Prof. Dr. Liudvika Meškauskaitė
Asmens privatumo, neliečiamumo bei orumo, kaip savarankiškų konstitucinių teisių santykis ir šių teisių apsaugos ribos šiandien yra vienas iš svarbiausių mūsų visuomenėje kylančių teisinių klausimų.
Pandemijos metu susidūrėme su neregėto mąsto asmens teisių suvaržymu.
Kai kurie žmonės labai natūraliai priėmė tikrovę, kad norėdamas dirbti, mokytis, keliauti, išgerti kavos kavinėje ar nusipirkti batus, privalai turėti ir apsauginiams parodyti taip vadinamą galimybių pasą[1].
Tačiau kiti tokiose situacijose įžvelgė grubius asmens privatumo bei kitų teisių pažeidimus netgi tam tikras sąsajas su Azijos valstybėje vykdoma socialine kreditų sistema[2].
Matėme ir laikmečio grimasų, kai koncertų arenose tūkstančiai žmonių šėlo laisvai ir nevaržomai[3], o tuo pat metu net pradinukai mokyklose buvo priversti dėvėti kaukes[4].
Kilo daug diskusijų net dėl to, kaip suprasti žodžius: privalomas ir priverstinis, nors Lietuvių kalbos žodynas aiškiai pasako, kad žodžio „privalomas“ vienas iš sinonimų yra žodis „priverstinis“[5].
Konstitucinis Teismas 2021 m. lapkričio 25 d. nusprendė[6] pradėti tirti konstitucinę bylą pagal Seimo narių grupės prašymo dalį dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 152[7] atitikimo Konstitucijai, įskaitant pareiškėjų teisinius argumentus dėl suvaržymų atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 1 daliai, kurį skelbia, kad asmuo yra neliečiamas[8].
Net ir itin skubiai Vyriausybei atsisakius taip vadinamo galimybių paso[9], nepradingsta būtinybė išsiaiškinti žmogaus teisių ribojimo teisėtumą ir, manau, kad dar ilgai skaičiuosime visus už ir prieš bei vertinsime šio Vyriausybės įvesto socialinio eksperimento galimybių paso pavidalu naudą ir žalą.
Jau vien asmens teisių ribojimo mastas įpareigoja valstybę peržiūrėti tokio ribojimo būtinybę: nuo 2021 m. gegužės mėnesio galimybių pasą bent kartą atsisiuntė daugiau nei 2 milijonai žmonių. Bendras atsisiuntimų skaičius (kartu su pakartotiniais) gerokai didesnis – beveik 13 milijonų[10].
Visi prisimename, kaip per Marytės plauką Lietuvoje nebuvo įvestas medikų, kurie yra pirmojoje COVID fronto linijoje, privalomas vakcinavimas[11]. Taip pat atsimename kiek aistrų kėlė visuomenėje gėdos dokumentu kartais vadinamas galimybių pasas, kai atsirado sumanymas jį taikyti ir vaikams[12].
Kai galimybių pasas buvo įvestas praeitų metų pavasarį[13]., susirgimų skaičius siekė 492[14]. Kai šių metų vasario 2 d. buvo apsispręsta jo atsisakyti, susirgimų skaičius jau siekė 12 000[15]. Kas gi atsitiko, kad taip skubiai, esant daugiau nei 20 kartų didesniam susirgimų skaičiui, buvo panaikintas galimybių pasas, kuris, kai kurių politikų teigimu, yra „geriausia, kas atsitiko Lietuvai“?
Į šį klausimą atsakys laikas, bet viena iš priežasčių neabejotinai yra artėjanti Vyriausybės nutarimo Nr. 152 konstitucinė patikra.
Būtent šios situacijos kontekste, šiandien yra svarbu išgryninti konstitucinių teisių: teisės į privatumą ir teisės į asmens neliečiamumą sąvokas bei tokių teisių ribojimo galimybes.
Buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas, dabartinis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjas dr. Egidijus Kūris neseniai spaudoje pasakė:
„Visuomenės turi būti budrios. Antraip pandemijai suvaldyti įvestos priemonės gali turėti negrįžtamų neigiamų padarinių“[16].
Manau, kad šiuo vienu sakiniu galima pagrįsti Konstitucinio Teismo moralinę bei teisinę pareigą ir būtinybę nagrinėti konstitucinę bylą dėl vadinamo galimybių paso ir išsamiai pasisakyti dėl šio paso pagrindu įvestų žmogaus teisių suvaržymo teisėtumo.
