Šiemet Etninės kultūros globos taryba išplatino raginimą mokykloms ir kultūros įstaigoms vengti „demonizuoto pobūdžio“ Helovino renginių organizavimo. Vietoje to taryba siūlo vaikams ir jaunimui eiti tvarkyti pilkapių, kitų senkapių ir puošti juos degančiomis žvakelėmis ir taip pagerbti protėvius.
Ką manote apie Helovino šventimą Lietuvoje? Ar reikia jo atsisakyti? O gal – tai tik žaidimas vaikams?
Dr. Jolanta ZABULYTĖ, menotyrininkė:
„Pritariu Etninės globos tarybos nuomonei, nes tai ne mūsų šventė, o svetimkūnis, turiniu bei forma prieštaraujantis paveldėtai protėvių paminėjimo tradicijai. Tai iš JAV atėjusi šventė, kuri ten buvo sukurta, sujungus vietinių ir emigrantų tradicijas bei perkūrus šou linkme buvusias prasmes. Mūsų tradicijoje senieji protėviai bei mirusieji artimieji buvo pagarboje, – tai metas, kai artėjant tamsiajam laikotarpiui, jie buvo pagerbiami dėkojant už gerą derlių bei prašant apsaugos tamsos laike (iki Kalėdų, kai saulė jau grįžta), tad degama ugnis ant pilkapių, piliakalnių yra padėkos auka bei pagarbos praeičiai dalis, bet ne mirties kaukių šėlsmas.
Suprantama, kad jaunimas ieško progų pašėlti, nes vilioja ir galimybės kūrybiškai persikūnyti į norimus personažus, tačiau tai galima daryti ir kaip dar nesenais laikais Naujų metų karnavalų metu ar per Užgavėnes, nors pastarosios taip pat šiandien išsigimsta…
Anykštėnai turi nemažai piliakalnių aplink, tad tikrai būtų praminga Ilges bei Vėlines pažymėti rimtimi ir ugnimi – kad ir tylios eisenos su ugnies fakelais, žibintais prie piliakalnių, partizanų žūties vietų, ten pabuvimas su daina ar eilėmis, bendros vaišės prie laužo. Tai – rimties ir susikaupimo (ne ašarų!) laikas, kai istorinė atmintis atgaivinama dabartyje. Nes tauta be istorijos, tai tauta be ateities.“
Nusimeskime kaukes
PONAI !!!Su tuo musu kultura, nemusu……
Va sumasciau toki ekstrimalu fantastini scenariju, kuris ateiti galbut gali tapti ir nevisai fantastiniu..
Tarkime atsitinka taip kad atsiranda butinybe ir galimybe transplatuoti gerbiamos mokslu daktares smenenis. Tam atsiranda renimacijoje jaunos dvidesimtmetes merginos kunas, kurios smegenys nebefunkcijuonuos bet gyvybe palaiko prie reanimacinio aparato palaikoma…
Kunas visai tinkamas kaip donoras , medicinos pazanga tai leidzia ir persodiname daktares smegenis i merginos kuno kaukuole… Operacija sekminga viskas ciki. Net smegenu fiziologinis plastiskumas atsinaujina…
_____________________
Dabar atsakykite man i tapatybes keleta klausimu:
Kiek zmoniu mes nuzudeme ar is viso nuzudeme.
Kokios asmenybes indentitas liko.
Kokios asmenybes pavarde irasysime pase.
Po iraso pase, pagal krikscioniska kultura kurios asmenybes kriksto identitetas liko?
__________________________
Manau i panasius klausimus atsakinejame ir apie kulturini identiteta, musu nemusu…
Kam reikalingi nauji miitai apie laužus ant piliakalnių? Trinkuno išmislas? Kas užfiksavo apie tokią lietuvių tradiciją? Nei J. Dlugošas, nei A. Guegnini to nemini savo raštuose.
Konkrečiausias apie ilges yra Matas Pretorijus – lietuvininkai gėrę alų, maistu šėrę savo šunis ir lėbavo.