Šventosios dešiniojo kranto tako klaidas aiškinasi ekspertai

Vienas geriausių projektų Anykščiuose, galima teigti, yra Šventosios kairiojo kranto dviračių ir pėsčiųjų takas: pasivaikščioti upės pakrante mėgsta tiek tėveliai, vedini mažais vaikais, tiek pasportuoti ar tiesiog pasimėgauti ramybe norintys vietiniai ir svečiai. Todėl šitaip sutvarkyti nuspręsta ir dešinįjį upės krantą.
Deja, bet per milijoną eurų kainavusiu naujuoju projektu džiaugtis vis dar negalime: brokas ne tik akis bado, bet  trukdo naudotis taku. Mat šis nuslinko upės pusėn, įgriuvo nutiesta danga, jame atsivėrė plyšiai ir duobės, o kas kaltas, taip ir lieka neaišku. Žvejų gatvės, pro kurią eina dešinysis krantas, gyventojai vėl patiria nepatogumų – gatvė užtverta, o po langais nuolat dirba sunkioji technika.

„Skūpus“ moka du kartus?

Dešiniojo Šventosios kranto projektas pradėtas rengti bemaž prieš penkerius metus, dar valdant Kęstučiui Tubiui.
„Kai 2016 m. gegužės mėnesį išvykau dirbti į Panevėžį, buvau palikusi sąlygas projekto konkursui, bet konkursas neįvyko, o vėliau buvo nuspręsta projektą pirkti už mažiausią kainą“, – „Anykštai“ pasakojo Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė.„Esmė ta, kad projektas nupirktas paprasčiausiu, pigiausiu būdu – dėl to ir matomas toks rezultatas. Griūvančios atkarpos yra net dviejose vietose. Šiuo metu jos užtvertos, kol vyksta ekspertizė, mes jų liesti negalime. O kada ji baigsis, sunku prognozuoti – tikėjomės, kad ekspertai savo išvadas pasakys dar vasarą, bet šios procedūros yra gana sudėtingos“.
Techninį projektą vykdė vilniečių įmonė UAB „Plėtros partneriai“. Projekto vadovas yra Darius Franckevičius, o architektūrinės dalies autorė – Mona Jančytė. Nors interneto platybėse galima rasti informacijos apie šią įmonę, tačiau tiek D. Gasiūnienė, tiek rajono mero pavaduotojas
Dainius Žiogelis abejoja, kad įmonė apskritai dar egzistuoja. „Kažkokie įtartini man tie jauni žmonės, mačiau juos tik kartą, o dabar jie iš viso nebepasiekiami“, – sakė D. Žiogelis.
Statybos rangos projektas vyko tokiu pat – pigiausiu – būdu. Vilniuje, Konstitucijos prospekte, įsikūrę UAB „Jungtiniai projektai“, vykdę tako statybas, savo tinklalapyje skelbia užtikrinantys sklandų projektų įgyvendinimą. „Savo klaidų rangovai nepripažįsta, teigia, kad tai  projektuotojų klaidos. Stumdo vieni nuo kitų. Tačiau nupirkta ekspertizė jau atliko įvairius darbus, gręžinius, jau turėtų tuoj pateikti išvadas. Dabar jau „einame“ į rimtus teisinius dalykus, nes kitaip išsiaiškinti neįmanoma…“ – piktinosi vicemeras.
D. Gasiūnienė, ilgus metus dirbanti architekte, stebėjosi: „Kažkokį elementarų supratimą reikia turėti nuo pat pradžių, kad takas, projektuojamas prie upės, negali būti nukeltas prie važiuojamosios dalies. To net nepavadinsi klaidomis, o kai manęs klausia, kas kaltas, atsakau: visi“.
Tačiau vis dėlto paaiškėjus tikriesiems kaltininkams, už broką šie patys turės ir sumokėti. Kad savivaldybė mokės už klaidas, pasak D. Gasiūnienės, tikimybė yra nedidelė. Tačiau jei projektas yra geras ir jį apgadina įvairios gamtos stichijos – sugadintiems objektams tvarkyti lėšas turi skirti savivaldybė.

