Va dabar tai jau padarėm… Mano rieves „…Ir ką jūs tam Tubiui padarėt“ internetino anyksta.lt portalo skaitytojai įtraukė į topų penketuką“, bet po jų publikavimo mero patarėjas, prieš rinkimus savanoriavęs redakcijose valdžios skaidrumo klausimais, viešai nepadavė rankos žurnalistui Vidmantui Šmigelskiui. Naujas diplomatinis etiketas mūsų papuvusioje karalystėje.
Artėjant vienai iš trijų svarbiausių šalies švenčių, kada privaloma kelti valstybės vėliavą, naujoji savivaldybės monikutė, paklausta, ar rezervuoti vietą mero sveikinimui Valstybės dienos proga, droviai sumurkė, kad šį kartą sveikinimo nebus.
Mea culpa, mea MAXIMA XL culpa…Tai mano kaltė, Šmigelsko kaltė, ir visų „Anykštos“ žurnalistų ir net laikraščių išnešiotojų culpa, bet prie ko čia Anykščių rajono žmonės? Kodėl jie, kaip Lietuvos piliečiai, jų pačių išrinktų savivaldybės vadovų ignoruojami? Žinoma, Anykščių valdžiai nemalonu, kad iš jų vis dar kažkur tolimame horizonte klaidžiojančių proveržių žurnalistai kartais pasišaipo. Tačiau kuo dėl to kalti anykštėnai? Gal dalis jų, nors ir noriai skaitė, ką redaktorė galvoja apie stulbinamą mero drąsą atlaikyti kritiką, tačiau jos požiūriui visiškai nepritaria. Gal jie paskaitę kaip tik apsisprendė – dabar tai tikrai balsuosiu už Kęstutį Tubį, už Luką Pakeltį…
Užbėgdama etatiniams masiulininkų komentatoriams už akių, kurie anonimiškai vėl rėks, kad „Anykšta“ kritikuodama Tubio valdžią reikalauja iš savivaldybės pinigų, noriu priminti seną patarlę: „kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį“, (arba išvertus į nesisveikinančių pradinukų kalbą- „kas ant kitų sako, tas ant savęs pasisako“).
Praėjo 25 Lietuvos nepriklausomybės metai, turime savo valstybę ir valdžią, kurią išrenkame demokratišku būdu (nors… kai konjako dėžutėje guli luitai pinigų…), turime nepriklausomą spaudą, o elementarios politinės kultūros, empatijos po kiekvienų rinkimų vis mažiau.
Tarsi grįžtume į mindauginę Lietuvą, kai prieš tūkstantį metų pagonis krikščioniui Brunonui trenkęs kuoka per galvą įsiamžino metraščiuose taip pradėdamas šlovingą mūsų valstybės istoriją.
Stebėdama, kaip galios svertai naudojami didžiausio šio laikmečio pasiekimo demokratijos naikinimui, kokias būdais ginamas asmenis pažeidžiamumas, imu manyti, kad ko gero medinę pilį ant įsivaizduojamos Vorutos Anykščių valdžiai ne tik reikia, bet tiesiog net būtina statyti. Mentaliteto prasme valdžia ne ką toliau pažengė už pagonį, vargšą Brunoną padariusį šventuoju.
Šiame kontekste įdomiai atrodo Kauno Technologijos universiteto atliktas tyrimas, kokias grėsmes jaučia lietuviai. Tyrimas rodo, kad labiau nei ruso ar islamo invazijos lietuvis šiandien bijo likti nevalgęs, be nuolatinių pajamų, jaučiasi nesaugus dėl ateities. Lietuvą jaudina ir skaudina ne krikščioniškų vertybių nykimas, ar branduolinis karas, o baimė, kaip reikės išsilaikyti rytoj bei kasmet ryškėjanti socialinė nelygybė, didėjantis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų.
Pagal nelygybės lygį, kuris lemia ir žmogaus laimės pojūtį, Lietuva yra viena iš blogiausioje padėtyje esančių Europos Sąjungos šalių. Mokslininkų teigimu, nelygybės rodiklis Lietuvoje nuolat auga.
Kasmet iš Lietuvos emigruoja nemažas rajonas (pernai, oficialiais duomenimis Lietuvą paliko per 40, 5 tūkstančio gyventojų, arba beveik 8 tūkstančiais daugiau negu užpernai) iki soties prisiragavusių mūsų rojaus obuolių. Mūsų kažin ar liko 2 milijonai.
Vyriausybė, siekdama sustabdyti Lietuvos žemių virtimą tyrais, (o kažkas juk turi mokėti mokesčius) Valstybės dienos išvakarėse – kaip simboliška – patarimo paklausė jau nebe protingųjų valstybininkų (tai labai mėgstamas seimūnų žodis) bet kvailos, nes užsiėmusios savo primityvių fiziologinių (pagal psichologo S. Maslow piramidę) poreikių tenkinimu tautos. Kreipimesi pažadėta, kad racionalūs gyventojų pasiūlymai kaip sustabdyti emigraciją ir sugrąžinti į Lietuvą jau išvykusius žmones, taps konkrečiais sprendimais.
Akivaizdus progresas: kai reikia spręsti ar parduoti žemę užsieniečiams ir atsisakyti lito, tauta yra per kvaila, tačiau sugalvoti, kaip sugrąžinti namo emigrantus, mūsų tamsuoliai pajėgūs. Jie net gali pranokti Vyriausybės pasamdytus mokslininkų institutus, kurių galimybių studijos ir strategijos pasirodė esančios bejėgės prieš žmogišką kiekvieno norą gyventi sočiau. Tačiau kokius patarimus valstybės valdymo klausimais gali dalinti žmogus, kuris kasdien sprendžia problemą kaip išgyventi. Ypač kai prie euro viskas atpigo. Ypač kai pigu gyventi valdininkams.
O paprastas žmogus ką? Žmogus žmogumi Lietuvoje kaip ir Anykščiuose būna tik nuo rinkimų kampanijos pradžios iki balsavimo apylinkių uždarymo. Imtinai.
„Entuziazmas, kūrybinis pasireiškimas po mūsų laisvės atgavimo kažkur nuslūgo. Reiškiasi visokios negerovės, kai kurie žmonės nusivylę. Puikiai žinau, kad gyvenimas nėra lengvas, kai kurie žmonės nesuveda galo su galu“- interviu „Lietuvos ryto“ televizijai Valstybės dienos – Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse sako ir buvęs šalies Prezidentas Valdas Adamkus.- „Aš buvau vienas tų, galbūt naivus, galvodamas, kad atgavome laisvę, galime tvarkytis, laisva spauda, laisvas žodis ir tas mūsų persitvarkymas užtruks daugiausia 5-10 metų. Šiandien, po 25 metų, kalbame vis apie tą patį. Esame tame pačiame liūne.“
Man regis, Prezidento V. Adamkaus žodžiai yra tiksliausia, ką apie valstybę Mindauginių išvakarėse buvo galima pasakyti
