Į Šv. Juozapo atlaidus Svėdasuose šiemet susirinko net penki kunigai. Iš kairės: Ričardas Banys, Rimantas Kaunietis, Raimundas Simonavičius, Kęstutis Palepšys ir Albertas Kasperavičius. Autoriaus nuotr.
Pirmadienį, kovo 19 d., Svėdasų šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje švęsti Šv. Juozapo atlaidai. Tradiciškai iškilmės vyko ne savaitgalį, kaip dabar įprasta kiloti, bet būtent tą dieną, kada Juozapinės „išpuola“ – kovo 19 – ąją. Pagal seną tradiciją šią dieną vyko ir pasirengimo Šv. Velykoms pamaldos – „rekolekcijos“, o į iškilmę susirinko net penki kunigai.
Juozapinių pamaldose dalyvavo nemenkas būrys parapijiečių bei tikinčiųjų iš toliau. Kunigai uoliai darbavosi klausyklose – atidžiai klausėsi išpažinčių, Šv. Mišių šventimui vadovavo Svėdasų klebonas Raimundas Simonavičius, pamokslą sakė Pandėlio klebonas Albertas Kasparavičius. Homilijoje jis kalbėjo apie nuolankumą, kantrumą, didžiąją dorybę laikytis žodžio. Kalbėjo apie romų ir Dievo klausantį vyrą Šv. Juozapą, apie tai, kad reikėtų elgtis išmintingai, mažiau plepėti, trepsėti vietoje, bet veikti, skubėti daryti gerus darbus ir būti kantriems.
Svarbiuose dvasinio pasirengimo valandose talkino ir kiti kunigai – buvęs mūsų klebonas, nūnai Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje tarnaujantis kun. Rimantas Kaunietis, vyžuoniškis, Utenos Viešpaties Jėzaus Dangun Žengimo bažnyčios klebonas Kęstutis Palepšys ir visų ypatingai lauktas svėdasiškis, Vadoklių klebonas Ričardas Banys.
Smagu, kad amžius besitęsianti tradicija ir vėl gaivinama, nes susitikimas Juozapinėse svarbus ir džiaugsmingas ne tik parapijiečiams, bet ir būrį susirenkantiems šventės proga kunigams. Kunigų bendrystei, dvasinėms pratyboms, bičiulystei stiprinti, tikėjimo tiesas ginti, uoliai tarnauti, gelbėti sprendžiant ne tik tikinčiųjų, bet dvasininkų problemas. Juk šiame sudėtingame visuotinio atkritimo nuo bažnyčios, gilesnio Dievo mokymo pažinimo stokojančiame XXI amžiaus pasaulyje sunku ir kunigams, jiems ypatingai reikalingas pasišventimas, pats tikriausias šventumas, kuris būtinas išganymo link vedant katalikų bendruomenę.
Juozapinės iki šiol katalikiškoje tradicijoje yra vienintelė Gavėnios diena, kuomet galima linksmintis, išdykauti, net šiltesnių dienų nebenorintiems laukti tuoktis. Miestelis buvo apgaubtas ramybės ir joks Juza ar Juzokas netriukšmavo. Na ir Juozapų veik neliko, nors dar prieš šimtą metų tai buvo populiariausias vyriškas vardas Svėdasų parapijoje.
Buvo smagių Juozapų ir mano Butėnų kaime. Štai kalvio Adolfo Janulio sūnus Juozas buvo gal pats išdykiausias vyrukas visame krašte, jis galėjo bet kam ir į žandą suduoti ir net visokių klastingų pokštų iškrėsti. Mano augimo Vilučio Juzukas taip pat buvo pats konfliktiškiausias – nors nepasižymėjo nei ūgiu, nei jėga, tačiau jo būdas buvo „kovinis“. Prigimtinį Alberto vardą į skambesnį iškeitęs rašytojas Juozas Baltušis ne kam kitam, bet Juzai skyrė ir savo reikšmingiausią kūrinį „Sakmė apie Juzą“. Šiandienos Svėdasai turtingi Juozu Rimša, vienu sąmojingiausių miestelio gyventoju, eiliuotoju, šmaikščiu pasakotoju, tiesiog pasaulio linksmintoju.
