Leidėja, filologė, kalbotyrininkė Rūta Malikėnaitė, drauge su vyru – istoriku, garbės ambasadoriumi Ukrainoje, mecenatu Virginijumi Strolia – daug metų gyvenę Ukrainoje, joje įsteigę leidyklą „Baltija Druk“ ir rūpinęsi ukrainiečių švietimu, nesustoja ir dabar, kuomet Ukrainą ištiko baisi nelaimė. Sutuoktiniams rūpi, kad karo siaubo iš namų išvaryti ukrainiečiai turėtų galimybę skaityti bei kalbėti sava kalba, geriau pažinti savo krašto istoriją bei esant svetur, susitelkti.
Ukrainiečiai menkai žino savo šalies istoriją
R. Malikėnaitės ryšys su Ukraina yra labai glaudus, kaip pati sako, asmeninis. Vos pabaigusi mokyklą ir gavusi galimybę studijuoti užsienyje, iš Ignalinos kilusi mergina pasirinko Kijevą. Pamilo šį miestą ir jau vėliau su vyru V. Strolia ėmėsi kilnaus darbo: dirbdami leidykloje, pasiryžo bent kiek užpildyti Ukrainos istorijos spragas.
„Buvo 1980-ieji metai. Įstojusi į Vilniaus universitetą ir sužinojusi apie galimybę mokytis filologijos universitete Kijeve, Maskvoje arba tuometiniame Leningrade, intuityviai išsirinkau Kijevą, nes apie jį beveik nieko nežinojau. Turėjau labai didelį norą tapti mokslininke arba bent jau tyrinėti kalbas. Visiškai nemokėjau ukrainiečių kalbos, o ir ten beveik visi kalbėjo rusiškai. Net ir įėjus į universitetą buvo kalbama rusiškai. Tik pačiame fakultete – ukrainietiškai“, – pirmuosius žingsnius Ukrainoje prisiminė R. Malikėnaitė, suskaičiavusi, kad šioje šalyje su pertraukomis gyveno apie 40 metų. Studentę anuomet nustebino ne tik, kad šalyje beveik nekalbama sava kalba, tačiau ir tai, jog ukrainiečiai beveik nežino savo istorijos.
„Ukrainiečiai buvo įtikėję ir rusų propaganda, ir labai didelį poveikį turėjo bei iki šiol turi istorinė atmintis. Todėl, kad ukrainiečių tauta turėjo labai daug sunkių ir juodų periodų savo istorijoje. Vienas toks, pats netolimiausias – 1930-1934 metų Holodomoras, kuris lyg įstrigo ukrainiečių genuose. Ta baimė labai stipriai paveikė žmonių sąmonę ir tai juose pasiliko iš kartos į kartą… Iš čia manau atsirado jų neryžtingumas, nedrąsa. Tačiau taip atsitiko tik dėl to, kad jie neturėjo jokių sąjungininkų. Didžioji dalis visuomenių tikrai nesuprato tų procesų, o imperialistinės Rusijos ranka, diktatūra gožė bet kokį sveiką grūdą, kuris galėdavo atsirasti Ukrainoje. Ir būtent mūsų leidyklai pavyko pralaužti tuos ledelius“, – kalbėjo R. Malikėnaitė.
Tad 1997-2000 metais, kada Kijeve įsteigė leidyklą, sutuoktiniai R. Malikėnaitė ir V. Strolia suvokė, kad žmonės nežino savo istorijos.
„Pradėjome domėtis, ieškojome, kas yra žinoma, rašoma apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikotarpį. Kartą vaikščiojau po neįtikėtinai didelį knygų turgų ir studijavau mokyklos vadovėlius, domėjausi, ką vaikams pasakoja apie tą laikotarpį. Vienintelė frazė, jeigu ji būdavo – ta, kad Lietuva okupavo Ukrainos žemes. Ir viskas. Trys ar keturi šimtmečiai nei knygose, nei žmonių sąmonėje neegzistavo. Tuomet mes išleidome pirmą didelę studiją „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569“. Dirbome kartu su Lietuvos istorikais ir jau po poros metų Ukrainos vadovėliuose atsirado kitokie pamąstymai ir kitokia informacija apie LDK laikotarpį“, – pasakojo R. Malikėnaitė.
Čia sutuoktiniai nesustojo ir ėmė rinkti daugiau medžiagos, išleido ir kitas pažintines knygas, nuotraukų albumus, istorinius atvirukus – tai, ko labiausiai trūko Ukrainoje.
