Teatre didikai kojas laikydavo sukišę į šiaudus

Ar žinote, jog XVIII amžiaus didikai spektaklius žiūrėdavo sukišę kojas į šieną, nes tik taip pavykdavo išsėdėti ilgus spektaklius, ar kad režisierius Konstantinas Glinskis Sankt Peterburge buvo diplomuotas meilužio vaidmens atlikėjas – tokias specifines, negirdėtas detales Vilniuje esantis Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus atskleidžia lankytojams. Iš Anykščių krašto kilusi muziejaus direktorė Regina Lopienė sakė, jog Mažuosiuose Radvilų rūmuose įkurtas muziejus skirtas sudominti ir praplėsti žmonių žinias apie menininkus ir jų pasaulį.

Įsikūrė pirmojo Vilniaus
teatro patalpose

,,Mūsų muziejus yra įsikūręs Mažuosiuose Radvilų rūmuose. 18 a. viduryje buvo pastatyti rūmai, kurie tarsi atkartoja Didžiuosius Radvilų rūmus Biržuose. Biržai – didingi, o čia, Vilniuje, tarsi mažytė jų kopija. Šių rūmų paskirtis buvo priimti Radvilų svečius, gimines, artimuosius – viešbučių juk nebuvo. Kiek vėliau Vilniaus miestui prisireikė profesionalaus teatro, jie bandė įsikurti šalia buvusiuose klerkų rūmuose, o tada, 1794 – 1795 metais Mažuosiuose rūmuose atidarytas pirmasis profesionalus teatras, kur gastroliuodavo trupės. Tiesa, kaip žinome, tuo metu bajorai daugiausiai kalbėdavo lenkiškai, todėl lietuvių aktoriai net specialiai prisitaikydavo savo pavardes, pavyzdžiui, yra išlikusios afišos, kur lietuvių aktorė Salomėja Dešnerytė buvo pristatoma kaip Salomėja Dešner.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus Kaune, prie Vytauto Didžiojo universiteto, atidarytas 1926 metais, kur savo kolekcijas kaupė Balys Sruoga, Vincas Krėvė. O pokario metais muziejus persikėlė į sostinę. Pirma prisiglaudė Gedimino prospekte, po to Trakų gatvėje, o šiame pastate, Radvilų rūmuose, muziejus atidarytas 1997 metais. Pradžia buvo nedrąsi, parodos – nedidelės. Bet dabar eksponatų skaičius vis didėja. Tiesa, neturime saugyklų, dėl to nuolatinės muziejaus ekspozicijos jau kurį laiką nekeičiame, pilnos pakampės, darbuotojų kabinetų prikaišiotos būsimų eksponatų“, – sakė Regina Lopienė, muziejuje direktoriaujanti jau penkiolika metų

Teatre – tarsi daržinėje

,,Teatras šiuose rūmuose veikė nuo 1794 iki 1846 metų. O paskui persikėlė į Rotušę, kur sukonstruotos didesnės salės, ložės. Bajorai sėdėdavo teatro salėse dažnai – juk nebuvo nei televizijos, nei kino – o jose būdavo šalta, taigi diduomenės žmonės laikydavo kojas sukišę į šieną, kad ištvertų keturių ar penkių valandų vaidinimus. Spektaklis prasidėdavo lengvu įžanginiu vaidinimu, kuris mums atrodytų itin primityvus, tačiau aktualus to meto žmonėms, (ten svarstytos myli/nemyli tipo problemos), na, o paskui prasidėdavo tikrasis spektaklis. Dažniausiai rodyta drama, tačiau kartais vykdavo ir gastroliuojančių operos trupių pasirodymai“, – sakė R. Lopienė

Rūmų požemiai tapo vaikų žaidimų erdvėmis

Senuosiuose Radvilų rūmų požemiuose Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojai šiuo metų organizuoja edukacinius užsiėmimus vaikams – lėlių teatro, scenografijos, muzikos, kino programas. ,,Užsiėmimai vyksta kelis kartus, vaikai patys rengia lėles – dalis jų padarytos Dauno sindromu sergančių vaikų grupės, kurie anksčiau dalyvaudavo mūsų programose – taip pat jie gamina dekoracijas scenai, vaidina pasakas. Vieni vaikai tampa aktoriais, kiti žiūrovais. Muziejus – ne tik eksponatai, o ir gyvybė“, – sakė R. Lopienė

