Buvęs Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius, kultūrologas Vytautas Balčiūnas viliasi, kad Anykščių mero Kęstučio Tubio skleidžiamą destrukciją sustabdys Anykščių rajono taryba.
Anykščių rajono savivaldybės merui Kęstučiui Tubiui nusprendus stabdyti Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Muziejinės kalvos atnaujinimo ir plėtros projektą, „Anykšta“ paprašė šia tema pasisakyti šios idėjos autorių, muziejininką, kultūrologą, kultūros politikos ekspertą, nacionalinių ir tarptautinių programų bendraautorių Vytautą Balčiūną.
V. Balčiūnas buvo Dionizo Poškos Baublių gaubtų atnaujinimo iniciatorius, po modernizavimo išaugo šio objekto lankytojų skaičius.
V. Balčiūnas atsiųstame komentare taip pat atkreipė dėmesį, kad meras K. Tubis klaidina visuomenę teigdamas, kad Muziejinės kalvos atnaujinimas ir plėtra kainuotų 15 mln. eurų – šioms reikmėms esą pakaktų 1,5 mln. eurų.
„Esu iš tų, kurie 2012 metais, kai buvo minimas pirmojo Lietuvos muziejaus – D. Poškos Baublių 200 metų jubiliejus, siekiau, kad Lietuvos nuošalėje esantis muziejus atgimtų, kad būtų pakeisti Baublių gaubtai daug didesniais, kokybiškais, kad muziejinius Baublius būtų galima apžiūrėti iš visų pusių, kad netolies pastate būtų sukurta įtaigi ekspozicija, parodų centras, edukacinis centras, daugiafunkcinė salė, lankytojų aptarnavimo terminalas, kad D. Poškos Baublių muziejus turėtų tinkamą apsaugą, būtiną mikroklimatą, kad jame vyktų nacionalinio lygio renginiai. Visa tai buvo padaryta valstybės pinigais, kuriuos gavo Šilalės savivaldybė ir jos muziejus, į kurį po renovacijos jubiliejiniais metais plūstelėjo lankytojai, nes atnaujinta infrastruktūra traukė žmones, ir priešingai – kitur, taip pat ir Anykščiuose, dar išlikusi sovietinė aplinka atgraso, ypatingai ateinančias kartas. Kaip žinoma, tai Šilalės rajone buvo padaryta Seimui paskelbus 2012 metus Muziejų Metais ir tam skyrus tikslines programos įgyvendimui lėšas, kas 2027 metais būtų padaryta ir su Anykščiais, su muziejinės kalvos atnaujinimu, nes Seime planuojama 2027 metus paskelbti pirmojo Lietuvos memorialinio muziejaus Metais arba bendriau – Lietuvos memorialinių muziejų Metais, skiriant finansavimą ir klėtelės muziejaus infrastruktūrai, ir minkštiesiems turinio sklaidos projektams.
To paties Anykščiuose siekė šviesioji T. Mikeliūnaitė, kurios svajonės buvo Vienuolio valios įvykdymas „paimti visą klėtelę po stiklu“, bet sovietinė tikrovė vyskupo, teologo Antano Baranausko pristatymui buvo labai nepalanki – tarybų valdžiai Baranauskas tiko tik kaip poetas ir tik dalis jo poezijos, visa kita – „reakcija“, kurią reikėjo neigti, tad apie Baranauskui skirtą ekspoziciją nebuvo galima net svajoti. Po Vienuolio mirties padarytas sovietinis klėtelės gaubtas, kuris nieko bendro su paveldu neturi, buvo koplyčios imitavimo būdu suprojektuotas tik kaip klėtelės apsauga nuo blogo oro, bet ne kaip muziejaus erdvė. Joje nieko neįmanoma padaryti daugiau, todėl visi bandymai dviejuose gaubto kampuose daryti ekspozicijas nebuvo sėkmingi (dabar su fasado langų uždengimo instaliacija atrodo tai absurdiškai), o pats gaubtas, kaip dabar rodo tik ką atlikti „Fixus Mobilis“ tyrimai, gali tapti kapu klėtelei, kuri akivaizdžiai jau yra yranti ir gendanti.