Takas pats žino, kur jo vieta

Kol ekspertai aiškinasi, kodėl takas nuslinko, architektė D. Gasiūnienė mano, jog jam tiesiog buvo pasirinkta ne ta vieta: „Jis turėtų būti arčiau upės. Plika akimi matyti, kad takas slenka į upės pusę: tiesą sakant, jis slenka ten, kur realiai ir turėjo būti jo vieta. Šiuo projektu takas suprojektuotas pačiame šlaite. Tai reiškia, kad arba jam reikia labai rimtų konstrukcijų – tokių, kokios reikalingos statant tiltus ar rimtesnes autostradas, su tam tikrais pasluoksniais, arba takas turi būti daromas įvertinus reljefinius ypatumus“, – sakė savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja. Pasak jos, buvo galima pasielgti elementariai: tiesiog vadovautis tuo takeliu, kuriuo žmonės vaikščiojo: juk žmogus niekada neis kreivai, šlaitu.
D. Gasiūnienė sako, kad puikus tako pavyzdys yra tiesiog prieš nosį, kitoje upės pusėje. „Matom, kad jis nenuslinko ir nenuslinks“, – stebėjosi pašnekovė.

Projektas – proga mokytis iš klaidų?

Paklausta, galbūt buvo pasamdyti jauni, nepatyrę projektuotojai, D. Gasiūnienė svarstė: „Projektuotojai ne tai kad nepatyrę, bet jie, tikėtina, galimai buvo susibūrę tam laikotarpiui, kad ta mažiausia kaina laimėtų konkursą. Galbūt net neatvykus į vietą, jos neįvertinus, pasiprojektavus popieriuje“.
Pasak pašnekovės, čia atsiveria ir kitos bėdos: „Toks projektuotojas yra ir bus, nes bloga mūsų viešųjų pirkimų sistema. Kol bus tokia sistema, mes niekada neturėsime gero projektuotojo. Galimas kelias – projekto konkursas, jis sudėtingesnis, reikalaujantis daugiau administracinių resursų, meilės darbui ir entuziazmo. Kita vertus, nepasitikime savais žmonėmis, įtarinėjame vienas kitą, bijome, kad nebūtų kažkokių korupcinių dalykų, tuomet perkame viską pigiausiai ir štai ką turime. Čia tas pat, kas būtų, jei nueitum į parduotuvę ir, pamatęs, kad viena varškė kainuoja 8 eurus už kilogramą, o kita – eurą. Imi už eurą, o ji sugedusi arba apskritai nevalgoma. Bet kurioje gyvenimo situacijoje reikia žiūrėti ne tik į kainą, bet įvertinti ir kokybę“, – kalbėjo rajono vyriausioji architektė D. Gasiūnienė.
Skyriaus vedėja taip pat sakė, kad šis projektas jai labai patinkantis: „Kodėl? Nes galimai gavome labai gerą pamoką. Yra šansas, kad daugiau tokių klaidų nebedarysime. Kairiojo kranto projektas tikrai labai geras, galbūt geriausias Lietuvoje, o štai šis, kaip matote…“.

Dešinysis krantas galėjo būti žalesnis…

Dešiniojo Šventosios kranto principas – sujungti jį su kairiuoju, padaryti tarsi „vėrinį“.Kad nuo Puntuko akmens einant pėsčiųjų taku būtų galima aplankyti įvairius palei upę ir mieste esančius objektus, taip tęsiant kelionę ir pasiekiant Niūronis. Iš viso tako ilgis siekia 17 kilometrų.
„Buvo vizija padaryti mažąją promenadą, kuri atitiktų pagyvenusių žmonių, vaikų su dviratukais, neįgaliųjų poreikius. Ši promenada turėjo sutapti su kairiuoju krantu ties dviem pėsčiųjų tiltais, pereiti į kitą pusę ir tęstis kaip dešinysis krantas. Tame take turėjo išsivystyti, jis dabar ir vystomas, Tilto gatvės projektas“, – su projektu supažindino D. Gasiūnienė.
Pasak savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos, dešinysis krantas ne tik brokuotas, tačiau ir mažiau įsiliejantis į bendrą visumą  nei kairysis krantas. „Mano nuomone, krantas pasidarė šiek tiek griežtesnis, daugiau pramonės stiliaus, o tai mažiau tinka Anykščių kraštovaizdžiui. Jis turėjo būti humaniškesnis, švelnesnis, „kurortiškesnis“, darniau įsiliejęs į gamtą. Kad ir apžvalgos aikštelė – ji drastiška, „prakirsta“– be medžių. Tai galimai ištransliuoja šiek tiek kitokią žinutę apie Anykščius. Juk taip galėtų būti ir Panevėžyje. Žaliąją infrastruktūrą buvo galima padaryti visai kitaip. Manau, kad šioks toks praradimas įvyko“, – savo nuomonę išsakė D. Gasiūnienė.

