Karma ar gyvenimo būdas?
Vokiečių valdytas Kionigsbergas ,,išvaduotas“ tik pačioje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tarybų Sąjungos maršalo Aleksandro Vasilevskio vadovaujama armija miestą užėmė 1945 metų balandžio 9-ąją. O iki to laiko Kionigsbergą bombardavo, kas netingėjo. ,,1944 metų rugpjūčio mėnesį per barbariškus anglų aviacijos bombardavimus pastatas užsidegė ir visiškai sudegė“, – apie Kaliningrado katedrą rašoma Valdemaro Bisso knygelėje ,,Kionigsbergo soboras“. ,,Negailestingos amerikiečių bombonešių atakos sulygino miestą su žeme. /…/ Tarybiniai kariai, pasiekę Kaliningradą, rado tik griuvėsius“, – aidi per audiogidą Kaliningrado jūrų muziejuje. Kitaip tariant, panašu, kad maršalo A.Vasilevskio vedami kariai Kionigsbergą puolė švelniai ir atsargiai. Matyt, ir šaudė tyliai, kad miegančių civilių vokiečių nepažadintų.
Visgi faktas, kad Kionigsbergas per karą buvo sulygintas su žeme: iš istorinių pastatų liko tik dalis katedros ir Imanuelio Kanto kapas.
Knaupchofės, arba Imanuelio Kanto, saloje esanti Karaliaučiaus katedra atstatyta. Tačiau šioje 8 hektarų saloje, kurią iš visų pusių supa Priegliaus upė, gyva ir tėra katedra. O iki karo Knaupchofė buvo miesto ašis, tankiai apstatytas rajonas, per kurį driekėsi net tramvajaus linijos.
Po karo, ėmus atstatinėti miestą, Knaupchofės griuvėsiai naudoti kitiems Kionigsbergo rajonams atstatyti. Internete rašoma, kad, rusams užėmus Kionigsbergą, net sovietų valdžia nežinojo, kad pasibaigus karui šis miestas atiteks Tarybų Sąjungai, todėl jis beveik legaliai plėštas ir toliau niokotas: ką iš jo buvo galima išvežti, stengtasi ir išvežti.
Skaitinėdamas tekstus apie Knaupchofės griuvėsių panaudojimą statyboms, vėl atsiminiau savo tarnybą sovietinėje armijoje Kaliningrade. Per šią kelionę aplankėme Lugavojės kaime stovėjusį mano buvusį garnizoną. Ką ten pamačiau, tiesiogiai siejasi su pokariu.
Lugavojėje stovėjo keli aviacijos bei vairuotojų daliniai. Keliasdešimties hektarų plote buvo keliasdešimt pastatų. Dabar ši teritorija – Rusijos kariuomenės poligonas, o iš pastatų liko tik vokiečių geležinkelio stoties griuvėsiai, kurie ir prieš trisdešimt metų buvo griuvėsiais. Poligono teritoriją saugojo du kareiviai – eilinis šauktinis iš Murmansko ir pagal kontraktą tarnaujantis seržantas. Pastarasis mielai atsakinėjo į ,,tarybinio kario“ klausimus. Sakė, gaunąs 50000 rublių ( kiek daugiau nei 700 eurų) algą, o kariuomenėje liko dėl to, kad gavo tarnybinį butą. Vyrukas kalbėjo, kad Lugavojės garnizonas prieš beveik dešimtmetį tiesiog žaibo greičiu buvo nuneštas nuo žemės paviršiaus. ,,Aš tada tarnavau šauktiniu. Buvo pranešta, kad garnizonas perkeliamas į kitus dalinius. Dieną naktį ardėme barakus ir viską krovėme į sunkvežimius. Mums aiškino, kad senos plytos bus naudojamos naujų kazarmų satyboms. Neįsivaiduojat, kaip skrupulingai viską išvogė ir kaip karininkai ir ,,praporai“ šlykščiai melavo. Būdavo, krauname į sunkvežimius tik metalo laužui tinkančias senų malūnsparių dalis, o mums sako, kad jas veš į kitus dalinius“, – pasakojo seržantas. Sargybiniai įsikūrę vagonėlyje, šalia kurio likęs betoninės tvoros fragmentas. Seržantas atkreipė dėmesį į šalia kelio esančius bordiurus: ,,Matot, kas trečio bordiuro nėra – juos taip pat išvežė ,,į kitus dalinius“. Nėra ir tvoros vartų, buvo didžiuliai, metaliniai, užstumiami. Vyrukas juokėsi, kad jis dar atsimenąs, kad vakare tie vartai dar buvo, o atsikėlus ryte, dar veikiančiame dalinyje, tvoros vartų jau nebebuvo.
