![](https://www.anyksta.lt/wp-content/uploads/2015/12/41919_51456_regular_jotkonys-4.jpg)
Dar Svėdasų seniūnijoje smagiu žvyrkeliu nuo plento Kupiškio link ar senuoju Salų vieškeliu, nuo jo atsišakojusiu keliuku per Miškinius, pervažiavus senutėlį tiltą per Jaros upę, įveikę apie 10 kilometrų nukeliaujame į buvusio Jaro ežero pakrančių aukštumose gyvuojantį Jotkonių kaimą. Keletas sodybų gyvenvietėje, keletas ant kalnelių pamiškėse ar šviesiose erdvėse stūksančių vienkiemių. Iš viso – 24 kiemai su 42 gyventojais. Kadaise būta gerokai daugiau – 1835-iais – sodybų tik 16, o sodiečių – 145 , 1923 m. surašymo metu buvo 30 kiemų ir 129 žmonės. Nuo seno priklausęs Svėdasų parapijai tuoj po Pirmojo pasaulinio karo atiteko naujai susikūrusiai Adomynės bendruomenei – per šlapią miškelį ir platų lauką į tą bažnytkaimį visai netoli.
Naujoji bendrystė
Praeito amžiaus pradžioje daugybėje vietų didžiųjų parapijų pakraštėliai buvo nurėžiami, nes kūrėsi naujos, vitališkos gyvenimą mylinčių, ūkio ir dvasios šviesos siekiančių, tikėjimą branginančių katalikų parapijos. Tokia vieta buvo ir senas, kadaise žiaurumu pagarsėjusio pono Žiūrausko dvaras, Jonava vadinamas, kurį amžiaus pradžioje įsigijo paslaptingai praturtėjęs brandus vienišius Adomas Vileniškis. Jis buvo ir didžiausias dvasinio centro įkūrimo rėmėjas.
Pavyko 1921 m. pastatyti bažnyčią, įkurti parapiją, daugybę metų čia kunigavo turtuolio brolvaikis kan. Juozapas Vileniškis, o vietovę kūrėjo garbei pavadino tokiu evangeliškai pirmapradžiu vardu – Adomynė. Svėdasai tapo jau ne tokie artimi, ten tebuvo tik valsčius, nukeliaudavo į turgų, į didžiuosius atlaidus, bet šventadienius šventė jau naujojoje, savojoje, bažnyčioje. Didi šv. Antano atlaidų tradicija. Pranas Motiejūnas, jau perkopęs šimtmetį ir gerokai lazda pasispirdamas, sunkiai bejudėdamas vis dar svajojo nueiti, kaip įpratęs, tiesiausiu laukeliu į Adomynę, ten susitikti bičiulius, pabūti, pasivaišinti, draugingoje pastogėje pernakvoti ir tik tada sugrįžti namo…
„Ryto“ legenda
Tada, kai jį suradau ir pakalbinau, jis jau buvo senokai sugrįžęs iš lagerių ir gyveno Debeikiuose, bene paskutinėje sodyboje gatvės, išsitiesusios Trumbatiškio link. Žvitrios akys, liesokas, taisyklingas, kaubojiškas veidas, geraširdiškai didelė nosis, ant galvos triausė kepurė ir žiemiškai žvarbi diena. Ir prabilo, jau troboje apie tuomet tuoj po karo šalį užgriuvusią okupacinę žvarbą, apie sugriautą svajonę ramiai ūkininkauti ir gyventi gimtajame Jotkonių kaime. Persekiojamas nepasidavė, nenorėjo būti kur kalėjime kamuojamas ar tapti sovietiniu kareiviu, į pirmąsias gretas mūšiuose grūdama „mėsa“, išėjo į mišką kartu su kitais drąsiais vyrais kovoti už tėvynės laisvę. Buvęs Jurgis Trečiokas tapo Rytu, mat toks vardas labai patogus – lengvai įsimenamas, o jei reikia greitai pasakomas: „Kas eina?“ – „Rytas“… Daug nuotykių patyrė, kol išdavikui atvedus 1949 m. lapkričio 2-ąją virš bunkerio prie Barčios kalno Šimonių girioje sudundo sovietinių kareivių žingsniai. „Rytas“ nepasidavė – atsišaudė iš savo „dešimtuko“, kol sužeistas neteko sąmonės. Kai atsibudo, sėdėjo ant miško samanų surištas, kartu su seserimi Rože ir dar dviem bendražygiais. Steponas Šukys iš Butėnų jau buvo žuvęs. „Rytą“ mušė, kamavo, kur kitos slėptuvės pasakyti reikalavo, po to į lagerius baisiuosius išgabeno, ten pavyko gyvam likti – į tėvynę mylimiausią sugrįžti ir dar naujosios nepriklausomybės sulaukti.