Laikinosios parodos

Šalia nuolatinės ekspozicijos viena nedidelė salė skirta laikinosioms dailės parodoms – rugsėjo mėnesį čia bus eksponuojami kauniečio siurrealisto Aurimo Eidukaičio darbai. ,,Parodos mintis – labai teatrališka. Tie, kurie apsilankys šioje parodoje, kurią bus galima pamatyti rugsėjo – spalio mėnesiais, išeis su tikrai ryškiais įspūdžiais“, – sakė R. Lopienė.
Kita laikinoji paroda – pirmajame muziejaus aukšte. Šiuo metu ten eksponuojami baltarusių dramaturgo Jankos Kupalos eksponatai. Dramaturgas Baltarusijoje išgarsėjo 1912 metais parašęs pjesę ,,Paulinka“. Per kelias sujungtas patalpas išdėstyti šio menininko spektakliuose naudoti sceniniai kostiumai, baltarusių teatro trupės narių nuotraukos. ,,Šiose laikinosiose ekspozicijose rodomos didesnės eksponatų kolekcijos, dažnai vykdome muziejinius mainus – štai praėjusiais metais patys įrengėme savo laikinąją lietuviškų kino plakatų ekspoziciją Turine, Italijoje. – pasakojo direktorė, – O Jankos Kupalos ekspoziciją iš gautų eksponatų išdėstėme patys, derinome tvarką su baltarusių muziejaus darbuotojais.
Ją rugsėjo mėnesio pabaigoje keis kita, Šokio teatro jubiliejinė paroda, kur lankytojai galės išvysti daug įvairių šokio rūbų, sužinoti apie šokio istoriją“, – pasakojo R. Lopienė.

Salė Hamletui

Už laikinosios ekspozicijos salės, yra dar kelios modernios muziejaus patalpos – Hamleto salė, kur tamsioje, juodais baldais apstatytoje patalpoje rodomi Hamleto spektakliai, pastatyti Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo. Ant sienos sukabintos lietuvių aktorių, kurie kada nors yra atlikę Hamleto vaidmenį, nuotraukos. ,,Čia vyksta dar viena mūsų edukacinė programa – mokiniai skaito ,,Hamleto“ scenarijų, pasiskirsto vaidmenis, vaidina ištraukas. – pasakojo direktorė. – Nagrinėjame Viljamo Šekspyro kūrybą taip, kad ji būtų suprantama visiems, mūsų muziejaus kuratoriai prisitaiko prie vaikų žinių bagažo, medžiagą stengiasi išdėstyti kuo įdomiau.“

Vaizduos kiekvieno
amžiaus teatrą

Kelios kitos salės skirtos įamžinti teatro raidą – salė, kur bus vaizduojami XIX a. teatro fragmentai, dar ruošiama – čia muziejininkai planuoja padaryti suflerio budelę, pristatyti būdingas tam metui scenos dekoracija. O barokinio teatro ekspozicija jau paruošta – salėje stovi didžiulis medinis scenos maketas. ,,Šis maketas buvo ruoštas Valdovų Rūmams, tačiau jo direktorius maketo atsisakė, o keturi entuziastai (architektas ir trys istorikai), gaminę šį maketą, jį pasiūlė mums“, – apie medinį, turbūt kelių kvadratinių metrų dydžio scenos modelį, kurį galima sukinėti, svirtelėmis keisti scenos dekoracijas, mediniais prietaisais leisti garsus, pasakojo muziejininkė. Kitoje salėje eksponuojami barokinės scenos fragmentai – išsukamos jūros dekoracijos, aparatai, kuriais sukuriami lietaus, pučiančių vėjų garsai.

Nuolatinė ekspozicija

,,Nuolatinė ekspozicija prasideda nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianino, Valstybės Teatro, buvusio Kaune, fojė baldų, sukurtų 1926 metais. Tiesa, baldus kartais net skolindavome – kai Katedroje dirbo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, baldų iš teatro fojė skolindavome jam, jog būtų patogu priimti svečius. Taip pat saugome ir kelias senovinių instrumentų kopijas, kurios padarytos praktiškai tobulai. Vieną kartą baroko ansamblis paprašė pasiskolinti viena styginį instrumentą. Na, juo ansamblis pagrojo, tačiau vėliau, matyt, neatsargiai pasidėję ant instrumento atsisėdo. Kelias dešimtis tūkstančių dolerių kainavęs instrumentas sulūžo. Daugiau niekada neskoliname jokių eksponatų. Eksponatas nėra pritaikytas naudojimui. Kai kuriais sudėtinga ir groti – tam reikia žinių, užteks vieno pamesto varžtelio, kad instrumento nebepavyktų sutvarkyti“, – praradimais dalinosi direktorė.

Menas liudija istorinius
įvykius

Antrajame rūmų aukšte esanti nuolatinė Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus ekspozicija suskirstyta į keturias dalis – teatro, muzikos, dailės ir kino. ,,Ekspoziciją stengėmės daryti kuo įdomesnę – pavyzdžiui, vienoje salėje kabo afiša, kurioje iškirptos kai kurių aktorių pavardės – po Pirmojo pasaulinio karo dalis aktorių bėgo iš šalies, o laiko perdaryti spektaklių afišas nebuvo, taigi tie, kurie dingo iš teatro, buvo tiesiog iškirpti“,- sakė direktorė.