Takas turėjo būti naudojamas jau užpernai

Apie dešiniojo Šventosios kranto broką „Anykšta“ rašė jau prieš metus (Robertas Aleksiejūnas. „Nekokybiškai įrengtas Šventosios upės dešinysis takas jau griūva“. „Anykšta“, Nr. 50, 2020-06-27): Rangos darbų sutartis dėl naujojo pėsčiųjų-dviračių tako su priklausiniais (terasomis, poilsio aikštelėmis bei visa būtina mažąja architektūra – suoliukais, šiukšliadėžėmis ir t. t.) palei Žvejų gatvę, Šventosios upės dešiniame krante, tarp Būgos ir Birutės gatvių tilto bei tilto ties Šventosios upės užtvanka įrengimo bei miesto apžvalgos aikštelės A. Vienuolio gatvėje su būtina parkavimo infrastruktūra ir nusileidimo taku į Žvejų gatvę įrengimo tuometinis Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorius Audronius Gališanka su UAB „Jungtiniai projektai“ pasirašė 2018 metų balandį. Rangovas projektui surastas tik po antro viešojo pirkimo. Iš viso antrą kartą surengtame viešajame pirkime dalyvavo keturi dalyviai, tačiau konkurso laimėtoja paskelbta UAB „Jungtiniai projektai“, kurios pasiūlyta paslaugų kaina buvo mažiausia.
Bendra Anykščių miesto apžvalgos aikštelės ir pėsčiųjų-dviračių tako Šventosios upės dešiniame krante, sujungiant jį su upės kairiojo kranto infrastruktūra, darbų atlikimo sutarties kaina siekė 1 mln. 89 tūkst. Eur, tačiau jau pernai, pastebėjus projekto darbų broką, jam skirti papildomi 100 tūkst. eurų. Europos Sąjunga projektui skyrė 1 mln. 77 tūkst. 868 Eur, o Anykščių rajono savivaldybė iš savo biudžeto atseikėjo 11 tūkst. 132 Eur.
Takas eksploatacijai atiduotas 2019 metų pabaigoje.

Gatvės statyba verta romano

Anykštėnas rašytojas, redaktorius, žurnalistas bei šiuo metu tiesiamos Žvejų gatvės gyventojas Rimantas Vanagas neslėpė, kad, prasidėjus statyboms, gyventojai buvo patenkinti: „Mes labai laukėme gatvės rekonstrukcijos. Iš pradžių ir neįtarėme, kad kažkas gali būti blogai – prasidėjo statybos, džiaugėmės. Bet buvo pradėta nuo kito galo – nutiesti takai, užtvertos tvoros, o gatvė nebuvo rekonstruojama“, – sakė R. Vanagas ir pajuokavo: „Kad būčiau žinojęs, kiek laiko visa tai vyks, būčiau rašęs gatvės dienoraštį – turbūt koks tūkstantis puslapių būtų išėję. Statybos vertos knygos net ir pastabumo prasme – matom, kas kur vaikšto, šunis vedžioja – jau tiek veislių yra praėję! Eina jaunimas su savo „mobilkom“, net nežiūri į tą upę… Mes patys tapom tarsi teatras, dalyviai: štai mus fotografuoja, dairosi, namus apžiūrinėja. Eina žmogus, žiūriu, laužia mano „krakatūzą“. Klausiu – kam laužiate? O jis man – aš šluoju, trukdo. Kai kas sako, kad buvome nusisavinę gatvę, kad gatvė priklauso miestui, bet tikrai nėra malonu, kai mūsų medeliai, sodinukai tapo visų“.

