Taivanas. Panašus į rojų ar… pragarą? (Aukštaitiškas formatas)

Taivaną galima būtų pavadinti rojaus sala, kuri akimirksniu gali virsti tikru pragaru. Mažiausiai trejetą ar ketvertą kartų per metus jam smogia taifūnai. Tikras griaunančių, potvyniuose skandinančių ir po purvo nuošliaužomis laidojančių taifūnų ir uraganų kraštas. Bene kasmet žmonių aukų pareikalauja bei šalies infrastruktūrą niokoja žemės drebėjimai.
Taivanas – nedidelė sala, skalaujama Filipinų jūros ir Taivano sąsiaurio, esanti šalia pietinės Kinijos dalies. Oficialiai ši valstybė ir priklauso didžiajai kaimynei, tačiau turi savo šalies istoriją, tradicijas, valiutą, himną, savąją valdžią. O ir patys jos gyventojai, net ir kinų mandarinų kalba kalbantys, dažniausiai vadina save taivaniečiais.
Šilumoje ir drėgmėje skendinčioje saloje visa augmenija atrodo neįtikėtinai žalia, sodri, kažkokia „riebi“. Jei jau lapas, tai jis didelis ir storas. Jei brūzgynas, tai tankus, apraizgytas subtropinėje ir tropinėje klimato juostose augančiomis lianomis, apžėlęs žemėje ir ant medžių įsitaisiusiais milžiniškais paparčiais.
Keliaujant aplink salą, įprastas vaizdas vandenyno pakrantėje – masyvūs dantyti betoniniai molai, kurių paskirtis – trupinti cunamio bangas.

Sostinės simbolis – dangoraižis
Viena iš Taivano sostinės Taipėjaus įžymybių – dangoraižis Taipei 101. Šis 509 metrų aukščio pastatas nuo 2004 iki 2010 metų buvo aukščiausias pasaulyje. Taigi net tie, kuriems atrodo, kad neverta gaišti laiko iš arti apžiūrinėjant šį betono, armatūros ir stiklo gigantą, urbanistiniame Taipėjaus peizaže jį pamatys neišvengiamai.
Taipei 101 išdidžiai šauna į dangų, palikęs po savimi sostinės gatvių šurmulį, aplinkinių namų stogus. Tarsi iššūkis Taivane siautėjantiems taifūnams, žemės drebėjimams. Pastato konstrukcija buvo apgalvota taip, kad dangoraižis visus šiuos išbandymus pajėgtų atlaikyti. Sukonstruotas iš atskirų tarpusavyje paslankių segmentų jis primena bambuko stiebą. Jo pamatai sustiprinti keliais šimtais tvirtų sijų, įgręžtų į žemę net 80 metrų.
Šis ambicingas sumanymas – pastatyti aktyvioje seisminėje zonoje pasaulio rekordininką – vos nežlugo dar jo nebaigus įgyvendinti. 2002 metais Taipėjų sudrebinęs stiprus žemės drebėjimas gerokai apgadino statomą dangoraižį. Nuo statinio griūvantys luitai, statybiniai kranai traiškė šalia jo buvusius žmones, automobilius. Gali būti, kad šis tragiškas išbandymas, atskleidęs silpnąsias konstrukcijos puses, išgelbėjo nuo dar didesnių nelaimių ateityje.
Įspūdingai dangoraižis atrodo ir iš vidaus – daugiaaukščiame prekybos centre akina prabangių parduotuvių blizgesys, nosis ištįsta nuo kvapų, sklindančių iš čia įsikūrusių restoranų ir kavinių.