Kai 1990-91 metais tarnavau Lugavojės malūnsparnių eskadrilėje, sutikau praporščiką – patologinį vagį. Gana greitai jį iššifravome ir stebėjome. ,,Praporas“ rinko absoliučiai viską, kas gali praversti ūkyje. Iš darbo namo jis nešdavosi plytas, lentgalius, skardos gabalus… Regis, visą laiką daugiau nieko neveikė – tik šmirinėjo, ieškodamas, ką gali nugvelbti. Kartą į skardinę nuo dažų prisisiojome, uždarėme ir kažkur paslėpėme. Praėjo kelios paros ir pasigirdo klyksmas: ,,Idiotai, bl!..” Skardinę rado ir atsidarė tas, kam ji ir buvo skirta…
Sinagoga veiklą pradėjo nuo košerinės valgyklos
Kaliningrado katedroje veikia I.Kanto muziejus, į kurį patenkama už kelis eurus. Už kelių eurų mokestį galima patekti ir į ,,Vargonų salę“. Katedra laukia turistų, bet esminės, jai priderančios bažnyčios paslaugos neteikia. Aplankęs I.Kanto muziejų supratau, kad sumokėjau tradicinį ,,locho“ – turisto mokestį, ten net filosofo pomirtinių kaukių kopijų kopijos. Su dukra juokavome, kaži ar ekponuojami pinigai yra tikri, ar ir ten kopijos. Na, negi rusai už stiklo užkiš tikrus penkiasdešimt eurų, kai banknotą galima atspausti spalvotu kopijavimo aparatu…
Šalia katedros, kitapus Priegliaus, pastatyta sinagoga. Apsauginis dėstė, kad Kaliningarde yra tik keli šimtai žydų, bet vienas jų labai turtingas ir finansavo maldos namų statybas. Sinagoga dar neveikia, tačiau jos patalpose jau dirba košerinė valgykla. Kaip gyvas nesu matęs košerinės valgyklos, todėl įslinkau į vidų ir nusifotografavau meniu. Labai pigu. Kai tokios kainos, gal net ir žydai į ją užeis: šiupininė sriuba su žuvimi – 1 euras, trinta daržovių sriuba – 80 centų, chekas – 1 euras 10 centų, chekas grybų pagalvėje – 1 euras 20 centų, kuskusas su daržovėmis – 1 euras, farširuoti kiaušiniai — 30 centų, kompotas – 30 centų.
Nusifotografavau ir įprastinės valgyklos meniu. Ir joje antrųjų patiekalų kainos sukasi apie eurą. Iš rusiškos patirties žinau, kad mažų kainų valgyklų yra ir Maskvos, ir Sankt Peterburgo centruose, o maistas jose kokybiškas. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Tačiau jeigu kur nors Rusijos valgykloje gausite papuvusio maisto, žinokit, tai nėra dėsniningumas, paprasčiausiai Jums tą kartą nepasisekė.
Šalia Knaupchofės salos, Priegliaus krantinėje, pastatyti a`la senoviniai ,,žvejų namai“, juose įsikūrę žuvies restoranai. Už trijų žmonių pietus su desertais viename iš tų restoranų su visais arbatpinigiais sumokėjome 30 eurų. Kol laukiau maisto, stebėjau, kaip mergina parduoda keliones kateriu Priegliumi. ,,Keliooonė kateriu, keliooone kat…“ – tyliai lyg lopšinę dainavo mergina, neatitraukdama akių nuo savo mobiliojo telefono. Kol pietavome, ji taip nė vieno kliento ir nesurado.
Šiaip geru oru paplaukioti Priegliumi visai nieko – sėdi, ilsiesi. Susidarai vaizdą, koks tas Kaliningradas. ,,Gražu juk Kaliningrade“,- mus užkalbino rusų iš Klaipėdos pora. ,,Nu kad, man tai nelabai“, – kažką panašaus numykiau.
Beje, kažkodėl komunikuoti su rusais man nesisekė. Ko klausi – atsako, bet kalbų dažniausiai nerutulioja. Tik minėtas seržantas ir vėliau mūsų pavežtas vienuolis buvo komunikabilesni.
Kaliningrado centre stūkso ,,kiauras namas“, kuris man atrodo kur kas tikresnis miesto simbolis nei katedra. Srities ,,Tarybų rūmai“ išpaišyti grafičiais, tad panašu, kad jie ,,negyvenami“. Laikraštyje ,,Strana Kaliningrad“ aptikau publikaciją, kad pastatą iš verslininkų atsipirko srities valdžia. Už jį sumokėta 340 mln. rublių (apie 5 mln. eurų). Rūmai Kionigsbergo pilies vietoje pradėti statyti apie 1970-uosius ir, pasirodo, statybos taip niekad ir nebuvo baigtos, o pirminis projektas koreguotas. Planuota, kad ,,Tarybų rūmai“ į dangų stiebsis net 28 aukštais, bet dėl grunto minkštumo projektas koreguotas, 7 aukštai ,,nubraukti“. Ne visai baigti statyti rūmai po Tarybų Sąjungos griūties buvo privatizuoti, tačiau iki šiol jų taip ir nepavyko įdarbinti.
