Fašistuojantis vienuolis
Vieną pavakarę išvažiavome į Balgos pilį. Pilies griuvėsiai – ant Aistmarių kranto, netoli pasienio su Lenkija miesto Mamonovo. Balga – vienas iš labiausiai reklamuojamų Kaliningrado srities lankytinų objektų : praktiškai visuose reklaminiuose lankstinukuose siūloma ją aplankyti. 1239 metais kryžiuočiai užėmė ir sugriovė prūsų pilį, o jau jos vietoje pastatė naują ,,trobesį“. Kionigsbergas rašytiniuose šaltiniuose minimas tik nuo 1255 -ųjų. Tad Balgos ,,piarinimas“, matyt, sietinas su ilga pilies istorija.
Leidžiantis saulei, kelis kilometrus važiavome prūsus menančiu mišku (aišku, tai yra neteisybė, bet man taip norėtųsi). Gūdu. Kelio išlinkimai tokie gilūs, kad ir važiuojant pirmąja pavara karts nuo karto automobilis pilvu meiliai glaudėsi prie kelio nugaros.
Prie Balgos pilies griuvėsių pasitiko vagonėlyje įsikūręs apsauginis. Prie pilies, sakė, eiti nevalia – plytos krenta. Pasak vyriškio, ši vieta mistinė, tad ir plytos elgiasi mistiškai – audras atlaiko, o ramią dieną stengiasi nukristi turistams ant galvų. Apsauginio funkcija – ne pilies griuvėsius saugoti nuo turistų, o turistus nuo griuvėsių. Mus jis įleido į teritoriją : matyt, nusprendė, kad lietuvių galvos tvirtos. Tik skubino, kad greičiau fotografuotume, mat jis jau buvo susiruošęs važiuoti į kaimą vandens.
Šalia pilies griuvėsių – 1320-1330 metų statytos kirchės liekanos. Kirchės mūsų apsauginis nesaugo, tad leido savarankiškai po ją šmirinėti.
Vyriškis, atkreipęs dėmesį į šalia liepto gulintį medžio kamblį, porino, kad medis nei iš šio, nei iš to lūžo, o supjaustyti krituolio niekam nepavyko. 1945 – aisiais Balgos apylinkėse buvę didžiuliai mūšiai – senasis medis tiek prisirinkęs skeveldrų ir kulkų, kad kiekvienai kaladei reikėjo daugiau nei vienos grandinės.
Nusileidau stačiu skardžiu iki marių. Efektinga. Saulė merkiasi į vandenį, o visas krantas, kiek akys užmato – tavo. Nė gyvos dvasios. Tiesa, kūną užnešti į kalną keblu – tenka kepurnėtis keturpėsčia, rankomis kabinatis už medžių šakų ir šaknų. Prarūkyti plaučiai irgi protestuodami aiškiai rodė nepasitenkinimą.
Apsauginis prisiminė, kad į Balgos pilį važiuodavę vokiečiai – Antrojo pasaulinio karo veteranai. Regis, sakė – ,,važiuoja“, bet manau, jog turėtų būti būtasis laikas. Nostalgijos genamų, gyvų, 1945-ųjų mūšio dalyvių, o juo labiau – dar ir galinčių paeiti – nedaug beturėtų būti išlikę. Nuo karo pabaigos praėjo 74-eri metai… ,,Šlubi esesininkai išlipdavo geležinkelio stotyje ir, pasiremdami lazdelėmis, kelis kilometrus klibinkščiuodavo iki pilies per mišką“, – pasakojo apsauginis. Klausydamas jo pasakojamos istorijos, akyse akyse regėte regėjau senų uniformuotų esesininkų minią, girdėjau, kaip žvanga jų medaliai ir girgžda sąnariai…
Išvažiuodami iš Balgos, sutikome iš kaimo grįžtantį apsauginį. Vyriškis sakė, kad prisivysime vienuolį, ir paprašė: ,,Pamėtėkit jį iki trasos“. Jei yra vienuolis, vadinasi, yra ir vienuolynas. Tačiau miške radome tik į barakus panašius pastatus.
