artimesnį šiai datai sekmadienį.

Tarp dviejų ežerėlių įsispraudusiame Svėdasų miestelyje pirmoji Romos katalikų bažnyčia, pasak kunigo V. Juškėno, pastatyta XVI amžiaus pradžioje, o 1522 m. jau minima Vilniaus vyskupijos dokumentuose.
„Svėdasų dvaras 1533 m. atiteko reformacijos šalininkams, Radvilai Juodajam ir jo broliui Jonui,  – šventovės istoriją priminė kun. V. Juškėnas. – Būtent dėl Radvilos Juodojo religinių nuostatų maldos namai atiteko reformatams ir katalikams bažnyčią grąžino tik jo sūnus Jurgis“.
Jurgis Radvila apie 1573 m. viešai pareiškė, kad iš protestantizmo pereina į katalikybę. Romoje studijavęs filosofiją ir teologiją, dalyvavęs piligriminėse kelionėse po Portugaliją ir Ispaniją, jis tapo Vilniaus vyskupu. Būtent J. Radvila stiprino katalikybę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įsteigė pirmąją Vilniaus kunigų seminariją, aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime ir 1586 m. vasaros pradžioje Romoje jam buvo suteiktas vienas aukščiausių bažnyčios hierarchijoje bažnytinis kardinolo titulas. Po dar penkerių metų dvasininkas tapo Krokuvos vyskupu ir likusį gyvenimą praleido Lenkijoje. 1599–ųjų rudenį kardinolas kelionėje į Romą peršalo, dar dalyvavo jubiliejinių krikščionybės metų iškilmėse, tačiau sugrįžti jam nebuvo lemta. Mirė Romoje, kur ir palaidotas. Štai tokios iškilios asmenybės figūruoja Svėdasų bažnyčios istorijoje.
Tuo tarpu nedidelė reformatų bendruomenė Svėdasuose turėjo savo maldos namus, pamokslininką. Juos globojo Biržų Radvilos, tačiau didelės meilės tarp reformatų ir katalikų niekada nebuvo. Antai apie 1647 m. buvo iškelta byla, kad protestantų maldos namai pastatyti per arti katalikų bažnyčios, o tais pačiais metais tuometis Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina Seimui apskundė Svėdasų dvarininką Jonušą Radvilą, kad šis įsakęs nukirsti pakelėse stovėjusius kryžius. Byla buvo nutraukta tik klebonui paliudijus, kad kryžiai išvirto patys dėl senumo.
 Protestantų bendruomenė Svėdasuose iširo XVIII amžiaus pabaigoje. 1676 m. buvo įrengta naujai pastatyta katalikų bažnyčia, atstatyta parapinė mokykla.
Pasak klebono V. Juškėno, tikėtina, kad Svėdasų bažnyčia nukentėjo arba buvo stipriai apgriauta per 1655–1661 m. rusų antplūdžius. Po šių nelaimių buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, 1680 m. konsekruota vyskupo Mikalojaus Slupskio, tačiau ji greitai tapo ankšta gausėjančiai parapijai.  
Dabartinę medinę bažnyčią, remiamas kunigaikščio Karolio Radvilos ir grafienės Pliaterienės, 1794 m. pastatė Svėdasų klebonas kanauninkas Mykolas Smolskis. Senąją nedidukę mūrinę šventovę jis paliko kaip navos koplyčią ir prie jos pristatė medinę dalį.
Per amžius Svėdasų parapijoje kunigavo per šimtą dvasininkų, tarp kurių būta labai iškilių ne tik Svėdasų kraštui, bet ir Lietuvai daug dvasinio ir kultūrinio peno palikusių asmenybių. Apie 1840–uosius Svėdasuose gyveno ir dirbo kunigas Liudvikas Jucevičius. Vienas pirmųjų Lietuvos kraštotyrininkų, literatūros istorikas, poetas, vertėjas Svėdasuose parašė Žemaitijos kraštotyros knygą „Žemaičių žemės prisiminimai“. Tačiau jo likimas, galima sakyti, buvo tragiškas. Įsimylėjo dvarininko Žurausko dukrą, dėl gražuolės buvo priverstas mesti kunigystę. Pasmerktas bažnytinės hierarchijos, priėmė stačiatikybę, išvyko į Baltarusiją ir ten sulaukęs Kristaus amžiaus – vos 33 metų –  mirė.
