Tauro pėdsakais: lietaus ir ledo kelias

Vasario 18-ąją buvo pagerbtas prieš šimtmetį Leliūnų kaime prie Debeikių gimęs pokario partizanas, Vytauto apygardos kovotojas Jonas Kemeklis-Tauras (1923-1949). Dešimtukas nepabūgusių stipraus vėjo ir lietaus piliečių dalyvavo pagarbaus atminimo žygyje „Tauro pėdsakais“. Įveikėme beveik dvi dešimtis kilometrų klastingai slidžiu ledu padengtais Ramuldavos miškų takais, aplankėme Terezborą, Inkūnus ir dar daug įdomių, istorine atmintimi paženklintų vietovių. Kaip užkeiktoje pasakoje, nelengvu keliu, per vargus, partizaniško gyvenimo pajautas, į menamą šviesos karalystę…

Per vėjus ir ledą…

Iš tolimų padangių atslinkęs žvarbiu vėju ir lietumi bauginantis ciklonas smarkiai sujaukė žygio planą, iš puskapio – trijų dešimčių, tokios buvo mano ir Viktorijos iš judėjimo „Kilometrų kolekcijos“ pranašystės, ketinusių istoriją pažinti, grynu šilų oru pakvėpuoti ketinusių į žygio pradžios tašką Leliūnų kryžkelėje susirinko tik dešimt žygeivių. Ieva ir Žilvinas iš Kauno, Viktorija ir Julius su lietuvių skalike Tera iš Užulieknio, Birutė, Audronė ir Inga iš Užpalių bei Eglė, Algimantas ir aš iš Svėdasų. Netikėtai atvykęs iš šių kraštų kilęs atsargos pulkininkas leitenantas pasiūlė žingsniuoti iki Ramuldavos, iki brangiausių vietų, jo tėviškės vietos, pažymėtos atminties suoleliu. Tikėjomės susitikti, bet jis kažkur nurūko, nebepasirodė ir mums gurguolininku nepasitarnavo.
Vėjyje didingai plazdant Aukštaitijos vėliavai, tiesiu kaip styga keliuku žengėme tolumoje ūkuose skendinčių miškų link. Aplenkę kairėje stūksantį Užulieknio vienkiemį, pušynais, šilais, šviesiais kamienais švytinčiais beržynais, dar baltais sniegynais padengtomis smiltėtomis kalvomis vingiuojančiais, ledu padengtais keliukais iki pat paslaptingojo Teresboro. Šviesios laukymės, kur stūkso masyvus rausvo granito akmuo, įamžinantis 1863 m. sukilėlius. Čia, buvusiame palivarke, tų įsimintinų metų pavasarį net dvi savaites stovyklavo beveik trys tūkstančiai sukilėlių. Ilsėjosi, mankštinosi, kūrė planus, kartu su jais ir du žymiausi sukilimo vadai – Zigmantas Sierakauskas ir kun. Antanas Mackevičius. Sekmadieniais vykdavo pamaldos, kalviai kalė ginklus, buvo rengiamasi naujiems žygiams. Tylia malda pagerbėme už laisvę ir teisingumą kovojusius.