Vėliau, kai jau į mašiną įsisodinome vienuolį, jis pasakojo, jog prie Balgos pilies kuriamas vienuolynas – komercinis objektas. Tikimasi pilį prikelti naujam gyvenimui, pritraukti turistų, o vienuoliai, atsiradus solidesniems žmonių srautams, imsis prekybos kryžiais ir ikonomis.
Vienuolį nuvežėme iki paties Kaliningrado. Su Gražina jiedu filosofavo, aiškinosi religijų esmę, – žodžiu, aptarė sudėtingus dalykus. Apsimečiau, kad sunkiai kalbu rusiškai… Vienuolis atkreipė dėmesį, jog aplinkui privisę tuntai kvailių ir kaip to pavyzdį pateikė 1320-1330 metų statybos kirchę. Užrašo autoriai teisindamiesi turbūt ,,išsivartytų“. Tačiau Rusijos teritorijoje užrašas ,,kirche“ suponuoja mintį, jog tai būsianti protestantų bažnyčia, bet Martynas Liuteris savo tezes juk paskelbė tik XVI amžiuje…
Dar vienuolis sakė, kad į naktį su sunkiais nešuliais išėjęs, nes žinojęs, jog juo Dievas rūpinasi. Mano moterys, regis, sutiko, jog sustoję pavėžėti vienuolį įrodėme, kad Dievas yra. Šiek tiek ginčijausi, tiesa, neilgai – kas gi naktį nesustotų pagelbėti vienuolio drabužiais vilkinčiam žmogui, o dieną jis greičiausiai net nesukeltų susidomėjimo.
Vienuolis ir jo krepšiai mūsų ,,subariką“ kone visiškai prispaudė prie žemės. Kol pravažiavome problematiškiausius kelio ruožus, ekipažas kelis kartus lipo iš mašinos ir žingsniavo pėsčiomis.
Įdomus buvo pakeleivio požiūris į fašistus ir komunistus. Visi sutinka, kad ir Stalinas, ir Hitleris buvo žmogėdros, tačiau lietuviai, jau nekalbant apie rusus, dažniausiai mano, kad komunizmas yra ,,biški“ geriau nei fašizmas. Pakeleivis bėrė skaičius ir faktus, bandydamas įrodyti, kad sovietiniu teroru jis biaurisi labiau nei fašistais. Gražinai akivaizdžiai tai nepatiko, o aš džiaugiausi pagaliau radęs sąjungininką.
Privežėme vienuolį prie viešbučio. Kitą dieną jis planavo skristi į Maskvą.
Aplankėmė Kristijoną Donelaitį
Grįždami namo, užsukome į Tolminkiemį. Dabartinį kaimo pavadinimą – Čystyje Prudy – Kristijono Donelaičio erdvėje net šventvagiška tarti, labai jau Tolminkiemis išreklamuotas.
Tolminkiemis pavakariu mus pasitiko be žmogiškos gyvybės ženklų. Didžiojo būrų dainiaus statyta bažnytėlė užrakinta, buvusi klebonija – K.Donelaičio memorialinis muziejus irgi po raktu, kaip ir informaciniai stendai lietuvių ir rusų kalbomis. Prie klebonijos trynėsi du katinai. Jie nieko nepasakojo, bet, pagal raišką sprendžiant, atrodė esantys vietiniai teritorijos savininkai, lūkuriuojantys, kol pastorius grįš namo.
Tolminkiemyje K.Donelaitis dirbo 1743 -1780 m., iki pat mirties. Gyvenvietėje jis pastatė pastorių našlių namus, perstatė bažnyčią. Ir ,,Metus“, didįjį pasaulinio masto šedevrą, jis Tolminkiemyje parašė.