Yra teisininkų Lietuvoje, kurie aiškina apie visuomenės interesų prioritetus pandemijos metu prieš asmenį, kalba apie teisę būti neužkrėstam ir privatumo ribojimo būtinybę bei teisėtumą pandemijos sąlygomis.
Su kai kuo galima sutikti, bet yra dalykų, kurie kelia alternatyvių minčių. Būtent tas alternatyvias, didžiosios žiniasklaidos paprastai ignoruojamas mintis aš norėčiau išryškinti.
Asmens teisė į privatumą priskirtina prie vadinamųjų trečiosios kartos teisių, nes daugelyje šalių ji buvo įtvirtinta gerokai vėliau nei socialinės, ekonominės ar politinės teisės.
Nors pirmieji ieškiniai dėl privatumo gynimo Jungtinių Valstijų teismuose pradėti nagrinėti dar 19 a. pabaigoje, tačiau pirmą kartą tarptautiniu lygmeniu teisė į privatumą buvo įtvirtinta tik po antrojo pasaulinio karo baisumų, kai žmogaus teisių nepaisymas privedė Europą prie nacistinių ir stalininių nusikaltimų.
1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (Deklaracija) 12 straipsnyje yra išskirtos 4 privatumo sritys: asmeninis ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė, korespondencijos slaptumas bei garbė ir reputacija.
Nors Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (Konvencija) expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) yra nurodomos taip pat tik 4 privatumo sritys (asmeninis ir šeiminis gyvenimas, būsto neliečiamumas bei susirašinėjimo slaptumas), tačiau EŽTT jurisprudencija, aiškindama privataus gyvenimo turinį, privatumui priskiria itin platų spektrą įvairių gyvenimo sričių, kurių atsiranda vis daugiau ir daugiau.
2015 m. išleistoje savo monografijoje[17], man teko analizuoti daugiau nei 400 EŽTT bylų ir pavyko surasti net kelias dešimtis įvairių žmogaus gyvenimo sričių, kuriose EŽTT nustatė privatumo pažeidimus: pradedant klasikinėmis – asmeniniu, šeimyniniu gyvenimu ir baigiant pakankamai egzotinėmis privatumo sritimis. Antai, 2004 m. byloje Glass v. the United Kingdom (2004) medicinos darbuotojų, suleidusių vaistus sunkiai sergančiam vaikui prieštaraujant jo tėvams, veiksmai buvo įvertinti kaip įsikišimas į asmens fizinį neliečiamumą ir Jungtinė Karalystė buvo pripažinta pažeidusia Konvenciją[18].
Kitoje byloje Codarcea v. Romania (2009) EŽTT išaiškino, kad valstybės, Konvencijos dalyvės, privalo savo nacionalinėje teisėje numatyti įpareigojimus tiek valstybinėms, tiek ir privačioms gydymo įstaigoms užtikrinti pacientų teisę į fizinį, psichologinį ir moralinį neliečiamumą[19].
Jeigu Konvencijoje ir Deklaracijoje asmens orumas yra siejamas su privatumu ir saugomas tų pačių straipsnių, tai mūsų Konstitucijoje tokia apsauga yra žymiai tikslesnė ir diferencijuota, t. y. išskirta į atskirus straipsnius: privatumui yra skirtas 22 straipsnis, o asmens orumui bei kūno neliečiamumui – atskiras 21 straipsnis.
Nors Konstitucijos 22 straipsnyje (asmens teisė į privatumą) taip pat paminėta garbė ir orumas kaip atskira sudedamoji dalis, tačiau toks sąlytis daugiausia sietinas su asmens reputacijos apsauga. Sakyčiau, tai yra asmens orumo samprata siaurąja prasme, susijusi su žmogaus geru vardu ir dalykine reputacija.
Taigi nuo pat Konstitucijos priėmimo Lietuvos teisinėje sistemoje asmens orumas plačiąja prasme ir asmens neliečiamumas yra savarankiškas teisė ir atskiras konstitucinis gėris, saugomi šalies pagrindinio įstatymo ir jokių šio gėrio ribojimo sąlygų bei galimybių, skirtingai nei privatumo atveju, Konstitucijoje iš viso nėra.
Labai panašias mintis atskiroje nuomonėje dėl Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. išvados yra išsakiusi tuometinė šio teismo teisėja, šiuo metu šio teismo pirmininkė dr. Danutė Jočienė: „Mano supratimu, Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į neliečiamumą yra savarankiška konstitucinė teisė, kuri negali būti „apimta“ jokios kitos teisės“, „bandymas apjungti savarankiškas žmogaus teises…gali sąlygoti daug fundamentalių klausimų dėl šių žmogaus teisių turinio/atitinkamų Konstitucijos straipsnių teikiamos apsaugos ribų, o tai gali net sumenkinti tam tikros konstitucinės teisės teikiamą apsaugą“. „Konstitucinis šių asmens teisių išskyrimas į atskirus Konstitucijos straipsnius atitinkamai programuoja šių teisių ribojimo teisinių pagrindų skirtingumą“.