Taipėjaus įžymybė – naktiniai turgūs
Naktiniai turgūs pradeda veikti apie penktą valandą vakaro ir šurmuliuoja iki vidurnakčio, antros valandos nakties ar net ilgiau. Jų galima rasti visoje šalyje, bet Taipėjaus naktiniai turgūs garsūs visame pasaulyje. Nebuvote naktiniame turguje – nematėte Taipėjaus. Taigi, pirmyn, į vieną didžiausių iš jų – Shilin Night Market, toje pačioje vietoje veikiantį jau daugiau nei šimtmetį.
Skubėjimas – taivaniečiams nebūdingas bruožas. Tuo galima įsitikinti ne tik gatvėse, visuomeniniame transporte, įstaigose, bet ir naktiniame turguje. Net šurmulys čia kažkoks lėtas, tingus. Palei prekystalius, parduotuvėles, užkandines ir gatvės maisto vežimėlius minioje plaukiantys pirkėjai nesistumdo, net pardavėjai garsiai nešūkauja, ragindami atkreipti dėmesį į savo prekę. Taivanietiškas santūrumas ima viršų ir čia.
Apžiūrinėjame, uostome, ragaujame… Prekystaliai su vaisiais. Dažniausiai jau nuluptais, supjaustytais, sudėliotais spalvingais rinkinukais. Kaip ir daugelyje Pietryčių Azijos šalių, ir čia mėgstami mums neįprasti deriniai. Pavyzdžiui, druska ir aitriąja paprika pabarstytos obuolių, mangų, papajų ar ananasų skiltelės.
Jei vaikščiodami po turgų ar Taivano miestų gatvėmis pajutote aštrų, nosį riečiantį kvapą, nepamanykite, kad jus supantys žmonės kojines paskutinį kartą skalbė prieš kokį mėnesį. Kažkur netoliese tikrai pamatysite aliejuje verdamą „chou doufu“ arba lietuviškai, smirdantį tofu. Dar viena keistenybė, pro kurią nesinori praeiti neparagavus, – karamelizuoti, ant medinių iešmelių suverti pomidorai.
Ant grotelių keptas vištų kojeles vaikštinėjant po turgų pagriaužti visai smagu, tuo tarpu patiekalus iš jų žarnelių paliekame kitiems…
Patiekalų sudėtį ir net jų pavadinimus, etiketėse ant produktų nurodytą informaciją turistui išsiaiškinti – tikras iššūkis tiek naktiniame turguje, tiek gatvės maisto užeigėlėse, parduotuvėse. Nebent kinų hieroglifai jums nėra „tamsus miškas“… Prie plastikinio staliuko įsitaisę dviese – pagyvenusi moteriškė su savo pekinų veislės šuniuku. Mažylio vakarienė – taip pat ant stalo stovinčioje lėkštutėje. Augintinis tupi savo vežimėlyje, kuris nelabai kuo ir skiriasi nuo vaikiško. Užkandę stumiasi abu per minią toliau…
Ir tai tikrai nėra kažkoks išskirtinis kadras iš viso Taivano konteksto. Taivaniečiai savo mažų veislių šuniukus mieliau vežiojasi vežimėlyje ar nešiojasi pasikabinę ant krūtinės kaip kūdikį nei vedasi už pavadėlio.

Traukinio švilpuko lydimi…
Transporto infrastruktūra Taipėjuje išvystyta nepriekaištingai. Kad ir metro – greita, patogu, nebrangu. Išblizgintos laukimo salės, modernūs greitieji traukiniai, saugumo sumetimais bėgius nuo perono skirianti storo stiklo siena. Greitieji Taipėjaus traukiniai yra viena populiariausių neįgaliųjų transporto priemonių. Ir ne veltui – visur įrengti liftai, o perono tarnautojai dar nė iki vagono durų nespėjus pririedėti neįgaliojo vežimėliui jau griebia specialų tiltelį ir kloja jį prie durų.
Traukiniai – bene patogiausia transporto priemonė ir keliaujant po visą salą. Net vadinamaisiais vietiniais traukiniais, stoviniuojančiais kiekvienoje stotelėje, važiuoti pakankamai patogu, bilietai nebrangūs. Tik labai jau šalta juose – kondicionieriai veikia visu pajėgumu. Taigi šiltesnis drabužis, kuris lauke tampa bereikalinga našta kuprinėje, traukinyje – aukslo vertės.