Muziejus dar laukia permainų

,,Teatrą Vilniuje pirmiausiai bandė įkurti Juozas Vaičkus, po to – Konstantinas Glinskis, bet prasidėjus lenkų ir lietuvių nesutarimams dėl Vilniaus, teatras perkeltas į Kauną. Juozas Vaičkus ten pastatė pirmąjį Valstybės teatro spektaklį – bet kaip vadovas ilgai neišsilaikė. Teatre, vis keičiantis režisieriams, geriausiai įsitvirtino Borisas Dauguvietis. Muziejuje eksponuojamas jo auskaras, portfelis, laikrodis. Stengiamės ryškias teatro, muzikos ir kino asmenybes atskleisti per jų daiktus. Tiesa, dabar naujų daiktų į ekspoziciją nededame – laukiame, kol kraustysimės. O tada, išskirsčius viską po saugyklas, surūšiavus, planuojame muziejų modernizuoti. Dabar čia – vos keli naujoviški dalykai, tokie kaip interaktyvus stendas vaikams su klausimynais apie muziejų ir vaizdo įrašų skyrius, kur per didelį televizorių galima pasižiūrėti pirmąjį garsinį lėlių filmą ,,Storulio sapnas“ (1938) ir vokišką dokumentinį filmą ,,Senasis Vilnius“ (1936)“, – pasakojo iš Anykščių kilusi Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus direktorė.

Režisierius – diplomuotas
viliotojas

,,Muziejus ypatingas išskirtiniais eksponatais – štai Konstantinui Glinskiui skirtame kambaryje kabo ir labai įdomus, rusų kalba parašytas diplomas. Menininkas mokėsi Sankt Peterburge, nebuvo kilmingas, tad už galimybę mokytis turėjo būti dėkingas grafienei. Pasimokęs Rusijoje, K. Glinskis gavo pažymą, diplomą su tekstu, jog baigė meno mokyklą ir buvo itin gabus visose studijuotose srityse, bet ypač – meilužių. Po mokslų, grįžęs į Kauną, K. Glinskis imasi darbų, o čia įsimyli kolegos Boriso Dauguviečio seserį Ksenią Dauguvietytę, nors buvo vedęs Gruzijos kunigaikštytę. Režisierius nebuvo donžuanas – jis greičiau laikytas paslaptingu, jo juodos akys žavėjo aplinkinius. Daugiausiai K. Glinskis Valstybės teatre statė pjeses, sutelktas į veiksmą, režisūrą. Tiesa, menininkas dar būdamas jaunas, susirgo tiesiosios žarnos vėžiu ir 1938 metais mirė“, – apie aktoriaus, režisieriaus ir pedagogo K. Glinskio ekspoziciją pasakojo R. Lopienė.

Rankinukas primadonai
padėjo užmaskuoti rankas

,,Dramos aktorės Onos Rimaitės ekspozicijoje galima pamatyti jos suknelę ir daug rankinukų. Ši moteris turėjo ne tik talentą, bet ir trumpas rankas. Kad ir kokį vaidmenį atliktų, O. Rimaitė visada pasikabindavo rankinuką, kad jos rankos vizualiai žiūrovui atrodytų ilgesnės. Kai aktorė mirė, du kolegos stovėdami garbės sargyboje juokavo, ar primadona atsikels ir spirs jiems, ar ne. Sakoma, kad O. Rimaitė pasižymėjo aikštingu, drąsiu charakteriu – vaidino vien lyderes, užsispyrusias moteris, taip pat mėgo turėti didelį gerbėjų ratą“, – pasakojimais apie tuometinių Lietuvos teatro žvaigždžių charakterius dalinosi muziejininkė.

Vinilinės plokštelės –
išdidinti DVD diskai?

Be asmeninių žymių teatro, kino ir muzikos žmonių daiktų muziejuje saugomi ir vertingi instrumentai – XVII amžiaus portatyviniai vargonėliai iš vienos Varėnos bažnyčios, taip pat polifonai, simfonionai, muzikos aparatai – gramofonai, patefonai.
Sukaupta gausi fonoteka (plokštelių, kompaktinių diskų ir kitų garso įrašų). ,,Dar prieš keletą metų vesdami ekskursijas dažnai išgirsdavome mažesniųjų nuostabą – kokie dideli tada buvo DVD kompaktai. Tik dabar jaunimas pradeda vėl susipažinti su vinilinėmis plokštelėmis. Muziejuje yra išlikę 1907 metais įrašytos lietuviškos plokštelės“, – juokėsi R. Lopienė.