Apie tai, kuo svarbi vieta, kurioje augai? Kas svarbu vyrui, pasiekusiam profesinės karjeros priešpaskutinį laiptelį ir tuomet pasitraukusiam? Su tremtinio vaiku, internato gyventoju, kolūkio traktorininku, buvusiu Anykščių policijos komisariato vadovu, Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotoju, didelių bendrovių apsaugos tarnybos vadu, pagaliau – trijų sūnų tėvu Kęstučiu TUBIU kalbėjosi žurnalistė Sveta VITKIENĖ
Apie tai, kuo svarbi vieta, kurioje augai? Kas svarbu vyrui, pasiekusiam profesinės karjeros priešpaskutinį laiptelį ir tuomet pasitraukusiam? Su tremtinio vaiku, internato gyventoju, kolūkio traktorininku, buvusiu Anykščių policijos komisariato vadovu, Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotoju, didelių bendrovių apsaugos tarnybos vadu, pagaliau – trijų sūnų tėvu Kęstučiu TUBIU kalbėjosi žurnalistė Sveta VITKIENĖ
– Vaikystė, jaunystė, Anykščiai: mokykla, draugai, mokytojai, gatvė… Kokių įspūdžių iš tų laikų likę?
– Gimiau kaip ne vienas lietuvis – tremtyje, Krasnojarsko krašte, Mansko rajone, Šyrokij Lok kaime. Mūsų šeima iš Sibiro grįžo tik 1962 metais, aš buvau dvejų. Tėčio brolis buvo nuteistas už antitarybinę veiklą, tai mūsų šeimai neleido grįžti į Lietuvą ir teko gyventi tremtyje net 14 metų. Aš, kaip ir daugelis kaimo vaikų, niekada nelankiau vaikų darželio. Žaidžiau su mediniais žaislais… Mums grįžus iš tremties, apsigyvenome Latavėnų kaime, ten ir pradėjau lankyti Latavėnų aštuonmetę mokyklą. Nuo penktos klasės mokiausi Troškūnų vidurinėje mokykloje.
– Kaip sekėsi Troškūnuose Sibiro vaikui?
– Mokykloje vaikai buvo susiskirstę į tris grupes: „miestelėnai” (troškūniečiai kartu su Vaidlonių kaimu), „dvarokai”(Troškūnų tarybinio ūkio centras, buvęs Montvilos dvaras) ir „kaimiečiai” (tai mes, visi iš aplinkinių kaimų). Vidurinė mokykla tada dar turėjo savo bendrabutį (internatu vadino), ten iš tolimesnių kaimų, ypač žiemą, vaikai gyvendavo, ruošdavo pamokas, prižiūrimi auklėtojos.
Troškūnų vidurinėje tais laikais veikė interklubas, mokykloje buvo stiprios krepšinio tradicijos, daugelis vaikinų mėgo imtynes. Smetonos laikais imtynininkus vadindavo „ristikais”.
– Ėmėtės ir jūs?
– Nuo penktos klasės. Imtynių mus mokė mokytojas Deksnys (buvęs milicijos vyr. leitenantas). Šiek tiek tarybiška, tačiau tiesa, kad mes, klasikines (graikų romėnų) imtynes kultivuojantys sportininkai, reikalui esant dalyvaudavome ir laisvųjų imtynių varžybose ir netgi savigynos (sambo), kur taisyklės iš esmės skyrėsi, ir mes gana keistai atrodydavome ant kilimo ar „tatamio”. Mūsų fizikos mokytojas Aidukas buvo boksininkas, todėl boksavosi ir daugelis vyresniųjų klasių vaikinų. Ne išimtis buvau ir aš. Šitie „menai” man labai pravertė vėliau tarnaujant oro desantinėje kariuomenėje žvalgybos padalinyje bei mokantis aukštojoje vidaus reikalų mokykloje, dirbant milicijoje, o vėliau ir policijoje.