Taivano veidas – paslaugumas
Kad ir kaip skrupulingai iš anksto pasiruoši būsimai kelionei, iki smulkmenų susidėlioji maršrutus ir jų įveikimo būdus, vis tiek neišvengsi tokių situacijų, kuomet vietinių pagalba tampa tiesiog gyvybiškai svarbi.
Pro tokį sutrikusį, besidairantį aplinkui ir trypčiojantį vietoje su žemėlapiu rankose taivaniečiai tikrai nepraeis abejingai. Tuoj pat prisistato koks nors paslaugus žmogus ir siūlosi padėti. Net nekalbančių angliškai kalbos barjeras netrikdo – tuoj pat išsitrauks mobilųjį telefoną ir pasinaudodamas „Google“ balso vertėju aiškinsis, klausinės, patarinės, kol įsitikins, kad tikrai supratote. Menkiausia abejonė jūsų veide – ir jis jau skuba priekyje, rodo kelią ar ieško angliškai kalbančio savo tėvynainio, vis gręžiodamasis, ar sekate iš paskos…
Taipėjaus pagrindinės autobusų stoties kasos – tikras požeminis labirintas. Teko įsitikinti, kad toli gražu ne visi vietiniai žino, iš kurios kasos ir kuriame požemio aukšte esančioje galima nusipirkti bilietus viena ar kita kryptimi. Tiesą sakant, nė pačios kasininkės tiksliai nežino. Arba nemoka paaiškinti užsieniečiui.
Jaunuolių porelė, keliaujanti savais keliais, greičiausiai nė nepalaikė labai didele paslauga, kuomet nuo langelio prie langelio bėgiodami pagaliau išsiaiškino, kur parduodami bilietai mūsų maršrutui. Sugaišo gerą pusvalandį, o į mūsų padėkas ir lankstymąsi prie krūtinės sudėtais delnais atsakė kuklia šypsena ir tokiu pat nusilekimu. Keliaujant po Taivaną tokių ir panašių atvejų – galybė.
Ne veltui sakoma, kad už klaidas tenka mokėti. Taipėjuje neišsikeitę pakankamai pinigų į vietinę valiutą – naujuosius Taivano dolerius – galvos per daug nesukome. Juk iki tol, kol traukiniu nusigausime iki pietinės salos dalies, po keletą dienų praleisime įvairiuose pakrantės miesteliuose. Kad toli gražu ne visuose iš jų yra bankas, valiutos keitykla ar bent bankomatas, mintis nė nesukrebždėjo…
„Nemanau, kad čia kur nors išsikeisite pinigus“, – galvą krapštydamas sako kanceliarinių prekių parduotuvės, į kurią užbėgome ieškodami angliškai kalbančio žmogaus tarsi išganymo, savininkas. Tačiau griebia skėtį ir skuodžia pro duris ragindamas neatsilikti. Nors be jo parduotuvėje daugiau nebuvo nė gyvos dvasios, durys į gatvę taip ir liko atlapos…
Tipename lietuje paskui jį kaip žąsys. Už gero kvartalo užsukame į kažkokią įstaigą, primenančią nedidelį bankelį. Mūsų žmogelis pirmiausia čia sėdinčioms tarnautojoms surengia nusilankstymų, nusilankstymų su sudėtais prie krūtinės delnais, nusilankstymų su reveransais, primenančiais audienciją pas karalienę, „šou“.
Po ilgokai užtrukusios pasisveikinimo ceremonijos galutinai paaiškėja, kad pinigų išsikeisti galėsime tik už dešimties kilometrų esančiame Jilane. Mūsų palydovas kinų hieroglifais suskrebena išsamų laišką, kuriame paaiškina, ko mes norime, kokio banko ieškome. Autobuso vairuotojui dar atskirai parašo, kurioje vietoje mus išleisti, kad iki banko būtų kuo arčiau. Taip padeda įveikti Taivane dažnai iškylantį kalbinį barjerą.
Atsisveikiname, dėkojame – lankstomės dabar jau mes. Pas jį dar sugrįšime nešinos lietuviškų saldainių rieškučiomis. Tuo ne mažiau jį nustebindamos nei jis mus…

Pasjansas… banke
Banke – sava tvarka, kuri mums prilygo tikrų tikriausiam kantrybės išbandymui. Keletą šimtelių dolerių mums su drauge pakeitė per… dvi valandas. Tiesa, vieną valandą laukėme, kol aptarnaus prieš mus stovėjusį klientą. O visą valandą sėdėjome priešais banko tarnautoją ir stebėjome dar vieną „šou“… Kaip jis kokius dvidešimt penkis kartus perskaičiuoja tą patį kupiūrų pluoštelį, kaip pildo kokių penkiasdešimt blankų (net kilo įtarimas, kad kiekvieną kupiūrą įformina atskirai), kaip dar kokių penkiolika minučių sugaišta skrupulingai dėliodamas banknotus tarsi pasjansą, kad… atšviestų kopijavimo aparatu…

Stichijos užgrūdinta pakrantė
Touchengas, tiksliau už penkių kilometrų nuo jo esantis kaimelis ant vandenyno kranto – mūsų pirmas keleto dienų sustojimas po Taipėjaus chaoso. Iš vienos pusės – į juodas vulkaninės kilmės uolas besidaužantis vandenynas, iš kitos – žalumoje skendintys kalnų guburiai ir prie jų besišliejantys traukinių bėgiai, neretai skrodžiantys kalnyną kelių kilometrų tuneliais.
Pirma naktis beveik bemiegė – čia pat už lango į uolas bangas tiesiog sprogdina naktinio potvynio metu beveik iki pat viešbučio priartėjęs vandenynas. Šis raminančio jūros ošimo toli gražu neprimenantis garsas neįpratusiam prie jo kelia nerimą, įtampą.
Kartu su paskutine prieblanda išaušus saulėtam rytui visa nuo vandenyno ir juodų pakrantės uolų sklidusi grėsmė išgaruoja. Įkaitusios uolos ir tarp jų per atoslūgį likę vandens telkinukai tampa neįkainojamu SPA nuo kopinėjimo kalnais, trankymosi traukiniais, važinėjimo dviračiu pavargusiems kūnams.

