Išgyvenantys nostalgiją praeičiai tebetvirtina, kad sovietinė santvarka labai rūpinosi žmonėmis ir šalies ūkio augimu. Tačiau užmirštama, kad visas tariamas „rūpestis“ ir šalies augimas buvo kuriamas vergišku darbu, kalinių kaulais ir prievarta. Iki atgaunant nepriklausomybę šios temos buvo tabu. 2011 metais Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, profesorius, istorikas Antanas Tyla pažymėjo, pakanka istorinių dokumentų, kurie liudija apie tai, kaip „valdžia rūpinosi“ žmonėmis.
Su tremtimi mus susieja ekspedicijos „Misija – Sibiras“
„Iš visų tremties tyrimų pirmiausia norėčiau išskirti fundamentalią ištikimo mokslui šviesios atminties kolegos dr. Eugenijaus Grunskio monografiją „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais”, taip pat istoriko Arvydo Anušausko studiją „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais”, taip pat lietuvių išeivijos studijas, Amerikos lietuvių organizuotoje „Lietuvos kovų ir kančių istorijos” serijoje išleistą dokumentų rinkinį apie sovietinės valdžios trėmimų organizavimą ir vykdymą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtus fundamentalius tremtinių vardynus, šios institucijos, taip pat Lapteviečių bendrijos ir Politkalinių ir tremtinių bendrijos, Šiaulių universiteto parengtus bei savo iniciatyva išleistus, taip pat periodiniame leidinyje „Tremtinys” skelbtus tremtinių prisiminimus“, -kalbėjo A.Tyla.
Istorikas, be kita ko, pažymėjo,. kad tremtys iš esmės buvo Sovietų Sąjungos permanentinis karas prieš aneksuotą, bet vis dar gyvą Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir laisvės viltį tebenešiojančią ir kovojančią lietuvių tautą. Galima sakyti, kad kiekvienas masinis trėmimas buvo lyg naujas Sovietų Sąjungos karo prieš Lietuvą paskelbimas. Į kraštą buvo permetami papildomi kariniai daliniai. Kiekvienas trėmimas buvo lyg karo stovis, nors jis buvo panaikintas 1946 metais, nes į bėgančius tremiamuosius kareiviai ir kolaborantai šaudydavo. „Su tremtimi mus susieja kasmetinės studentų ekspedicijos „Misija – Sibiras“ į tremties vietas apleistiems tremtinių kapams tvarkyti“, – kalbėjo A.Tyla.
Projekto „Misija Sibiras“ idėja gimė dar 2005 m. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) rudens Asamblėjoje priėmus rezoliuciją dėl jaunimo patriotiškumo. Iki 2012 metų projektą organizavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), vėliau „Misija Sibiras” organizavimą perdavė labdaros ir paramos fondui „Jauniems” (www.jauniems.lt).
Vienu iš projekto tikslų yra prisiminti ir pagerbti žuvusiuosius bei nukentėjusiuosius nuo Lietuvos gyventojų genocido – vieno juodžiausių XX amžiaus istorijos puslapių ir visuomenei priminti, kad Sibiras – tai ne tik Rusijos teritorija, bet labai plati sąvoka, talpinanti savyje ir kitas šiuolaikinių NVS valstybių teritorijas, į kurias buvo tremiami žmonės;
Kiekvienas norintis dalyvauti projekte užpildo anketą. Iš užpildytų anketų atrenkama apie 70 žmonių, kviečiamų į antrąjį atrankos etapą – bandomąjį žygį, vykstantį Lietuvoje. Po žygio, kuriame įveikiama apie 50 km, atrenkama galutinė ekspedicijos komanda.Projekto dalyvių komanda Sibire lankosi vasarą, liepos-rugpjūčio mėnesiais, ekspedicija trunka apie dvi-tris savaites. Pagrindinis komandos tikslas – sutvarkyti rastas lietuvių kapines, susitikti ir pabendrauti su Sibire likusiais gyventi tautiečiais.
Po ekspedicijos į Lietuvą grįžusi projekto komanda pradeda svarbiausią projekto etapą – projekto rezultatų ir veiklų pristatymus visuomenei. Tokie pristatymai trunka iki naujos projekto dalyvių atrankos. „Misija Sibiras” pristatymai organizuojami Lietuvos mokyklose, universitetuose, bendruomenių centruose ir t.t.
Susidūrimas su gyvąja istorija sukrečia
„Misija Sibiras“ dalyvavo ir anykštėnas Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas Mindaugas NEFAS, kuris pasakoja, kad ekspedicijos metu studentai sutvarkė 10 kapinių, tačiau vienaip ar kitaip didžiąją dalį kapinių pasiglemš gamta.
