Tolerantiškas nykstantis kaimas

Sankryžoje tarp Anykščių, Panevėžio ir Raguvos šalia Juostos upės įsikūręs Juostininkų kaimas pradėjo jau penktąjį šimtmetį, tačiau archeologiniai radiniai rodo, kad tose vietovėse žmonės gyvena bent jau 1800 metų.
Kaimas per dvidešimt amžių išgyveno nevienareikšmiškai vertinamą istoriją, o XXI amžių pradėjo visai nykdamas. Jei prieš kokį šimtmetį gyventojai buvo skaičiuojami šimtais, tai dabar tik dešimtimis. Ir tos dešimtys nėra didelės – gyvenamąją vietą kaime deklaravę tik 59 žmonės.

Išsiskiria kraštiečių
susitikimais

Skiriamasis Juostininkų kaimo bruožas – kas kelerius (stengiamasi kas penkerius, bet būna išimčių) metus rengiami kraštiečių susitikimai. Juostininkiečiai, remdamiesi fotografijomis, spėja, kad kraštiečių susitikimai prasidėjo prieš šimtą metų, tačiau pokaryje buvo nutrūkę iki pat 1973 metų, kol juos nusprendė atgaivinti tuometinis laikraščio „Panevėžio tiesa“ redaktorius Alfonsas Dagelis ir Anykščių milicijos valdyboje dirbęs Robertas Baltušnikas. Tame susitikime dalyvavę juostininkiečiai pasirašė po savotiška deklaracija – „Priesaku jaunajai juostininkiečių kartai“.
Kiekvieno kraštiečių susitikimo proga juostininkiečiai stengiasi palikti daiktinį palikimą savo gimtajam kaimui. Pavyzdžiui, vieno iš susitikimų proga buvo pastatyta autobusų stotelė (vėliau, dar kito susitikimo proga, ji buvo atnaujinta), kito – kaimas pasipuošė stogastulpiais, o paskutiniajame buvo atidengtas akmuo, žymintis pirmojo Juostininkų paminėjimo datą – 1610 metus.
Mirus A.Dageliui, iniciatyvos organizuoti susitikimus ėmėsi chemikas, Vilniaus universiteto docentas Zenonas Mačionis. 2001 metais jo iniciatyva, juostininkiečiai išleido knygą „Juostininkai. Kaimas ir žmonės“ (spausdino Vilniaus universiteto leidyklos spaustuvė). Mirus ir Z.Mačioniui, susitikimus ėmė organizuoti jo brolis Arvydas Mačionis.
Prisimenant Z.Mačionio indėlį į kaimo kultūros puoselėjimą, viena iš Juostininkų gatvių buvo pavadinta jo vardu.

Įstaigos išnyko

Jei pažiūrėsime gyventojų skaičių Juostininkų kaime, tai jis nuolat mažėja. Todėl nenuostabu, kad dabartiniame Juostininkų kaime be parduotuvės-kavinės nebeliko nei vienos įstaigos. Skaudžiausiai juostininkiečiai išgyveno didelės mokyklos netektį. Nepriklausomybės pradžioje uždarius mokyklą, ji buvo privatizuota, o ilgai stovėjusi kaip vaiduoklis, galiausiai buvo sugriauta ir išardyta plytomis. Apie dešimt metų juostininkiečius ir pravažiuojančius šiurpinę ir karo griuvėsius priminusios mokyklos liekanos, šią žiemą buvo išardytos ir išvežtos. Buvo išardytos net buvusios sporto aikštės ir asfaltuotas privažiavimas prie mokyklos.
Beje, įdomu tai, kad apie Juostininkuose spaudos draudimo metais veikusias nelegalias mokyklas rašė net enciklopedijos. „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ minima, kad 1884 ir 1898 metais Juostininkuose jos buvo susektos. Besimokiusių vaikų tėvai už tai po dvi savaites kalėjo Raguvos kalėjime.
Tačiau ne vien mokykla išsiskyrė Juostininkai: tarybiniais laikais juose veikė biblioteka, parduotuvė, felčerių – akušerių punktas, ryšių skyrius, apylinkės centras ir girininkija.
Įdomu tai, kad Juostininkai tarpukaryje turėjo didelių ambicijų. Tuo laikotarpiu juostininkiečiai įsigijo Andrioniškio medinę bažnyčią (nes ji pasidarė nebereikalinga, andrioniškiečiai pasistatė akmeninę) ir ją pasistatė kaimo kapinėse. Siekiai buvo, kad Juostininkai virstų parapija, tačiau pastatas ir dabar tarnauja tik kaip koplyčia.