Medžių vietoje – betoninė siena

Rašytojas negailėjo kritikos dešiniojo kranto tako projektui: „Geležinė tvora nuo upės mus saugo. O mes, Žvejų gatvės gyventojai, gimę ir augę prie upės. Turėjom takelius, lieptelius, čia maudėmės, žuvį gaudėme, iš upės vandenį nešėme, laistėme. Mums upė buvo kieme, o dabar, norint nueiti prie upės, uždavinys nelengvas, mus nuo jos atskyrė. Net maudytis mums siūlo kažin kur – prie geležinkelio tilto ar poilsio namų. Vietiniams gyventojams čia maždaug kuoka į galvą.  Šie dalykai nesuderinti, tai pripažįsta ir architektė, ir meras. Niekad nemaniau, kad suaugę žmonės, specialistai, gali taip padaryti, kad žmogui būtų blogiau“, – apgailestavo R. Vanagas.
Pašnekovas taip pat stebėjosi, kad, projekto pradžioje nukirtus šitiek medžių, nereagavo aplinkosaugininkai.
„Juk jie turi mums aiškinti, kad reikia saugoti gamtą, reljefą, kraštovaizdį. Galvojome, kad kraštovaizdis – šventas dalykas, susiformavęs per šimtus metų. Mes jame tik įsikuriame. Viskas buvo priešingai: atvežta sunkvežimiai žvyro ir dar pastatyta betoninė siena. Žmonės, atvykę gyventi į Anykščius, nusipirkę namus ant upės kranto, tikėjęsi matyti upę, dabar mato sieną… Juokinga, sako, ji šlaitą laiko, o ten šlaito nėra! Kam tvora? Kam tokia aukšta? Pašventupį patys tvarkydavom, pjaudavom, leidimų prašydavom medžius nugenėti. Dabar, kai užtvėrė, ten neįmanoma kojos įkelti – pasidarė džiunglės“, – sakė R. Vanagas.

Kelininkai – jau kaip šeima

Paklaustas, ar gyventojai kreipėsi į rajono savivaldybę, norėdami išsakyti savo pastabas, rašytojas entuziastingai kalbėjo: „Esam prirašę galybę kreipimųsi, ginčijęsi… Kvietėme ir komisijas, aplinkosaugą, ekspertus iš Ukmergės, architektus iš Vilniaus, aš, ne paslaptis, buvau net Vytautą Landsbergį pasikvietęs, rodžiau, kas darosi. Jis baisėjosi. Visi linksėjo, kad esam teisūs, bet pinigai investuoti, didieji darbai padaryti, per vėlu. Mums reikėjo tik normalios gatvės rekonstrukcijos. Kad būtų jauki pašventupio gatvė, žalia, patogi. Mes tikrai nieko prieš darbininkus neturime, dirba žmonės išsijuosę, o per tiek laiko jau esam kaip šeima, vieni kitus vardais vadiname. Jie patys stebisi, kaip galima daryti tokius sprendimus, kurie yra nepatogūs gyventojams“.
R. Vanagas teigė, kad ir gatvė daroma per siaura: užuot tiesus žadėtą  7 metrų pločio, tiesiama tik penkių. „Sutikite, su sunkvežimiu prasilenkti jau sudėtinga. Sudėtinga net į kiemą, į garažą įvažiuoti. Kur statyti mašiną tam, kuris atvyko į svečius? Žinoma, tai nėra ištisinė nuoskauda, juk turime eiti į progresą, tegu žmonės grožisi, bet mums pikta dėl ne taip padarytų projektų…“, – kalbėjo anykštėnas.
R. Vanago manymu, nereikalinga miesto pradžioje ir apžvalgos aikštelė: „Žmonės verkė tikrom ašarom. Nuo jos vaizdo nėra jokio, nėra į ką žiūrėti – matai tik medžių kamienus. Ji, manau, turėjo būti pastatyta visai kitoj vietoj. Pridaryta problemų ten, kur jų nebuvo ir neturėjo būti…“, – apgailestavo rašytojas Rimantas Vanagas.