Gamtos ir miesto sandūroje
Už keliasdešimties kilometrų į šiaurę nuo Touchengo – įžymusis Jiufenas. Pastaraisiais metais šį senąjį aukso ieškotojų miestelį turistai labai pamėgo. Vienas iš lankomų objektų jame – Aukso kasyklų muziejus. Auksas čia buvo kasamas nuo praeito šimtmečio pradžios iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos – vadinamosios japonų eros laikais.
Unikalus Jiufenas ir savo architektūra. Siaurose gatvelėse, į kalną kopiančiuose pėsčiųjų skersgatviuose susipynę Taivanui, Kinijai, Japonijai būdingi fasadų elementai, dekoracijos. Jose, kaip ir būdinga turistų lankomoms vietoms, virte verda gyvenimas – spalvinga mugė, švytinti popieriniais kiniškais žibintais, prisotinta čia pat gatvelėse gaminamo maisto, taivanietiškos Oolong arbatos kvapais.
Išsiveržus iš gatvelių gniaužto – daugiau kaip valanda kopimo statokais laiptais kepinant saulei. Keliose vietose įrengtos poilsio aikštelės, tačiau jose konkurencija vyksta dėl pavėsio. Taigi, patys gražiausi vaizdai, atsiveriantys nuo kalno viršūnės, pasiekiami labai nelengvai. Bet dėl tokios atgaivos akims ir sielai net prakaito ir nuovargio kaina sumenksta…
Nusileidę į slėnį, patenkame į kitą ramybės oazę – budistų šventyklą. Tikrai nesu tokia budizmo žinovė, kad užėjusi į kiekvieną budistų šventyklą galėčiau pagal joje esančias detales, simbolius atskirti, kokiai budizmo šakai ji priklauso. Tuo labiau, kad Taivane praktikuojamas budizmas unikalus savo… neunikalumu. Mat skirtingais istoriniais laikotarpiais sustiprėjus tai vienos, tai kitos religijos ar budizmo šakos įtakai vietinių šalies gyventojų išpažintas pirmykštis animistinis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, „aplipo“ kitomis dogmomis.
Man čia ramu ir gražu. Patinka stebėti vienuolių apeigas, besimeldžiančiųjų judesius ir veidus, uosti smilkalų ir lotosų kvapą…

Šalies perlas – Taroko nacionalinis parkas
Vešlia augmenija apaugę kalnai, skrodžiami šniokščiančių, slenkstėtų upių, krioklių, kanjonų, tunelių, apkibę siūbuojančiais tiltais, apkaišyti raudonstogėmis budistų pagodomis – tik primityvus Taroko nacionalinio parko apibūdinimas.
Netoli Hualieno miesto esančiame ir apie 900 kv.km teritoriją užimančiame parke nuo galvą svaiginančių vaizdų, gamtos didybės, tyrutėlio kalnų oro žadą prarasti nesunku. Kalnų dviračiais miname palei įvairiausiomis spalvomis, atspalviais ir raštais talentingiausios kūrėjos gamtos išmargintus kanjonus. Tamsiausios tunelių landos, kurias kažkaip įveikiame žibintų neturinčiais dviračiais, atrodo tarsi nedidelė žmogaus pergalė prieš kalnus. Kol išvystame „šviesą tunelio gale“, kelią kiek apšviečia retkarčiais pavažiuojantys automobiliai.
Tačiau ne tik žadą prarasti čia galima. Kur kas nemaloniau saulei jau slepiantis už vakarinėje pusėje esančių viršūnių pasiklysti kalnuose. Grįžtant atgal abejonių ties į skirtingas puses išsišakojančių keliukų kilo ne kartą.
Taigi kitą dieną dviračiai taip ir liko atremti į viešbučio sieną. Prisijungėme prie nedidelės grupelės, mikroautobusu išsirengusios į dienos išvyką po Taroko nacionalinį parką. Apvažiavome, aišku, nepalyginamai didesnę teritoriją nei dviračiais, bet iš kalnų slėnių, upių sklindančios minkštos drėgmės, cikadų čirpavimo ir nuo paukščių balsų virpančio oro labai trūko…

Stiklo konstrukcijos https://www.beremisstiklas.lt/