Pajarskų rūmo ūksmėje
Tos sodybos namų laiptai rūmų verti – dviem ilgom, plačiomis pakopomis, daugybe stiklų spindinčios verandos link kyla, ant tamsiu rausvumu boluojančios sienos juodo granito paminklinė lenta žyminti, kad čia gyveno Algimanto apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas ir jo tėvas, uolus partizanų rėmėjas, ryšininkas Steponas Pajarskas. Čia pat seklyčioje tebėra tie suolai, dailiai sodžiaus meistrų išlankstytais atlošais, rudai nutepti, juodomis bangelėmis pamarginti, ant kurių sėdėdavo ir pats Albinas, ir garsusis vadas Antanas Slučka-Šarūnas, ir nuolatinis svečias Antanas Starkus-Montė su bendražygiais.
Dvi seserys, jau per aštuonias dešimtis persiritusios – Vlada ir Stasė – apie savo brolį su didžia meile prabyla. Kaip malda liejasi jų žodžiais popietės tyloje – gyveno nuostabiai, tėveliai stengėsi, dirbo, auklėjo savo vaikelius naujam klestinčios Lietuvos gyvenimui. Albinas buvęs pats vyriausias – darbštus, gabus, į mokslus linkęs. Kaip savo seselėmis rūpinosi – jas dar visai nedideles į vakarus su vaidinimais, šokiais į Svėdasus nusiveždavo ir ten būnant jų vienų nepalikdavo, neapleisdavo, nenueidavo su kitais linksmintis. Mokėsi Rokiškio gimnazijoje, jau buvo bebaigiąs, bet vėl sugrįžo sovietai ir išėjo į mišką. Žuvo būdamas 26-ių, bunkeryje prie Priepado ežero Šimonių girioje, kartu su ateinančia laisve tikėjusiu Monte ir dar šešiais bendražygiais. Tėvelis girdėjęs dundėjimą girios pusėje ir, porą dienų miško vyrų nesulaukęs, veikiai sužinojo apie nelaimę. Su talka iš užverstos slėptuvės išsikasė pirmiausia sūnų, parsivežė juos visus, nė vieno nepaliko, pamiškėje suguldė į skubomis sukaltus karstus ir sutemose palaidojo Adomynės kapinėse. Dabar kapavietę žymi dailus paminklas, monumentalioje akmenimis išklotoje aikštelėje stūkso juodi akmeniniai kryžiai – kiekvienam po vieną. Tiksi laikrodis, iš juodai balto paveikslo mažajame kambarėlyje liūdnai žvelgia Švč. Motina Marija, už lango suburbuliuoja kalakutai, šmėsteli pulkeliu per kiemą, amteli vilkšunis, įeina brolis Vladas. Pats jauniausias, ypatingai brolio atmintimi besirūpinantis, jau antri metai partizanams skirtas bėgimo varžybas nuo Priepado ežero monumento iki Svėdasų organizuojantis.
Metamarfozės
Karas po karo pasibaigė, prisitaikymas įsigalėjo – reikėjo gyventi. Bet ne visi į partiją stojo, ne visi gudravo, ne visi doru darbu, bet ir sumanumu valstietišku Lenino ordinus pelnė. Kolchozas gi vadinosi „Lenino keliu“, o žmonės gudraus išrinktosios tautos kraujo turinčio vadovo vedami geriau nei kitur gyveno – ir uždirbdavo daugiau, ir visokių gėrybių gaudavo. Bet, žinoma, nulis nulyje buvo visa tai palyginus su laisvu, tegul ir ne tiek materija persunktu, bet šviesa ir tiesa, gebėjimu aukotis vardan idealų kupinu gyvenimu.