Katalikai ir komunistai

Būtent tokiu pavadinimu pavadintas skyrius Juostininkų knygoje. Tiesa, autoriai iš karto perspėja, kad tai tik sąlyginis pavadinimas.
Aplinkiniuose kaimuose dažnai į Juostininkus buvo žiūrima kaip į „raudoną“ kraštą. Nenuostabu – iš kaimo nėra kilusio nei vieno kunigo ir nei vieno partizano. Tačiau, pavyzdžiui, 1978 metais net du iš penkių didžiausių Lietuvos miestų laikraščių redagavo juostininkiečiai – A.Dagelis „Panevėžio tiesą“, o „Kauno tiesą“ – Zenonas Baltušnikas.
Arba dar vienas istorinis faktas – 1945 metais iš Panevėžio apskrities į Aukštąją partinę mokyklą buvo pasiųsti 9 žmonės, iš kurių net 5 – juostininkiečiai.
Knygos apie Juostininkus sudarytojai juostininkiečių polinkį į kairiąsias idėjas sieja su Kaziu Baltušniku. Jis 1921 metais grįžo iš devynerius metus trukusios emigracijos Argentinoje ir pradėjo energingą visuomeninę veiklą. K.Baltušnikas įkūrė Jaunuomenės švietimo draugiją, rengė didžiulio pasisekimo Juostininkuose ir aplinkiniuose kaimuose sulaukusius vaidinimus. Maža to, pinigus surinktus už vaidinimus, juostininkiečiai neišsidalino, o to paties K.Baltušniko iniciatyva įkūrė visuomeninę biblioteką. Knygoje rašoma, kad jis 1933 metais suorganizavo pogrindinę komunistų kuopelę, o vėliau nedidelę komjaunuolių grupelę.
Lygiagrečiai su „komunistais“ kaime gyveno ir „katalikai“. Jie taip pat turėjo savo grupeles, kaip jau buvo minėta, išsirūpino, kad kaimo kapinėse būtų pastatyta koplyčia.
Rašant apie juostininkiečius, reikėtų paminėti ir kaime gyvenusius žydus. Apie juos informacijos labai nedaug. Žinoma, kad jie Juostininkuose vertėsi prekyba ir žemdirbyste, net dabar tos žemės, kurias dirbo žydai, vietinių vadinamos „žydlaukiu“. Pasakojama, kad žydai gyveno uždarą gyvenimo būdą, šventė savo šventes. Knygoje rašoma, kad viso Juostininkų kaimo žydai vokiečių okupacijos pradžioje buvo išžudyti.
Beje, viena juostininkiečių šeima žydui prekeiviui turėjo būti dėkinga už išgelbėtą gyvybę. Naktį užsidegė šeimos sodyba, o visi namiškiai miegojo. Gaisrą pastebėjo keliu su prekėmis važiavęs žydas prekeivis ir nustebęs, kad aplink degantį pastatą nesimato žmonių, nubėgęs iš miego pakėlė tą šeimą.
Antro pasaulinio karo metu Juostininkuose buvo įkurdinti karo pabėgėliai, kuriuos juostininkiečiai vadino tiesiog „biežancais“. Be jų kaime tuo metu buvo pasirodžiusi ir kita rusų grupė – karo belaisviai. Juos vokiečiai ūkininkams siūlė paimti kaip pagalbinius darbininkus ūkiuose. Keletas ūkininkų taip ir padarė. Tačiau prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai vokiečiai apie metus Juostininkuose išbuvusius belaisvius susirinko ir išsivežė. Apie tolimesnį šių belaisvių likimą juostininkiečiai taip ir nebesužinojo – nei vienas iš jų po karo neatsišaukė.

Teisėsauga tiria kaimo praeitį

Nei kaimo žmonės, nei knygos sudarytojai nepamena, kad šios dvi „stovyklos“ būtų konfliktavusios. Juostininkiečiai kaimynus vertino ne pagal pažiūras, o pagal konkrečias savybes.
Tačiau viską sujaukė okupacijos. Nors nei vienas juostininkietis tiesiogiai nedalyvavo trėmimuose į Sibirą, tačiau kraujas buvo pralietas iš abiejų pusių. Nuo tarybų valdžios nukentėjo kelios šeimos, kurios buvo ištremtos, dar keletas juostininkiečių buvo įkalinti, o bent vieną nušovė rusų kareiviai su stribais.
Tačiau skolingi neliko ir partizanai. Štai kas rašoma knygoje apie Juostininkus: „Neatsiliko ir kita pusė, 1945 m. pavasarį surengusi juostininkiečiams siaubo naktį: sudegino Kazio Baltušniko klojimą, pamiškėje stovėjusią žydo trobą, paryčiui sušaudė Leoną Kudzevičių, jo žmoną ir mokyklą tebelankančią dukrą“.
Beje, dėl Kudzevičių šeimos nužudymo Anykščių policijoje dabar vykdomas tyrimas. „Anykštos“ žiniomis, pareiškimą policijai parašė nužudytųjų anūkė. Kalbama, kad šeima buvo išžudyta labai žiauriai, o nepilnametė duktė buvo išprievartauta, jai nupjautos krūtys ir t.t.
Juostininkiečiai nukentėjo ne tik nuo tarybinių trėmimų. Naciai į koncentracijos lagerį Vokietijoje išvežė Emiliją Baltušnikienę su dviem dukterimis.
Tačiau, nepaisant skaudžios praeities, kaimo gyventojai Atgimimo metais nepuolė vienos pokario aukų grupės niekinti, o kitos garbinti. Buvo pratęstos tarpukario kaimo tradicijos, kai žmogus buvo vertinamas ne pagal politines pažiūras, o už asmenines savybes. Juostininkiečiai, didele dalimi įtakojami Z.Mačionio, susitarė, kad vienodai svarbūs visi žuvę pokaryje, nesvarbu nuo kieno rankų jie krito. Ir dabar prie buvusios mokyklos pastato stovintis akmuo su atminimo lentele primena visus žuvusius kraštiečius, neišskirdamas jų į grupes.