Buvo uždaras uostas
Prie Aistmarių esantis Kaliningradas tarybiniais metais turėjo specifinį uždarojo uosto statusą. Šią informaciją sužinojau tik dabar, lankydamasis Kaliningrado jūrų muziejuje. Tarybų Sąjungoje svarbiausi militaristiniai miestai ne tik kad nebuvo žymimi žemėlapiuose, bet net ir pavadinimų neturėjo, buvo koks nors ,,objekt nr 401“. Dar buvo uždarųjų miestų kategorija, savotiški miestai valstybės su pasienio kontrolės punktais, pvz., Vladivostokas ar šalia Kaliningrado esantis Baltijskas. O uždarasis uostas sausumos keliais buvo atviras visiems atvykstantiems, bet vandenimis į jį įplaukti galėjo tik tarybiniai laivai.
Kai mieste nėra užsieniečių jūreivių, tai Kaliningradui lyg ir nedėrėjo turėti ,,laisvo elgesio moterų miesto“ statuso, tačiau, matyt, joms darbo krūvį sugebėjo suteikti ir tarybiniai jūreiviai.
1990-aisiais uždarajame uoste buvo daug importinių ,,šmutkių“, ten pirmą kartą pamačiau ir vakarietiškus ar japoniškus automobilius. Suktesni mūsų dalinio praporščikai 1990-aisiais jau važinėjo ,,fordais“ ir ,,golfais“.
Jūrų muziejaus akvariumuose – gražios ir (arba) piktos žuvys, šalia jų nuorodos, iš kokio vandens telkinio jos ištrauktos. Už papildomus mokesčius galima pirkti ekskursijas į laivus. Mes lankėmės povandeniniame laive, nes nė vienas tokiame iki tol nebuvome buvę.
Tarnybos armijoje metais kelis kartus buvau Kaliningrado zoologijos sode. Na, ne tiek daug kareiviui su ribotu biudžetu pramogų tarybiniame Kaliningrade buvo: kinas, pirtis, zoologijos sodas ir alubaris didžiųjų švenčių proga. Kaliningrado zoologijos sodas didžiai reklamuojamas, nes fašistai sugebėjo taip gudriai įrengti žvėrims būstus, jog atrodo, kad jie turi laisvę. Mat dalis gyvūnų yra aptverti ne tvoromis, o … grioviais. Gebelso darbas, ne kitaip…
Kitokia Rusija…
Studentė dukra, švelniai tariant, Rusija neliko sužavėta. Svarsčiau, kad Kaliningrado sritis nėra Rusija plačiąja prasme. Arba – tai kitokia Rusija. Srities centras Kaliningradas, kadangi sugriautas per karą, dvipramiškų jausmų nekelia: neliko vokiškų pastatų, todėl neliko ką rusams niokoti. Kita vertus, Rusijos didmiesčiai daugmaž panašūs į normalius miestus.
Mažesni pajūrio miesteliai sulaukė šiokių tokių investicijų, todėl jie taip pat, bent man, didesnių emocijų nekelia. Graudžiausia Sovietske ir Niemane. Ten dar daug vokiškų pastatų, rūmų išdaužytais langais, baigiamų naikinti gatvių grindinių, kurie kontrastuoja su tarybine netvarka. 75-erius metus rusai naikina tai, ką sukūrė vokiečiai ir vis dar iki galo jų neįveikia. Atrodytų, jog sąmoningai tarp gražių senovinių namų trys metrai virš žemės nutiestos šildymo trąsos, namų fasadai išdarkyti elektros instaliacijos raizgalynėm, o prie miesto parko vartų pastatyta elektros transformatorinė.
Žemės ūkio Kaliningrado srityje kaip ir nėra. Todėl stebina, kad šalia sienos, prie pat Kybartų, šimtai hektarų dirbamų laukų. Bet prie sienos pakalbintas benzino ,,verslininkas“ paaiškino, kad rusų laukus dirba žmonės iš Kybartų, pasak pašnekovo, jie Rusijoje žemės ūkio bendrovę sukūrė.