Buvau šokiruotas šio tyrimo duomenimis, kurie reiškia labai blogą unikalaus statinio – seniausio medinio ūkinio pastato Lietuvoje – padėtį. Nes sovietmetyje klėtelės rąstai buvo Prano Gudyno restauravimo centro chemikų privaryti nekokybiškos ir labai agresyvios chemijos (darbo metu keli restauratoriai apsinuodijo, vieno jų šuo nustipo nuo šių nuodų). Tie nuodai rąstuose po daug metų jau tampa nebeveiksmingi ir klėtelėje, kuri neturi būtino stabilios drėgmės, šilumos ir šviesos mikroklimato, vyksta medžio ir jo jungčių degradacijos procesai. Tačiau apie tai muziejaus direktorius tyli, taip pat tyli ir meras (o galbūt nuo jo slepiama informacija), nes abu lyg susivieniję pakilo į kryžiaus žygį, kad muziejinė kalva nebūtų atnaujinta ir kad šis beveik jau nebelankomas muziejinis objektas atgytų. Todėl jų pastangomis aukščiausią įvertinimą iš geriausių ir profesionaliausių specialistų komisijos gavęs muziejinės kalvos atnaujinimo projektas be pagrindo daužomas į šipulius, skelbiami nieko bendro su tikrove neturintys faktai (meras sako, kad tai valstybei kainuos 15 milijonų, kai projekto tikroji kaina – pusantro milijono eurų statybos darbams), kad bus naikinimas paveldas, naikinamos vertybės ir pan. Istorikas dr. T. Baranauskas savo feisbuko poste klėtelės gaubtą paskelbė paveldo vertės objektu ir su žemėm sunešiojo šį infrastruktūros projektą, kurio jis visiškai nesuprato, nes ir nenorėjo suprasti, o tik įvykdė pono Verbicko prašymą pasisakyti neigiamai.
Mano kolegė muziejininkė ir rašytoja Aldona Ruseckaitė, buvusi ilgametė Maironio muziejaus direktorė, kai iš jos gavęs perskaičiau atsiliepimą, jog nereikia skubėti, reikia dar svarstyti ir svarstyti, paklausiau, kodėl ji kalba tokius dalykus, tai garsioji rašytoja atsakė, jog ji čia niekuo dėta, nes Antanas Verbickas jos labai prašė šį projektą sukritikuoti, guodėsi rašytojai, kad projektas buvo rengiamas be muziejininkų žinios, nors pat dalyvavo visuose projekto etapuose. Paveldo atnaujinimo specialistai tokius žmones, kurie visada atmeta bet kokias paveldo tvarkymo projektus, vadina talibais. Talibais turėčiau įvardinti V. Verbicką ir K. Tubį. Jiems ir jų gerbėjams nereikia nieko – nei kad klėlelės muziejus turėtų privalomą mikroklimatą (dabar virš gaubto durų esantis retas metalo tinklas ten įleidžia ir išleidžia lauko orą, tad visa sovietinio gaubto nauda, kad ant klėtelės nelyja, nesninga, nepusto, nedarko vėjas), jiems nereikia nei būtinos ekspozicinės salės, kurioje būtų pristatytas A. Baranausko gyvenimas ir kūryba (sovietai to daryti T. Mikeliūnaitei neleido), jiems nereikia nei daugiafunkcinės salės, kur ekskursijoms būtų rodoma medžiaga apie klėtelę ir poetą, rengiami pokalbiai, rodomos nuotraukos, skaitoma poezija ir kt., jiems nereikia, kad lankytojai Baranausko klėtele gėrėtųsi apeidami gaubte ją visą ratu, jiems nereikia, kad gaubtas būtų perregimais šonais ir tarsi visai nematomas, o visas dėmesys būtų sukoncentruotas į unikalų klėtelės pastatą, matomą mieste iš tolo, iš visų pusių, jiems nereikia, kad lankytojai rastų kalvos objektuose WC, nes dabar net Vienuolio name to nėra, nors šimtą kartų buvo galima tai padaryti esamos Vienuolio namo infrastruktūros korekcijomis, kurias leidžia padaryti, keičiant vertingąsias savybes, paminklosauga (pvz., Palangos gintaro muziejuje – 19 a. pabaigos rūmuose, mano pastangomis buvo atidarytos grindys į rūsį ir sukurti platūs laiptai į wc zoną su motinos ir vaiko kambariu, su kavos aparatais, su poilsio suolais ir video sale), jiems nereikia, kad iš Vienuolio namo būtų išvalyti sandėliai ir įrengtas visame pirmame aukšte įtaigus ekspozicinis pasakojimas apie tai, kaip Vienuolis Anykščius kūrė kaip kultūros miestą (R. Šaltenio puikus pastebėjimas). Jiems abiems gerai, kaip dabar – žmonių grupės atėję neturi net kur prisėsti, Vienuolio name – jokios ekspozicijos I aukšte, tik atsitiktinė paroda su rašytojų portretais iš Kauno. Jiems vienodai, kad žmonės nori tokios infrastruktūros, kurią randa Lietuvos ir užsienio muziejuose.
Viltis viena – labai pasitikiu rajono tarybos opozicijos frakcijomis, jų išmintingais vadovais, ypač pasitikiu tarybos nariu, dailininku Kęstučiu Indriūnu, ir jaunais žmonėmis iš rajono tarybos, pvz., Mariumi Varnu, kuris galėtų būti puikus meras, veikliuoju Dominyku Puzinu ir kitais. Tikiu, kad jie tą destrukciją sustabdys ir ras būdų veržliai kurti kurortą, plėtoti kultūrą, nes dabartinis meras nieko nekuria, nieko nesiūlo, tik kritikuoja ir stabdo suplanuotus darbus“, – redakcijai atsiųstame komentare rašo V. Balčiūnas.