-Kuriais metais vykote į šią misiją, koks buvo tų metų maršrutas?
– Misijoje dalyvavau 2007 m., jos metu vykome į Krasnojarsko srityje esantį Šalinskaja rajoną ir keliavome po lietuvių tremties vietas prie Manos upės.
-Vienas iš pagrindinių projekto tikslų yra pagerbti žuvusiuosius bei nukentėjusiuosius nuo Lietuvos gyventojų genocido, sutvarkyti kapines. Kaip tai sekėsi padaryti?
– Aš manau, jog mums pavyko pasiekti iškeltą tikslą, nes ekspedicijos metu suradome ir sutvarkėme apie 10 lietuvių kapinių. Didžioji jų dalis šiandien yra neprižiūrimos, apleistos. Dalyje kapinių didžioji dalis tremtinių palaikų yra išvežta atgal į Lietuvą. Tad ekspedicijos metu teko sutvarkyti ne tik laiko ir gamtos padarytą žalą, bet ir lietuvių paliktą netvarką.
Dabar, kai pamąstau apie tai, suprantu, jog mūsų darbus yra svarbus, tačiau vienaip ar kitaip didžiąją dalį mūsų sutvarkytų kapinių pasiglemš gamta, nes jos yra atokiau nuo apgyvendintų vietų. Ir tai yra natūralu bei suprantama. Iš kitos pusės, dalį lietuvių tremtinių kapaviečių jau dabar panaikina vietiniai gyventojai, įsirengdami ten kapavietes savo artimiesiems. Tad šių atminties objektų Sibire sparčiai mažėja.
-Ar pamenate emocijas, kurias patyrėte Sibire lietuvių kapinėse?
– Emocijų buvo tikrai daug, galbūt kai kurios šiandien jau yra išblėsusios. Man buvo svarbu matyti ir pavaikščioti po tas vietas, kuriose tūkstančiai lietuvių ir kitų tautybių asmenų buvo priversti gyventi ne savo noru. Svarbu, nes esu istorikas ir savo šalies istorijai neabejingas asmuo. Tad susidūrimai su sąlyginai gyvąja istorija savotiškai sukrečia.
Iš kitos pusės, mėgstu pabrėžti ir tai, jog mano dalyvavimas šioje ekspedicijoje nėra joks žygdarbis. To jokiu būdu negalima lyginti su tremtinių patirtais išgyvenimais. Mūsų kelias buvo komfortabilus, aprūpintas ir smagus – vis dėlto keliavome su bendraminčiais ir ne per prievartą. Lygiai taip pat nemanau, jog šis projektas yra unikali pilietiškumo mokykla, nes jame dalyvauja jau pilietiškai brandūs asmenys. Tad galbūt reikėtų į šį projektą priimti ir asmenų, kuriems pilietiškumas menkai rūpi..?
-Ar radote vietinių lietuvių?
– Teko sutikti ne vieną mūsų tautietį. Jų būta įvairių. Kai kurie puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo galima justi suvalkietišką tarseną bei senąsias sakinių konstrukcijas. Tai labai įsiminė. Kaip ir faktas, jog kai kurie lietuviai yra visiškai nutautėję: jie nebemoka lietuviškai, nelanko čia palaidotų tautiečių kapų. Bet jų jokiu būdu nekaltinu, nes jie yra sovietinio režimo aukos. Mirus jų artimiesiems jiems teko prisitaikyti prie vietinės aplinkos ir toliau gyventi.
Ypač įstrigo mūsų priėmimas vieno Sibiro lietuvio šeimoje. Nors jis pats lietuviškai nekalbėjo, tačiau akyse degė noras būti su mumis. Dar labiau nustebino jo žmonos rusės elgesys. Ji buvo tikriausiai laimingiausias žmogus žemėje mus matydama. Nepaisant pakankamai vargingos savo buities, mus priėmė kaip karalius ir viskuo pasidalino, o atsisveikinant visus stipriai apkabino ir pabučiavo. Tada aš supratau, ką reiškia sutikti tikrą sibirietį rusą, kurio nesulaužė sovietinis režimas ir jis mumyse matė ne priešą, bet žmogų.
– Sibiras ir tos vietos, kur buvo tremiami gyventojai, ko gero, mažiausiai patyrė pokyčių po Tarybų Sąjungos griūties, turėjote galimybę grįžti į buvusį laiką ekspedicijos metu?