Internete rašoma, jog K.Donelaičio tarnystės Tolminkiemyje metu parapijoje gyveno ,,tik“ 1000 lietuvių. Po Didžiojo maro į šį kraštą kėlėsi vokiečiai kolonistai.
1273 metais vokiečių nužudytas prūsų vadas Herkus Mantas nebuvo paskutinis prūsas. Prūsų kalba, taigi patys prūsai, gyvi buvo iki XVII ar XVIII amžiaus, tačiau dabartinė Kaliningardo srities teritorija nuo XIII amžiaus iki pat 1945 metų išimtinai valdyta tik vokiečių. Vadinasi, ir Tolminkiemio, ir kitų Mažosios Lietuvos teritorijų lietuviai – taip pat kolonistai, tik ankstesnių laikų.
XIII ar XIV amžiaus Prūsijoje stūksojo keletas pilių ir plytėjo didžiuliai miškų masyvai. Lietuviai į Mažąją Lietuvą aktyviai migravo XV amžiaus pabaigoje, o ją valdęs Kryžiuočių ordinas mielai priėmė imigrantus, dosniai davė jiems žemės, nes jos vis tiek niekam nereikėjo.
K.Donelaičio gyvenimo metais Tolminkiemis ir visa dabartinė Kaliningrado sritis priklausė Prūsijos karalystei. Tačiau tas faktas, kad lietuvybės ašimi tapo vokiečių valdomos teritorijos, – nieko nuostabaus, juk kita – didžioji Lietuva – tuo laiku buvo jau Rusijos imperijos teritorija.
Ar siūlė Stalinas Kaliningradą Sniečkui?
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, gana plačiai imta kalbėti, kad buvęs Lietuvos komunistų partijos lyderis Antanas Sniečkus buvęs labai išmintingas: neva jam Stalinas siūlęs imti Kaliningradą, jungti šią teritoriją į LTSR, bet A.Sniečkus pasipriešinęs. Tiesa, istorikai teigia, kad nėra rašytinių duomenų, kad Stalinas A.Sniečkui siūlęs tokią dovaną, o šis jos nepriėmęs. Dovanos versija kelta kaip savotiška padėka A.Sniečkui – jei 1990-aisiais Lietuva būtų valdžiusi ir Kaliningrado sritį su milijonu rusų, pasiekti Nepriklausomybę būtų buvę kur kas sunkiau.
Istorikai juokiasi, kad Stalino dovanų nebuvo priimta atsisakyti – jei jau jis pageidavo ką padovanoti, tai, be abejonės, būtų ir padovanojęs. Juolab kad žinome ,,linksmų“ pavyzdžių: žydams buvo dovanota teritorija netoli Chabarovsko ir ten įkurta žydų autonominė sritis. Juodai juokaujama, jog sritis įkurta tik tam, kad, kokiam nors žydeliui pareiškus norą grįžti į savąją žemę, jį ramia širdimi ir būtų galima siųsti namo – tik ne į Jeruzalę, o Birabidžaną. Stalinas sukūrė Moldavijos tarybų socialistinę respubliką, o tuo drauge ir moldavų tautą: okupuotiems Besarabijos rumunams lotyniškų rašmenų vietoje buvo ,,dovanota“ kirilica – taip ir atsirado moldavų tauta. Nikita Chruščiovas, pritaikęs progą, 1954 metais, minint kažkokios Pereslavo taikos 300- ąsias metines, Ukrainai padovanojo Krymą. Šiuo atveju nefainai išėjo – paaiškėjo, kad gerą daiktą padovanojo, tad po daugiau nei 60-ies metų buvo nuspręsta dovaną atsiimti.
Kaip ten bebūtų su tomis Stalino dovanomis, tačiau kažin ar rauda lietuvių širdys važinėjant po Kaliningrado kraštą. Nebūtų dovana papuošusi LTSR, o juo labiau Lietuvos Respublikos… Žodžiu, teisus buvo A.Sniečkus nepanoręs priimti dovanos, net jeigu jos jam niekas ir nesiūlė…