Taigi kalbėdami apie šių savarankiškų teisių (privatumo bei asmens teisės neliečiamumą) ribojimo aspektus, turime suprasti, kad šių asmens teisių išskyrimas į atskirus Konstitucijos straipsnius atitinkamai reiškia ribojimo teisinių pagrindų skirtingumą.
Vienu atveju, privatumo ribojimo sąlygos ir galimybės yra nustatytos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo doktrinoje, kitu atveju – asmens teisė į orumą ir neliečiamumą (21 straipsnis) yra absoliuti ir nėra jokių šios teisės apribojimo galimybių.
Tokia išvada išplaukia iš Konstitucijos kaip teisės akto vientisumo. Net ir įvedus griežčiausius teisinius režimus – nepaprastąją ar karinę padėtį, Konstitucija leidžia riboti tik kai kurias teises: privatumą (22 straipsnis), būsto neliečiamumą (24 straipsnis), saviraiškos laisvę (25 straipsnis), laisvę kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą (32 straipsnis), asociacijų laisvę (35 straipsnis) ir susirinkimų laisvę (36 straipsnis), tačiau mūsų šalies pagrindiniame įstatyme nėra absoliučiai jokių galimybių suvaržyti asmens neliečiamumą (21 straipsnis).
Jeigu asmens teisė į privatumą EŽTT praktikoje bei konstitucinėje justicijoje yra aiškinama plečiamai, remiantis dinaminiu žmogaus teisių aiškinimo principu, atsižvelgiant į visuomenės raidą, mokslo ir technologijų pažangą, suteikiančią vis daugiau galimybių kištis į asmens privatų gyvenimą, kaip antai nusikalstamų veikų prevencijos ar kitais viešosios tvarkos apsaugos tikslais renkant, kaupiant, naudojant ir saugant ne tik asmens pirštų atspaudų, jo balso, bet ir asmens ląstelių ar DNR mėginių pavyzdžius, technikos priemonėmis masiškai stebint ir sekant asmenų naudojamas elektronines erdves ir pan., tai asmens neliečiamumas ir orumas, tokiais pagrindais negali būti ribojami, nes Konstitucija to nenumato.
Dar didesnis teisėtas lūkestis apsaugoti asmens teisę į orumą bei kūno neliečiamumą atsirado priėmus naująjį Civilinį kodeksą, kuriame orumo apsauga yra detalizuota dvejuose atskiruose straipsniuose: asmens garbė ir orumas (dalykinė reputacija) yra ginami CK 2.24 straipsniu, o Civilinio kodekso 2.25 straipsnis tiesiogiai gina asmens teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą.
Įvedus galimybių pasą Lietuvoje buvo de facto įvesta privaloma intervencija į žmogaus kūną, nes, nustačius tokį teisinį reguliavimą, asmuo neturėjo laisvės pasirinkti, ar jam skiepytis arba testuotis, kad nebūtų sutrikdyta jo įprasta kasdienė veikla, ar to nedaryti. Tokiu teisiniu reguliavimu asmens, norinčio gauti įprastines kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose, teisė laisvai spręsti dėl pasiskiepijimo ar testo atlikimo buvo ženkliai apribota. Fizinio asmens neliečiamumas apima jo teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į jo kūną. Taigi minėtu teisiniu reguliavimu, pažeidžiama teisė į asmens neliečiamumą, ginama Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje.
Tokiu teisiniu reguliavimu, kurį nustatė Vyriausybės nutarimas, taip pat buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis tai, kad žmogaus teisių ir laisvių ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu.
Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas dr. Dainius Žalimas yra pasakęs: „Demokratinė valstybė yra tikrai demokratinė tik tada, kai joje gerbiamas kiekvieno žmogaus orumas. Visuomenėje įsišakniję pasenę stereotipai negali būti pagrindu diskriminuoti asmenis dėl, pvz., lyties, neįgalumo, lytinės orientacijos ir daugelio kitų kriterijų.[20]“
Pratęsdama mintį, norėčiau retoriškai paklausti, o naujoviški stereotipai – vakcinuotas/ nevakcinuotas, testuotas/netestuotas, sirgęs/nesirgęs ar gali būti pagrindu diskriminuoti žmones, taikyti jiems konstitucinių teisių (teisės į mokslą, darbą, judėjimo laisvę) apribojimus? Ar nepažeidžia žmogaus neliečiamumo privalomas testavimas, kai nėra jokių ligos simptomų? Ar sveikatos duomenų atskleidimas eilėje prie prekybos centro apsaugos darbuotojui ir visi kiti dalykai nepažemina žmogaus? Ar tai nėra žmonių gyvenimo, anot LRT, pavertimas pragaru?