„Mūsų leidyklos knygos svarbios dar ir todėl, kad nuo vasario 24-osios iki šios dienos Ukrainoje yra sunaikinta arba labai apgadinta daugybė kultūrinio paveldo objektų: kas buvo išsaugota net Antrojo pasaulinio karo metais. Griaunami ir muziejai, ir cerkvės, ir bibliotekos, ir paveikslų galerijos… To, ko nespėja sugadinti, išvagia, išveža… Visos tos vertybės yra užfiksuotos mūsų knygose, kurias dabar sunku imti į rankas, nes atrodo, kad mes padarėme labai mažai, reikėjo daryti daug daugiau“, – kalbėjo R. Malikėnaitė ir pridūrė, kad taip pat svarbu yra tai, jog tyrinėdami ir aprašydami bendrą Lietuvos ir Ukrainos paveldą, „Baltija Druk“ leidėjai suteikė galimybę apie jį sužinoti ir Lietuvos skaitytojams.
„Kai kurios mūsų knygos yra išleistos lietuvių kalba ir jas galima rasti Lietuvos bibliotekose.
Anykščių bibliotekoje yra daug knygų apie Ukrainą, kurias mes padovanojome, tad anykštėnai taip pat gali susipažinti su Ukrainos istorija“, – labiau pažinti karo niokojamą šalį kvietė pašnekovė.
Reikia padėti mokytis savo kalbos
Panaši situacija Ukrainoje buvo ir su jų kalba. Ir tebėra: nepaisant to, kad yra daužomi rusų okupantų, dar ir dabar anaiptol ne visi ukrainiečiai šneka sava kalba – paprasčiausiai jos nemoka. R. Malikėnaitė sako, kad dėl to ant jų pykti nereikėtų, nes Ukrainos istorija yra labai ilga, nepaprasta ir ją reikėtų žinoti geriau.
„Per šimtmečius daug kas keitėsi ir Ukrainai, tačiau ne į gerąją pusę. Imperialistinės Rusijos išgalvota idėja, kad Ukraina nėra tikra valstybė, deja, vietą surado ir vakariečių mąstyme. Todėl, prasidėjus invazijai į Ukrainą, rusų kalba, daug vartojama Ukrainoje, daug prisidėjo prie minties, kad ukrainiečiai neatsilaikys.
Tačiau patys ukrainiečiai nesirūpino kalbėti savo kalba ir ką dabar turime? Kalba taip pat yra ginklas, kaip ir knyga. O knyga nė kiek ne menkesnė už kalašnikovą. – savo įžvalgomis su „Anykštos“ skaitytojais dalijosi kelis dešimtmečius Ukrainoje gyvenusi R. Malikėnaitė, – Tie metai, kada aš pakliuvau į Ukrainą, į Kijevą, buvo stagnaciniai. Tuo metu Kijeve buvo tik rusiškos mokyklos, visiškai nebuvo ukrainietiškų. Ukrainiečių kalbos buvo mokoma kaip fakultatyvo ar vyko pamokėlės tiems, kas labai norėjo. Reikia žinoti labai daug istorijos, faktų, dėsningumo, kodėl taip vyko. O istorija buvo slepiama: net tais 1980 metais, nuo kurių pradėjau daugiau suprasti įvykius, ji buvo mokoma labai paviršutiniškai, su iškrentančiais šimtmečiais.“
Pasak R. Malikėnaitės, tokiomis sąlygomis ukrainiečiai gyveno ilgą laiką, todėl ne visiems buvo galimybė susiprasti, susimąstyti apie savąją kalbą.
„Galbūt ne visi spėjo. Reikia nepamiršti, kad karui pasibaigus, ne visi ukrainiečiai sugrįš namo, dalis jų net neturės kur grįžti, nes jų namai yra sugriauti. Jie liks gyventi čia ir mums labai svarbu, kad jie būtų tolerantiški mūsų tautai, kultūrai, kad integruotųsi. Mes visi Lietuvoje turėtume būti suinteresuoti, kad jie būtų tolerantiški mūsų kultūrai ir mūsų kalbai: o kad taip būtų, jie turi turėti galimybę mokytis ukrainiečių kalbos. Neatmetu, kad nemažai daliai jų, būtent Lietuvoje, teks pirmą kartą pradėti mokytis ukrainiečių kalbos. Todėl, kad čia, matydami gerą lietuvių pavyzdį, kaip mes kalbame lietuviškai, tikėtina, ir jie pajus pagarbą savo gimtajai kalbai. Jie yra labai darbštūs ir labai tolerantiški žmonės, tačiau reikia prisiminti, kad ir tarp ukrainiečių yra visokiausių žmonių, todėl turime sudaryti jiems tokias sąlygas, kad neužaugintume dar storesnės penktos kolonos“, – kalbėjo viena leidyklos „Baltija Druk“ Ukrainoje steigėjų R. Malikėnaitė.