Šilų sostakaimis

Perkirtę platų drėgną Taurožės upelio slėnį, aplenkdami kirtimus, kaip gražiai pavadino bendražygis Žilvinas – liūdesio trikampius, pasiekėme Inkūnus, istorinį bažnytkaimį, savo apogėjų pasiekusios tarpukario respublikos tikėjimo dvasios kūrinį. Įprasmintą mylimos sostinės įvaizdį, juk 1942 m. pastatytos smailabokštės šventovės titulas – Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia. Atsigaiviname šaltinio vandeniu, užkandame. Atminties parkas, kuriame kryžiai ir koplytstulpiais įamžinti apylinkės kaimai – dar gyvi ir jau išnykę. Vienas paminklas skirtas šiandien pagerbiamiems 1863 m. sukilėliams – aukštas stulpas vainikuotas erelio skulptūra, švytinti ryžtingu Z. Sierakausko veidu, stilizuotu Vyčiu ir įrašu: „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Šio įstabaus paminklo autorius nūnai Leliūnuose gyvenantis tautodailininkas Aleksandras Tarabilda. Atsigaivinome šaltinio vandeniu, papietavome, atsipūtę užsukome į kapinaites aplankėme Algimanto apygardos spaudos redaktoriaus Jurgio Urbono – Lakštučio ir kitų partizanų kapus.
Saldagirio viensėdis – mistiška vieta, čia buvęs meistro Lukausko tarpukariu pastatytas malūnas. Jis bene prieš metus nugriautas, taip gaila to paslaptingo, pajuodusio, aukšto, statlentėmis apkalto pastato. Teliko betoniniai poliai, tvenkinys, iš kurio kriokliu į upelį ritasi vanduo. Nūnai bedarbis, o kadaise sukęs girnas, linų mintuvą, žolę smulkinančią mašiną – „čiečkarnę“. Tyliai rymo ant kalnelio sodyba, sodas, į šilą vedantis dar šiek tiek žymus ir mūsų žingsnių atgaivinamas keliukas.
Inkūnų parapijos aruodas
Daunaikiai – senais klevais ir kitais didžiuliais medžiais paženklinta kaimavietė. Striukų pirtyje sušaudyti partizanai įamžinti metaliniu kryžiumi. Prisimename, kad net dvi etnografinės šio sodžiaus sodybos buvo perkeltos į Arklio muziejų Niūronyse, jos vėl gyvos, ten vėl kvepia duona, ten primenamos ir puoselėjamos tautinės vertybės. Nustebino – vienoje sodybvietėje kuriasi žmonės: jau išraustas didžiulis tvenkinys – stūkso milžiniškas juodžemio kalnas, mažytis laikinas namelis, keli bičių aviliai.
Kairėje pasilieka kalneliu stūksantis senkapis, perlaida alma tirpsmo vandenų upelis, dešinėje – Gaidžiai, vieninteliu išlikusiu viensėdžiu gyvas sodžius, kuriame tarpukariu girdėdavosi net trijų apskričių gaidžių giedojimas. Priekyje Mičionys – didžiausias, nuo seno turtingiausias Inkūnų parapijos kaimas. Senojo gatvinio kaimo žavesys, kai kur senovinės dviejų galų trobos stūkso vos ne stogus surėmusios, langai švyti baltomis langinėmis. Labai daug medžių, nors kelis milžiniškus senolius praeitą vasarą nukirto, tačiau dar yra kuo pasigėrėti. Ypatinga Ražanskų troba, kur kadaise gyveno Stasė Ražanskaitė – uoli Inkūnų bažnyčios vargonininkė, kiek tolėliau Vytauto Gražio, bažnyčios zakristijono sodyba. Šitie žmonės jau seniai iškeliavo į amžinybę, tačiau jų šviesi atmintis žadina jausmus. Šukių sodyba ant kalnelio. Troba stiepiasi ant aukštų skaldytų akmenų pamatų, su trimis langais iš galo, joje daug metų veikė pradžios mokykla. Kairiu pakeliu, išgraužęs griovą alma šniokštantis potvynio srautas – taip seniai matytas į laisvę ištrūkęs smarkus vanduo. Nors labai traukė prie upės, tačiau iki Kiškio bažnyčios jau nebepasukome. Jau ir taip visi žygeiviai šlapi ir kelias tolimas.

Pašiliais pašvenčiais…

Ties aukštais beržais ir kryžiais apkaišytomis kapinaitėmis vieškelėlis leidžiasi į pakalnę. Slėnyje Ragaišiai: moderni, dvaro didybe stūksanti kaimo turizmo sodyba, gražuolė senovinė Dulkių sodyba, šulinys su svirtimi, dar toliau – Pustynka, ir pagaliau, už žiema alsuojančio šilelio – Mickūnai. Jaukus dvarelis, kuriame kadaise veikė mokykla, net aštuonmetė, vasaromis – respublikinė pionierių stovykla „Puntukas“. Nūnai „Senoji sodyba“ ir čia mus pasitinka ir atsipūsti erdvioje menėje leidžia malonus šeimininkas Petras Bražiūnas. Tuoj uždeda retro muzikos, puikiai veikia japoniškas juostinis magnetofonas. Mes jaukiai įsikuriame virtuvėje. Vaišina kava, arbata ir susirūpinęs, kad nesusirgtumėm – sodietiškais vaistais nuo peršalimo. Malonus, rūpestingas žmogus, jo aukštaitiško nuoširdumo ir gerumo nepamiršim.
Lietus virsta į šlapdribą, vėjas dar labiau įsismarkauja. Vienu žygiu visko neapmosi. Belieka tiesiausiu keliu sugrįžti į Leliūnus. Slėnyje pasilieka Šventoji, istorinis geležinis tiltas, tolėliau nuo plento Lisauskų sodyba garsi šimtamečiu tikėjimo ženklu – net 1907 m. ant smalingos, susisukusios pušies kolonos pakelta didžiule, stikliniais langais koplyčia su Išganytojo, nešančio kryžių, skulptūra. Čia pat ir didingas slėnis, tikras kanjonas, kuriuo alma Aknystos upelaitė, kitame krante Aknysčių sodžius, erdvūs laukai – kažkur ten 1949 m. kovo 16 d. kartu su trimis bendražygiais žuvo mūsų šios dienos herojus J. Kemeklis – Tauras. Tiksli palaidojimo vieta nežinoma, Debeikių kapinėse jo ir bendražygių atminimas įprasmintas paminkliniu kryžiumi, senajame Leliūnų kaime tebėra senoji Kemeklių sodyba.
„Ėmėmės dirbti tėvynės naudai, tad nesustosim pusiaukely ir būsime pasiryžę padaryti viską, ko iš mūsų pareikalaus mūsų vadovybė, jei tai nebus priešinga mūsų užsibrėžtam kovos tikslui“, – taip viename savo laiškų rašė šiandien mūsų pagerbtas Tauras.