Tomo Ivanausko nuotraukos apie jausmą

Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekoje veikia Tomo Ivanausko nuotraukų paroda „Mano nespalvota Ukraina“.
Iš Anykščių kilęs menotyrininkas, Lietuvos Respublikos kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele T. Ivanauskas parodos atidaryme, kuris vyko prieš pat miesto šventę, sakė, kad daugumą eksponuojamų nuotraukų padarė tik atvažiavęs į Ukrainą.

Ukrainoje toli į priekį neplanuojama

„Šitos nuotraukos ne apie vaizdą, o apie jausmą. Kaip aš pats pajutau Ukrainą į ją tik atvažiavęs“, – aiškino T. Ivanauskas. Jis dėstė, kad Ukrainoje daug spalvų, tačiau eksponuojamos nuotraukos juodai baltos būtent dėl to, kad sustiprintų pirmąjį kariaujančios šalies įspūdį.
Pasak diplomato, kiekvieną kartą įvažiuodamas į Ukrainą jis pajunta vis kitokius jausmus – nuo nerimo ir baimės iki ramybės, kuri juntama grįžus į namus.
T. Ivanauskas 2019-2022 metais dirbo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje. Diplomatas kalbėjo, jog kultūros atašė Ukrainoje darbas daug produktyvesnis nei Kinijoje: Ukrainoje idėjos greitai įgyvendinamos. „Lengva dirbti. Sugalvojai ir gali padaryti. Tiesa, jeigu turi pinigų. Kinijoje pinigų nereikėjo, kinai patys finansuodavo“, – kalbėjo kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele.
Karas privertė ukrainiečius neplanuoti toli į priekį: pasak T. Ivanausko, net teatrų repertuarai sudaromi tik artimiausiam laikui.

Pavojaus sirenos tapo rutina

Diplomatas dėstė, kad įspūdis gyvenant Ukrainos sostinėje Kijive yra dvejopas. Tarytum taika: žmonės vaikšto gatvėmis, lankosi kavinėse, teatruose ir koncertuose. Tačiau visur juntamas karo kvapas: smėlio maišais apsaugoti paminklai, gatvėse burzgiantys elektros generatoriai, dažnai kaukiančios pavojaus sirenos. Beje, prie sirenų kauksmo ukrainiečiai priprato ir nebe visada į jas kreipia dėmesį.
„Kai pradeda kaukti sirenos – žiūrovų prašoma išeiti iš teatrų. Bet yra teatrų, kurie spektaklių nestabdo. Mano mylimiausias teatras niekada nestabdo. Žmonės pašurmuliuoja, pasižiūri vienas į kitą. Valstybiniai teatrai privalo nutraukti spektaklius, žmonės turi išeiti, daugelis teatrų turi savo slėptuves,“ – anykštėnams kalbėjo T. Ivanauskas.
Kijive galioja komendanto valanda. Todėl, pasak kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele, kavinėse ir restoranuose maistą gali užsisakyti iki pusės dešimtos – skaičiuojama, jog klientai spėtų ir pavalgyti, ir parkeliauti namo iki komendanto valandos pradžios.
Elektra Kijive teoriškai yra, tačiau ji taupoma, todėl visos kavinės elektrą gaminasi generatoriais – visas miestas burzgia ir smirda dyzelio dūmais.

Atgimė ukrainiečių kultūra

T. Ivanausko nuotraukų parodoje – daug kaimo, autentiškos Ukarinos vaizdų. „Važinėjant po mažesnius miestelius stebino bažnyčios ir seni žmonės. Gal Lietuvoje nebėra tiek mielų močiučių su skarelėmis, kurios atrodo vaikštantys eksponatai. Tiek autentikos…“ – apie savo nuotraukas kalbėjo T. Ivanauskas. Jis sakė, kad per karą sugriauta apie 1000 maldos namų. Rusų neokupuotoje teritorijoje nemažai naujų cerkvių, kurios, pasak diplomato, „baisos kaip tvirtovės“.
„Dažnai važiuoju iš Kijivo į Lvivą, pusiaukelėje yra vieta, kur gali nusipirkti cerkvės kupolą. Kokių nori matavimų, gali mažesnį, gali didesnį,“ – šypsojosi T. Ivanauskas.
Menotyrininkas aiškino, jog panašu, kad didelio dėmesio bažnytinėms vertybėms ukrainiečiai dažnai neskiria – aplūžusių skulptūrėlių gali pamatyti kokiame nors cervės sandėliuke, rūsyje ar palėpėje.
Apskritai dabar Ukrainoje vyksta kultūros virsmas: atsisakyta rusų kalbos ir rusų autorių. Todėl kultūra tarytum kuriama nuo nulio. „Iki karo pradžios Ukrainoje vyravo rusų autorių pjesės, knygos, muzika. Dabar viskas apsivertė, atsirado daug ukrainiečių menininkų,“ – dėstė menotyrininkas.

Daug nusivylimo…

Parodos pristatyme T. Ivanauskas dėstė, kad jauni vyrai Ukrainoje vengia rodytis gatvėje, net prisiminė atvejį, kai du darbininkai buvo tiesiai iš objekto paimti ir išvežti į frontą. Po renginio jis „Anykštai“ sakė, jog, kaip ir bet kurioje visuomenėje, taip ir tarp ukrainiečių yra skirtingų požiūrių ir elgsenos žmonių.
„Yra tokių, kurie veržiasi, kurie sužeisti, kontūzyti grįžta į frontą. Mano vienos pažįstamos iš meno centro draugas keturis kartus buvo kontūzytas ir vis tiek važiuoja. Sako – aš nematau kitos prasmės, aš nebemoku kitaip gyventi. Tie, kurie buvo fronte, reabilituojasi ir grįžta atgal. Neoficialiais duomenimis, 8 milijonai ukrainiečių iš šalies išvažiavo, apie 700 tūkstančių iš jų yra šaukiamojo amžiaus vyrai iki 55 metų. Jeigu bent trečdalis iš jų grįžtų, jau būtų gerai. Daug pabėgusių, o daugelis likusių kariauti nenori. Yra ir tiesiog korupcinių dalykų. Vienas džiazo muzikantas, kuris tarnauja, sako, kad tai ir yra didžiausias kariaujančių vyrų nusivylimas. Eitų gal ir daugiau kariauti, jeigu matytų, kad tavo šalis bando išsivalyti iš tos korupcijos. Gauna paramą, o kažkas tą paramą pardavinėja. Tokių istorijų pilna. Nusivylimo daug, nėra karių kaitos. Niekas tų ilgai kariaujančių vyrų nepakeičia, mobilizacija sekasi sunkiai, dabar kažkas pavyksta gal ir geriau.
Ir psichologiniai dalykai: grįžti be rankos, be kojos… Norėtum atgal, bet nebegali. Dabar moterys viską išlaiko, jeigu vyras kariauja… O jeigu ir vyras, ir sūnus… Tavo vyrai yra fronte, tau pačiai reikia išgyventi, išlaikyti mažus vaikus. O jeigu vyras grįš neįgaliojo vežimėlyje, reikės ir juo rūpinti,“ – „Anykštai“ sakė diplomatas.

Nepasiruošta suluošintųjų integracijai

Kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele kalbėjo, jog Ukrainos infrastruktūra nepritaikyta neįgaliesiems, sudėtinga suluošintų karių reintegracija į visuomenę.
„Kariui kyla klausimas – kodėl mane į tarnybą paėmė per tris dienas, o kai aš grįžau, man reikia pusės metų, kad sutvarkytų neįgaliojo dokumentus, pažymėjimus ir pan.. Visa biurokratija užtrunka labai ilgai. Tai dar labiau didina nusivylimą. Be rankos, be kojos, be pusės galvos, mačiau vieną tokį… Vieni iš jų eina į visuomenę, bet yra ir tokia kategorija suluošintų, kurie slepiasi, nesirodo, nedrįsta.
Kuriamas centras, skirtas karių terapijai, reabilitacijai. Jo kūrėjai sako, kad nesiekia jo tik pastatyti, nori jau statant pakviesti prisidėti neįgaliuosius, nesvarbu, kad vežimėlyje, bet gal įstengtų mūryti ar tinkuoti. Meno terapijai labai trūksta žmonių, kurie galėtų dirbti su iš fronto grįžusiais kariais. Menininkai nedrįsta, jie nežino, kaip prieiti prie suluošinto kario. Kaip su juo pradėsi pokalbį? Paklausi, kaip gyveni? Kaip tau sekasi? Juk supranti, kad tie sužaloti kariai matė tai, ko tu nematei…“ – dėstė diplomatas.

Kvietė važiuoti į Ukrainą

Į Sakartvelą T. Ivanauskas sakė vykstąs retai, vos kartą per metus. Pasak diplomato, iš Kijivo į Tbilisį sudėtinga logistika. Lėktuvai Ukrainoje neskraido, reikia pradžioje traukiniu ar autobusu nusigauti iki Varšuvos.
Jis priminė, kad lietuviai tebeturi galimybes atvykti į Ukrainą ir kvietė aplankyti bent Lvivą.
Šis Ukrainos vakaruose esantis miestas ypač paliestas vidinės migracijos: iki karo jame gyveno 700 tūkst. gyventojų, o dabar – per milijoną.