Visg tai, jog žemės Kaliningrado srityje dirvonuoja, – absoliučiai pateisinama. O kas jas turėtų dirbti? Po karo Kaliningrado srityje vokiečių neliko. Jų vietą užėmė kolonizatoriai rusai: kariai ir klajojantis proletariatas. Žemės ūkio Kaliningrado srityje turėtų imtis rusų karių ar proletariato palikuonys? Kodėl? Juk didžiojoje Rusijoje, net juodžemio srityse, net ir tie žmonės, kurių šaknys tame pačiame kaime nuo mongolų totorių laikų, bulves tebesodina kastuvu ir nusikasa liepą,. mat jei nespėsi laiku nusikasti, tai kaimynai ir tavo bulves nakčia nukas…
Didžiojoje Rusijoje geriau nei Kaliningrade. Lengviau. Mane mažiausiai slegia nauji miestai, kur ne tik vokiečių, bet ir caro palikimo nerasta. Vientisa netvarka, chaosas, kuris neskaudina, neerzina. Tų miestų rusai nenugyveno, nebuvo ten ką sunaikinti, jie ten savąjį pasaulį kūrė tokį, kokį jį įsivaiduoja, koks jiems priimtinas. Kreiva, šleiva, kiaura… Bet tai jų. Nuosava ir autentiška.
Palangos gintaras iš Kaliningrado
,,Pliažinomės“ gintaro kasyklų mieste – Jantarny. Ko gero, tai geriausia vieta pasyviam poilsiui Kaliningrado srityje. Jantarny pliaže – dušai, mokami gultai, vos ne iki jūros vedantys mediniai tilteliai, pilna kioskelių, kur gali gauti šviežios keptos žuvies ir alaus. Žodžiu, yra visko, ko reikia pajūrio palūdimiui. Šalia jūros tvarkingas parkas, kurio net kičiniais baibokais nepajėgta sudarkyti.
Jantarny centras – modernus, šiuolaikiškas. Visas po ,,euroremonto“. Tiesa, yra labai aiški riba tarp ,,euroremontuoto“ miesto ir tos dalies, iki kurios investicijos dar neatėjo. Žengi lemiamą žingsnį – ir šaligatviai baigiasi, miesto ribas reikėtų skirti užrašu: ,,Welcome to 1990“. Miesto banką radau tame 1990-ųjų mieste. ,,Girgžt“ – pasakė praveriamos suklypusio medinio banko durys.
Tame pačiame miesto kvartale, mažoje krautuvėlėje, vieniša žiovavo pardavėja. Nusprendžiau revizuoti cigarečių kainas i,r kai pardavėja nudengė maršką nuo slaptojo cigarečių prekystalio (Rusijoje jau keleri metai draudžiama eksponuoti parduodamus tabako gaminius), ėmiau jos klausinėti, kiek kurios cigarėtės kainuoja. ,,Sakykit konkrečiai, ko norit, ir netrukdykit!“ – pyko moteriškė. Žodžiu – pirk, nesiaiškinęs, kiek kainuoja, čiuožk iš krautuvės ir netrukdyk žiovauti…
Jantarny – dešimtys gintaro dirbinių parduotuvių ir gintaro muziejus. Skelbiama, kad beveik visas pasaulio gintaras guli Kaliningrado srityje – čia yra 80-90 proc. pasaulio gintaro išteklių. Tad tikėtina, jog kai moterys Palangoje perka lietuvišką gintarą, jis tiek pat lietuviškas, kiek ir ankstyvosios braškės.
Šalia Jantarny – atviros gintaro kasyklos. Kai prieš dvidešimt metų lankydamiesi Jantarny priėjome prie kasyklos tvoros, greitai prisistatė ,,Kalašnikovu“ ginkluotas kareivis. ,,Iš akių matau – esate gintaro vagys. Bėkit, šausiu“, – būtų švelniai paaiškinęs kareivėlis, bet nespėjo: patys nevyti nuėjome į šalį, nors kasykla ir labai graži, beveik tiek pat, kaip ir didelis žvyro karjeras.
Prieš keletą metų bankrutavo Jantarny gintaro kombinatas, tačiau arba jis feniksavosi arba jo vietoje atsidarė kitos įmonės – mat informaciniuose leidiniuose nurodoma, jog viena iš didžiausių miesto pramogų – ekskursijos į gintaro kombinatą. Panašu, kad ir kareivių su automatais karjere nebėra.
Reklaminiame leidinyje nurodoma, kad vaikščiodamas Jantarny pliažu lengvai prisirinksi visą degtukų dėžutę gintaro. Tiesa, kiek laiko teks vaikščioti – valandą, parą ar savaitę – nėra nurodoma.