Ar diskriminacija lyties ar seksualinės orientacijos pagrindu yra didesnė blogybė nei diskriminacija dėl žmogaus įsitikinimo, kad jo kūnas yra jo nuosavybė ir kad bet kokia intervencija į žmogaus kūną gali būti atliekama tik su laisvu ir informuotu to žmogaus sutikimu.
Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir esmę, yra aukščiau įstatymo, kad asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas[21]. Tai reiškia, kad įstatymai turi užtikrinti, jog žmogus bus saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kėsinimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną ir kt.[22]
Pagal Konstituciją kiekvieno individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra[23].
Lietuvoje turim progresyvią Konstituciją, tai kodėl ji negali mūsų apginti. Matyt, todėl, kad Konstitucija yra tik teisinis instrumentas, kuriuo naudojasi žmogus. Bet negi tikėsime mitu, kad žmogus yra iš prigimties kvailas, silpnas ir bailus. Ne, manau, kad Lietuvos žmonės yra išmintingi, stiprūs ir drąsūs.
Taigi, galime tik pasidžiaugti, kad turime šiuolaikiškus instrumentus apginti žmogaus teises: tiek į privatumą, tiek ir į asmens orumą ir kūno neliečiamumą.
Turime teisėtą ir pagrįstą lūkestį tikėtis, kad aukščiausias šalyje Konstitucijos garantas Konstitucinis Teismas pritaikys visus šiuos teisės instrumentus, nepabėgs nuo atsakomybės prieš tautą ir pateiks argumentuotus išaiškinimus, ar pastaruoju metu Lietuvos žmonių atžvilgiu taikyti teisių ribojimai susiję su vadinamu galimybių pasu, neprieštarauja Konstitucijai.
[1] https://gpasas.lt/
[2] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/kinijos-socialinio-kredito-sistema-orveliskas-komunistu-islikimo-scenarijus-57-1081238
[3] https://www.15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/sel-koncertas-iplieske-pykti-tukstanciai-selo-be-kaukiu-pradetas-tyrimas-1050-1619710
[4] https://firmusmedicus.lt/kaukes-mazameciams-vaikams-privalomos-net-ir-pamoku-metu-dziaugtis-ar-susirupinti/
[5] https://zodis.eu/sinonimai/privalomas
[6] Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. KT191-S177/2021
[7] Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“
[8] Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. KT191-S177/2021 6,2. punktas
[9] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/106da4c084b911ecbd43a994b3e2e1cb
[10] https://lrv.lt/lt/naujienos/stabdomas-galimybiu-paso-taikymas-daugiau-demesio-skiriama-individualioms-apsaugos-priemonems
[11] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/valdantiesiems-nepavyko-privalomu-skiepu-kol-kas-nebus.d?id=89245377
[12] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/galimybiu-pasas-vaikams-siuloma-kad-dar-kelis-menesius-jo-reiketu-ne-nuo-12-o-nuo-16-metu-56-1626610
[13] https://koronastop.lrv.lt/lt/naujienos/daugiau-laisviu-zmonems-ir-verslui-suteiksiantis-galimybiu-pasas-isigalios-geguzes-menesio-pabaigoje
[14] https://experience.arcgis.com/experience/cab84dcfe0464c2a8050a78f817924ca
[15] https://experience.arcgis.com/experience/cab84dcfe0464c2a8050a78f817924ca
[16] https://www.alfa.lt/straipsnis/50434659/e-kuris-ar-su-pandemija-pasitrauks-ir-zmogaus-teisiu-ribojimai/
[17] https://www.lituanistika.lt/content/54488
[18] EŽTT 2004 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Glass v. the United Kingdom, peticijos Nr. 61827/00, paragrafas 74.
[19] EŽTT 2009 m. birželio 2 d. sprendimas byloje Codarcea v. Romania, peticijos Nr. 31675/04.
[20] https://lrkt.lt/lt/naujienos/ivykiai/dainius-zalimas-demokratineje-valstybeje-turi-buti-gerbiamas-kiekvieno-zmogaus-orumas/1738
[21] Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas ir kt.
[22] Ten pat
[23]Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai