Eldoradas Butrimas, specialiai iš Kijevo, Ukraina
Vasario 23 dieną, vykdydamas kovinę užduotį Ukrainoje, netoli Bachmuto, žuvo 42 metų lietuvis karys savanoris Tadas Tumas.
Tai pirmas lietuvis karys, žuvęs padėdamas Ukrainai kovoti su okupacine Rusijos armija.
Tą dieną lietuvis, 92-os brigados užsieniečių Legiono karys, slapyvardžiu „Milžinas“, kartu su bendražygiu ukrainiečiu vežė minas į priekinę fronto liniją. Į automobilį pataikius priešo skraidyklės paleistai granatai, abu sužeistus karius saviškiai nugabeno pas medikus, tačiau lietuvio gyvybės nepavyko išgelbėti, nors jo kolega išgyveno.
T. Tumas prieš išvykdamas dirbo pasieniečiu ir saugojo sieną su Baltarusija. Nusprendęs vykti į Kijevą, Tadas žmonai Linai pareiškė, kad jei Rusija parklupdys Ukrainą, kitas jos taikinys bus Lietuva. Su žmona Tadas susipažino stebėdamas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos rungtynes, mat abu buvo aistringi šios komandos sirgaliai ir nuolat lankėsi stadione.
T. Tumas buvo neblogai pasiruošęs kariauti, nes šešerius metus lankė Krašto savanorių pratybas. Į Ukrainą nuvykęs praeitą lapkritį, T. Tumas užsieniečių legione ištarnavo kiek daugiau nei tris mėnesius. Vyriškis dalyvavo apmokymuose poligone ir vyko į kovines užduotis Bachmuto apylinkėse.
Praėjusį ketvirtadienį, kovo septintą, Šv. Mykolo auksinių kupolų vienuolyno cerkvėje Kijeve, Ukrainos kariuomenė surengė atsisveikinimo ceremoniją su T. Tumu. Atsisveikinimas vyko vienoje seniausių šalies cerkvių, kurioje yra šarvojami garbingiausi kariai.
Apeigose dalyvavo T. Tumo kovų bendražygiai lietuviai bei ukrainiečiai, lenkai, taip pat Kijevo lietuviai, bičiuliai iš Lietuvos bei paprasti ukrainiečiai, norėję padėkoti T. Tumo vardu visai Lietuvai už paramą. Vainiką atnešė ir Kijevo „Dinamo“ futbolo aistruoliai, draugaujantys su Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliais bei pažinoję T. Tumą.
Velionio karstas buvo atvežtas į nedidelę aikštę priešais vienuolyną. Pastarasis pastatų kompleksas stovi pačiame miesto centre, priešais Užsienio reikalų ministeriją, o minėtoje aikštėje stovi ukrainiečių sunaikinta kovinė Rusijos technika.
Šiuo Rusijos technikos laužynu ukrainiečių menininkai tarsi skelbia, kad šalis išgyvena karą, o taip liūdnai baigsis visiems niekingo užpuolimo sukėlėjams bei dalyviams. Vos keliasdešimt metrų tolėliau nuo meninės instaliacijos, ant vienuolyno sienos, kabo keli tūkstančiai kare žuvusių ukrainiečių nuotraukų, o toje vietoje, prie Didvyrių atminties sienos, yra išstatomi garbingiausiais kovotojais laikytų karių palaikai.
Jie yra išstatomi galutiniam atsisveikinimui, grojant šalies himnui ir su vėliava uždengiant karstą. Tada palaikai yra vežami laidoti. Ceremonijos pradžioje karstas iš ritualinių paslaugų mašinos yra nešamas į vienuolyno cerkvę, o visi susirinkę asmenys, klūpodami ant kelių, atiduoda pagarbą žuvusiam.
Ukrainoje Užsieniečių legione kovojančius Lietuvos karius prakalbinti nebuvo lengva, dauguma jų neslėpė liūdesio dėl žuvusio tautiečio, ir sakė, kad neturi nuotaikos pokalbiui. Dalis lietuvių karių kalbėti atsisakė dėl kitų priežasčių – nenorėjo, kad artimieji žinotų, kad jie užsiima ne humanitarine pagalba, o kovoja fronte.
Dėl šios priežasties bendrauti atsisakė ir prašė nefotografuoti Bachmuto apylinkėse sužeistus karius kovos lauke gelbėjanti jauna lietuvė karo medikė. Ji per atsisveikinimo ceremoniją susigraudino, tačiau apsiašarojusiomis akimis visą laiką tvirtai ir aukštai laikė iškeltą vėliavą su Vyčiu.
Du kariai kauniečiai sutiko trumpai pakalbėti, tačiau prašė jų nefotografuoti ir neatskleidė savo pavardžių. 29 metų savanoris, slapyvardžiu „Jara“, prasitarė, kad yra vienas ilgiausiai Ukrainoje kovojančių lietuvių, nes čia atvyko pačiomis pirmomis karo dienomis.