Vaikystė, jaunystė – ypatingose sąlygose: mums, kaimo vaikams, vasaros atostogų metu teko ganyti gyvulius, dirbti kolūkio laukuose, šieno miltų agregatuose, o nuo aštuntos klasės -visus ūkio darbus traktoriais (žinoma, be pažymėjimų).
– Koks buvote vaikas, jaunuolis? Dvejetukininkas ar „zubrius”, aktyvistas ar tylenis?
– Nebuvau „zubrius”. Tėtis mano pažymių knygelę tikrino gal tik kokius du kartus, jis tiesiog žinojo, kad aš mokausi… Vienintelį ketvertą turėjau iš chemijos, kurią, beje, neblogai mokėjau, tik buvau pagautas už tai, kad išsprendžiau kitą variantą ir perdaviau klasės draugams… Už tai gavau dvejetą, buvau išvarytas iš klasės. Nebuvau ypatingai aktyvus, tačiau ir ne tylenis: šokau, dainavau, sportavau. Tačiau ir velniukų netruko. Gyvendamas bendrabutyje, gal penktokas pamačiau, kad ateina draugas į kambarį ir, užsilipęs ant spintelės, pasiėmiau gitarą, norėdamas jam stuktelt per galvą, išgąsdinti. Bet vietoj jo užėjo auklėtoja ir gitara nusileido ant jos kuodo. Aš buvau „geras vaikas”, auklėtoja Einorienė tepaklausė: „Kęstuti, už ką tu man..?”.
Geriausiai man sekėsi tikslieji mokslai, tačiau tapau teisininku, tiesa, su ekonominių nusikaltimų tyrimo specializacija.
– Kas buvo išvykus iš Anykščių? Studijos, draugai, meilės…
– Norėjau būti karininku. Mane žavėjo tvarka, karinė drausmė, uniforma… Tačiau buvau tremtinys ir tuometinis Anykščių rajono karinis komisaras man pasakė: „Karininku tu, vaikeli, negalėsi būti net „strojbate” (armijos statybos būrys). Kiek padirbėjęs Aukštakalnio kolūkyje traktorininku, išėjau į kariuomenę. Užteko patarnauti pusę metų ir noras būti karininku išblėso. Atitarnavęs pradėjau dirbti milicijoje. Po pusės tarnybos metų įstojau į Gorkio aukštąją TSRS VRM mokyklą (Lietuvoje į analogišką mokymo įstaigą tremtinio vaikui stoti neleido).
Savo žmoną Elvyrą sutikau, grįžęs iš tarnybos atostogoms dar kariuomenėje, šokių vakare Troškūnų vidurinėje mokykloje. Draugauti pradėjome man grįžus iš kariuomenės. Po dvejų metų studijų jau abu išvykome į Gorkį (dabar – Nižnij Novgorodą). Ten po metų gimė pirmas sūnus Andrius. Grįžus į Lietuvą gimė Mantas ir Marius.
– Pakalbėkime apie darbus. Nuo Aukštakalnio kolūkio traktorininko iki priešpaskutinio laiptelio policininko karjeroje. Kas tai buvo: logiškas užsispyrusio vyro kelias karjeros laiptais aukštyn, pirmyn, ar tiesiog palankiai susiklosčiusios aplinkybės?
– Po traktorininkavimo – tai kelia juoką mano vaikams – dirbau Panevėžio miesto vidaus reikalų skyriaus milicijos motorizuoto būrio naktiniu „milicininku motociklininku”. Po to studijos, darbai -nuo eilinio darbuotojo iki viršininko. Nuo 1990 metų tapau Panevėžio miesto policijos komisariato kriminalinės policijos komisaru. Po to dirbau Šiauliuose, vėliau dvejus metus vadovavau Anykščių policijai, o nuo 1999 metų sausio buvau paskirtas Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovu. Vėliau buvau nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos viršininku. 2004 metais buvau paskirtas policijos generalinio komisaro pavaduotoju, iš pradžių administravimui, o vėliau – kriminalinės policijos kuratoriumi.