Neabejoja Ukrainos pergale
Nors iš Ukrainos buvo priversti pasitraukti, tačiau tiek R. Malikėnaitė, tiek V. Strolia nenustoja rūpintis ukrainiečiais, esančiais tiek Lietuvoje, tiek likusiais tėvynėje. Visai neseniai sutuoktinių poros iniciatyva į Ukrainos frontą buvo išsiųsta pirmoji žvakių siunta, čia gyvenančius ukrainiečius jie aprūpina literatūra, vadovėliais, o R. Malikėnaitei teko bendradarbiauti su Lietuvos radiju ir televizija: ji, puikiai mokėdama ukrainiečių kalbą, vertė televizijoje ar radijuje esančius siužetus.
„Ir Kijeve bendradarbiaudavau su radiju ir televizija, o čia grįžus, kaip mokančią ukrainiečių kalbą, gebančią versti ir sinchroniškai, ir raštu, pakvietė pagelbėti. Labai sunku buvo versti tuos siužetus, ukrainiečių pasakojimus, kuomet vyko žmonių išvažiavimai iš Ukrainos, apšaudymai… Tie tiesioginiai reportažai buvo labai sunkūs, buvo sunku susivaldyti ir nepamiršti, kad kalbu į eterį“, – prisiminė ponia Rūta.
„Ukrainiečiams dabar padeda visi: ir kitų valstybių, ir Lietuvos žmonės. Tai – labai teisinga ir labai gražu. Ukrainiečiai dabar patiria didžiulį fizinį, dvasinį, emocinį skausmą, neapsakomą stresą. Bet tuo pačiu, manau, jie yra laimingi, nes pagaliau yra suprasti ir kaip niekada turi daugybę padedančių, palaikančių jų tautą ir valstybę. Jų baimė, netektys atsiperka tuo, kad jie pagaliau yra suprasti, išgirsti, apie juos galvojama kitaip, nei buvo galvojama iki šiol. Mes, kaip mažučiai leidėjai, ir būdami Anykščiuose stengiamės parūpinti čia esantiems ukrainiečiams literatūros, vadovėlių. Mes žinome, kokią reikšmę turi knyga. Kaip ji gali tiesti kelią į karą, taip – ir į laimingą, gražų gyvenimą. Todėl čia esantys ukrainiečiai turi turėti galimybę skaityti geras, teisingas knygas, mokytis iš savo ukrainietiškų vadovėlių“, – apie pagalbą Anykščių ukrainiečiams pasakojo pašnekovė, apgailestaudama, kad karas bus ilgas, nes kol kas nesimato jokio plano, kaip būtų galima jį užbaigti.
„Tas karas, kuris dabar vyksta Ukrainoje, prasidėjo 2014 metais, tikrai ne vasario 24 dieną ir nežinome, kada ir kokioje teritorijoje jis pasibaigs ir kaip jis pasibaigs. Žinome tik viena – kad Ukraina laimės ir žinome, kad Rusija turi pralaimėti. Neabejoju, kad Ukraina laimės, tik labai gaila, kad tai vyksta labai didele – žmonių gyvybių, kultūrinių vertybių – kaina. Tačiau Rusijos pralaimėjimas bus labai didžiulis laimėjimas pačiai Rusijai. Nes tik po pralaimėjimo Rusija gali laimėti savo ateitį – galbūt padorios valstybės ateitį“, – svarstė R. Malikėnaitė.
Reikia padėti susiburti
R. Malikėnaitė, kalbėdama apie ukrainiečių tautą, paminėjo, kad šiems žmonėms trūksta savarankiškumo, ryžtingumo – tačiau ši savybė daugiau atsispindi kasdieniuose dalykuose, nes kare žmonės labai susitelkė.
„Ukrainiečių vienybė augo, buvo juntama paskutinius metus ir galima džiaugtis, kad rusų imperinis monstras to nepastebėjo. Buvo per mažai žinoma apie Ukrainą ir ukrainiečių ryžtą ginti savo šalį. Prezidentas Volodymyras Zelenskis taip pat atsirado savo laiku, nors, kai jis buvo renkamas, buvo pasipriešinimo. Jis labai patriotiškas ir labai puikus pavyzdys ukrainiečiams“, – pastebėjo pašnekovė.
Anykščiuose gyvenantiems karo pabėgėliams R. Malikėnaitė taip pat palinkėtų daugiau ryžto, o anykštėnams patarė padėti jiems susiorientuoti, kaip susivienyti būnant svetimame mieste.
„Mano akimis žiūrint, dabar jie yra labai išsiskaidę: vieni gyvena bendrabutyje, kiti butuose, kažkas turi kažkokią veiklą ir tik trumpam išlenda į miestelį. Paprastai tariant, reikalinga ukrainiečių bendruomenė. Jiems kiša koją neryžtingumas, jiems reikėtų padėti iš šalies. Visada ir visur bendruomenės kuriasi panašiai: reikalinga iniciatyva. Jei neatsiranda žmogaus, galinčio to padaryti savo tarpe, nieko ir nebus. Jiems reikia padėti. Dabar mes tampame tarsi stebėtojais ir nežinome jų vidinio gyvenimo“, – kalbėjo Rūta Malikėnaitė.