„Atvykau patriotiniais sumetimais, nes supratau, kad Rusija gali veržtis ir į Lietuvą, todėl reikia ją stabdyti. Tai mano asmeninis sprendimas, nors tokios tradicijos giminėje nėra – seneliai nepartizanavo pokaryje. Teko dalyvauti Kijevo gynyboje – mūšiuose prie Bučos ir Irpienio, vėliau buvo kovos per kontrpuolimą Charkovo regione, dar vėliau Bachmutas, Avdijivka. Šiuo metu esu grįžęs kelioms dienoms rotaciniam poilsiniam pasikeitimui“, – kalbėjo „Jara“.
Paklaustas, kiek lietuvių šiuo metu čia kovoja, „Jara“ pasakė tikslaus skaičiaus nežinantis, bet manantis, kad 20–30. Kovų Ukrainoje veteranas prasitarė, kad lietuvių per dvejus metus iš viso kariavo gerokai daugiau, tačiau dauguma – keletą mėnesių, o po to grįžo tėvynėn. Be to, buvo ir tokių, kurie atvykę į čia vykstančius apmokymus ir suvokę karo realybę bei tai, kad kiekvienu momentu gali žūti, skubai grįžo namo.
„Čia ne vaikų žaidimo aikštelė, čia negailestingas karas, ką paliudijo ir T. Tumo žūtis“, – pasakė „Jaras“. Vyriškis pasakė netikintis, kad T. Tumo žūtis sumažins kariaujančių lietuvių kiekį, nes tie, kas bijo, išvyksta iš karto, o tie, kas pasilieka, susitaiko su tuo, kad gali atsitikti visko.
„Išgirdę apie T. Tumo žūtį, mano tėvai susisiekė su manimi, bet neragino grįžti. Tėvai jaudinasi dėl manęs, pergyvena, bet kartu ir gerbia tokį pasirinkimą, nes pasakiau, kad pasilikęs Lietuvoje, jausiuosi blogai“, – kalbėjo 21 metų karys pravarde „Selas“.
Vaikinas į Ukrainą atvyko praeitą birželį, prieš tai Kauno universitete studijavo mediciną. „Selui“ teko kelias savaites kovoti prie Kupiansko, tačiau daugiausia laiko praleido fronte prie Bachmuto.
Kuriam laikui studentas buvo grįžęs į Lietuvą, o dabar Kijeve laukia naujo kontrakto pasirašymo. T. Tumą pažinojo nedaug, vien iš dalyvavimo bendrose pratybose. „Ukrainai privalome padėti, tai mūsų bendra kova, nes priešas yra vienas ir tas pats, kuris, nugalėjęs Ukrainą, atžygiuotų pas mus“, – kalbėjo kaunietis „Selas“.
„Išlydėjau Tadą į paskutinę užduotį, apkabinau, kaip kad visada vienas kitą apkabindavome prieš kuriam nors iš mūsų išvykstant į kovinę operaciją, o ryte sužinojau, kad jo nebėra“, – tyliu, liūdnu balsu pasakojo R. Urvikis.
Iki karo šiedu kariai vienas kito nepažinojo. T. Tumas gyveno Vilniuje, o R. Urvikis – Jonavos rajone. Paklaustas, kaip galėtų Tadą apibūdinti, R. Urnikis pasakė, kad vilnietis buvo darbštus ir imlus, norėjo kuo skubiau viską gerai išmanyti.
Pastaruoju metu Tadas susidomėjo dronais ir siekė išmokti juos valdyti. Šiaip buvo labai ramus ir darbštus, visada padėdavo R. Urvikiui susiruošti išvykti į užduotį.
„Nuolat klausdavo – Raima, gal tau tą padėti, gal aną, bet aš lygiai taip pat ir jam padėdavau. Žinia, kad Tadas žuvo, mane nepaprastai sukrėtė“, – pasakė R. Urvikis.
Vyriškis prisipažino, kad kariauja kiek daugiau kaip metus fronte, ir per tą laiką teko susitaikyti su kelių bendražygių žūtimi. Paklaustas, ar nebijo žūti ir pats, karys atsakė: „Žinoma, kad bijau. Jeigu nebijotum, būtų nenormalu. Baimė visada yra, bet ji turi būti sveika ir netrukdyti darbui“.
R. Urvikį po Tado žūties vadas išleido trumpoms atostogoms. Vyriškis T. Tumo žmonai išvežė asmeninius žuvusiojo daiktus. Po to vyks aplankyti savo žmonos ir dviejų vaikų į Ruklą, Jonavos rajone. Paklaustas, kodėl ryžosi vykti kariauti, lietuvis atsakė: „Todėl, kad jei nepadėsime Ukrainai dabar, tai vėliau tas pats priešas ateis pas mus“.