Svėdasiškiai rėmė 1863 metų sukilimą prieš caro valdžią. 1863-ųjų pavasarį per Svėdasus link Kamajų keliavo ir miestelyje buvo apsistojusi sukilėlių kariuomenė, o vienas iš pagrindinių sukilimo vadų, šventai įtikėjęs Lietuvos laisvės siekiu, kunigas Antanas Mackevičius iš dar tik statomos varpinės rėžė kalbą sukilimo dalyviams ir vietiniams gyventojams. Vos 35-erių sulaukęs dvasininkas, kuriam atminti Svėdasų bažnyčios šventoriuje stovi ąžuolinis paminklas, buvo pakartas caro žandarų Kaune, o sukilėliams simpatizavęs ir juos palaikęs Svėdasų klebonas Kanutas Saurimavičius, vos spėjęs baigti statyti mūrinę neogotikinę varpinę, buvo pažemintas pareigose ir vikaru išsiųstas į Kuršą (Latvija).
 Baigęs kunigų seminariją, Svėdasuose, netoli savo gimtųjų Malaišių, apsigyveno Juozas Tumas-Vaižgantas. Svėdasų šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje per 1894 metų Naujuosius jis laikė savo pirmąsias šv. Mišias. Vaižgantas dažnai lankydavosi gimtajame Svėdasų krašte, įvairiomis progomis kraštiečius pradžiugindavo savo išmintingais pamokslais.
Tuo metu, kai XX amžiaus pradžioje Anykščiuose kilo didingos,  aukščiausios Lietuvoje, bažnyčios mūras, Svėdasuose kunigavęs Antanas Lenkevičius sumanė ir Svėdasuose statyti mūrinę bažnyčią. Jis netgi turėjo suprojektuotos erdvios romėniško stiliaus bažnyčios brėžinius, buvo atspausdinęs šūsnį atvirukų su grafiniu būsimos šventovės vaizdu, tačiau jo planus nutraukė ankstyva mirtis, o užėjęs Pirmasis pasaulinis karas palaidojo svėdasiškių planus turėti mūrinę bažnyčią. Jo iniciatyva 1907 m. buvo įsteigta „Saulės“ gimnazija, klebonas organizavo maldininkų žygius iš Svėdasų į Vilniaus Kalvarijas.
Svėdasuose nuo 1909 iki 1956 m. vargonininku buvo Petras Vinkšnelis, kurio vadovaujamas choras dalyvavo visose prieškario Lietuvos dainų šventėse. Jis įkūrė kanklininkių ansamblį ir pastatė 4 operetes…
Klebono Jono Kraniausko rūpesčiu apie 1930 m. Svėdasų bažnyčia buvo suremontuota, o klebonas kanauninkas Antanas Survila prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatė altariją ir parapijos salę, kuri per karą buvo sugriauta, po karo teko remontuoti ir nukentėjusią šventovę…
Visi klebonai paliko šventovėje ir svėdasiškių atmintyje gerų darbų atsiminimus. Antai nuo 1983 iki 2000-ųjų klebonavęs Vladas Rabašauskas bažnyčioje įrengė apšildymą.
„Dabar tai vienintelė šildoma šventovė Anykščių rajone, viena iš nedaugelio Lietuvoje“, – pastebėjo nuo 2006-ųjų Svėdasuose klebonu dirbantis V. Juškėnas. -Per metus sukūrename 80-100 kub. m malkų.” Myli svėdasiškiai savo šventovę. Perdažyta varpinė, Marikonių koplyčia, nušveistas, perlakuotas parketas – viskas iš parapijiečių aukų“. Pasak klebono, bažnyčia turi gerus vargonus, joje koncertuoja žymūs atlikėjai, repetuoja Sumos ir Jaunimo chorai (vadovė Lina Lukošienė). „Rūpesčiai nesibaigia. Pažvelk, medžiai verčia akmeninę šventoriaus tvorą, – sako V. Juškėnas. – Atrodytų, nieko čia baisaus, tačiau jos pietinę pusę reikia nedelsiant remontuoti. Tam reikia apie 27 000 eurų…“