– Miestai menkai skiriasi nuo to, kas yra pas mus. Galbūt žymiai daugiau netvarkos, bet tik tiek. Na, dar užrašai rusiški. O kaimuose gyvenimas paradoksalus: netvarkytos gatvės, apleistos sodybos, virš kurių iškeltos palydovinės antenos. Tai stebino. Geriau jau jie neturėtų tų palydovų, nes per rusiškas televizijas transliuojamą propagandą žmonės sugeria. Teko ir mums susidurti su reiškiniu, kai žmonės, gyvendami išties materialiai, graudžiai su meile akyse žiūrėjo į V. Putiną televizijos ekrane ir kalbėjo apie „fašistus Pribaltikoje“ (2007 m. vyko neramumai Estijoje dėl bronzinio kario nukėlimo).
– Kaip vertino sutikti gyventojai masinių trėmimų laiką? Ar jiems tai buvo blogis?
– Didesnė dalis mūsų sutiktų gyventojų apie tai neturėjo daug žinių. Jie tai pateikdavo kaip natūralų istorijos raidos etapą. Visuomet prisimindavo, kokių tautybių ir kaip žmonės aplink juos gyveno. Ypač džiugino, jog apie lietuvius buvo kalbama tik geruoju: kaip apie darbščius ir sąžiningus žmones. Norėtųsi, jog ir apie dabartinius mūsų emigrantus taip kalbėtų.
Kodėl vietiniai būtent taip vertina šį laikotarpį? Neabejotinai dėl to, jog šia tema yra vis dar vengiama kalbėti. Krasnojarske įsikūrusiame muziejuje apie tai neradau net užuominos. Tad išvada – švietimas gali išgelbėti žmones nuo mankurtizmo.
– Tarybinė propaganda trimituodavo, kad darbininkų ir valstiečių šalyje svarbiausias yra žmogus. Įdomu, kad dabar irgi atsiranda nemažai tų, kurie rodo į sovietinę santvarką kaip į lygybės ir rūpesčio žmogumi rojų. Ką jiems pasakytumėt?
– Gaila man tokių mankurtų. Tačiau pasakyti visuomet turiu ką, tai, matyt, yra mano profesinis ir garbės reikalas. Visuomenę reikia šviesti, nevalia numoti ranka į tokius nusikalbėjimus. Sovietinė santvarka buvo ir yra vienas iš didžiausių blogio reiškinių mūsų pasaulyje. Po kruvinuoju sovietinės sistemos volu pakliuvo ne tik lietuviai, latviai, estai, bet ir slavų tautos: rusai, baltarusiai, ukrainiečiai – ir daugelis kitų. Šis „volas“ nesirinko asmenų pagal tautybes, jis daugelyje matė „liaudies priešą“, su kuriuo reikėjo susidoroti, visiškai pakirsti egzistuojančias gyvenimo normas ir vertybes. Šiandien sovietinio režimo žalą sunku apskaičiuoti, ne tik dėl milijonų išžudytų žmonių, bet ir dėl suluošinto žmonių mąstymo.
Kai su mokiniais ir studentais kalbame apie sovietinę santvarką, daugeliui sunku protu suvokti visą mastą. Manęs dažnai klausia: „Bet kodėl jie taip darė? Kodėl jie žudė milijonus?“ Ir aš negaliu jiems pateikti atsakymo, nes ir pats protu nesuvokiu, kodėl tai buvo daroma. Bet puikiai suprantu, kad apie tai reikia kalbėti, kad tai niekuomet nepasikartotų. Ir dar puikiai suprantu, jog reikia panaikinti sovietinės santvarkos simbolius, kurių dar turime ir Anykščių rajone. Ne iš jų turime mokytis istorijos, o iš istorinių šaltinių, atskleidžiančių visą sovietinės santvarkos beprasmybę ir brutalumą.
Žinoma, daugelis gali sakyti – juk komunizme, kaip idėjoje, nėra nieko blogo. Tai yra neteisinga, taip siekiama pateisinti, susilpninti kaltinimus. Mes turime aiškiai pasakyti: kokia yra didelė laimė, jog šiandien galime gyventi laisvoje visuomenėje, gyventi santvarkoje, kurioje kiekvienas galime pasiekti tai, ko norime. Žinoma, su sąlyga. Ji yra mūsų atkaklumas ir gebėjimai. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo mūsų išsilaisvinimo nuo sovietinės santvarkos šiandien galime pasidžiaugti, jog esame arčiau Vakarų ir laisvos ideologijos, o ne arčiau Rytų.
-Dėkoju už pokalbį.