Karjera nebuvo mano tikslas – tiesiog buvo nuožmus, atsakingas, nuoširdus ir principingas kasdieninis darbas. Lietuvoje nei milicijoje, nei dabar jau policijoje, gaila, bet nėra daug pareigūnų, kurie norėtų arba galėtų kilti pareigų laipteliais, nes tai ne visada patrauklu ir skatinama. Kartais tikrai nėra patogu būti aukštesnėse pareigose, kai kurie žmonės vengia atsakomybės.
– Kokie būdo bruožai būtini vyrui, užimančiam vienas aukščiausių rimtos tarnybos pareigų? Ko neatleidžia „kovos draugai”?
– Labai svarbu būti principingam, sąžiningam ir teisingam, nes aplinkiniai iškart pastebi netikrumą ar apsimestinumą, o pavaldiniai negerbia, jei yra taikomi dvigubi standartai, policininkai nekenčia favoritizmo (savi, svetimi). O operatyvininkai niekada neatleidžia išdavysčių.
– Iš policijos generalinio komisaro pavaduotojo posto pasitraukėte staiga. Ar kalbate apie tikrąsias pasitraukimo priežastis?
– Pasiūlymą dirbti bendrovėje Rytų skirstomieji tinklai gavau prieš tris mėnesius iki tol, kol apsisprendžiau išeiti iš darbo policijoje. Tai buvo sunkus žingsnis, ilgai dvejojau, ar teisingai elgiuosi. Tačiau ištarnavau 30 metų ir, kai Lietuvos policija šventė savo 90 – metį, tai buvo mano paskutinis šventinis vakaras ir išleistuvės. Tiesiog maniau, kad gyvenime reikia kažką keisti, nes sistema įtraukia žmogų ir tada sunku iš jos išeiti. Tiesiog norėjau pabandyti padirbėti kitur, gal pažiūrėti, kaip gyvena ir dirba paprasti Lietuvos piliečiai.
– Ilgokai buvote RST apsaugos tarnybos vadovu. O ką veikiate dabar?
– Darbas RST man patiko, ten buvo labai inteligentiški, geri, darbštūs žmonės, daugelis jų sąžiningai atlieka savo pareigas. Pasikeitus vadovybei, reikalavimai pasidarė ne visai suprantami ir man, kaip ilgą laiką dirbusiam policijoje žmogui, paskutiniu metu su RST vadovu buvo sunku dirbti. Aš manau, kad visi sprendimai valstybinėje įmonėje turi būti priimami skaidriai ir sąžiningai.
Šiuo metu esu bendrovės „Vilniaus energija” darbų saugos ir kontrolės skyriaus vadovas.
– Gyvenimas – ne vien karjera ir darbai. Ar yra kokie nors specifiniai K.Tubio reikalavimai moteriai – draugei – žmonai?
– Ideali moteris – mano žmona Elvyra Tubienė, kuri išaugino tris sūnus ir kentė mane, policijos darbuotoją, kai aš dieną ir naktį gaudžiau nusikaltėlius, už tai gaudamas tikrai nedidelį atlyginimą. Ir daugeliu atvejų rizikuodamas ne tik savo sveikata ar gyvybe. Gaila, tačiau mūsų visuomenėje principingo ir garbingo pareigūno atžvilgiu daugeliu atveju skleidžiama melaginga informacija, rašomi užsakomieji straipsniai, daromas psichologinis poveikis.
Santuokoje gyvenu jau 27 metus. Sėkmingos santuokos paslapties nėra – meilė, rūpestis vienas kitu ir savo vaikais, atsidavimas ir kantrybė.
– Kaip manote, kas svarbiausia visų žmonių santykiuose? Kokiam svarbu būti, kad vieną dieną neliktum vienas prie suskilusios geldos arba nelankomas senukų prieglaudoje?
– Svarbiausia visų žmonių santykiuose yra padorumas, sąžiningumas, galimybė suteikti pagalbą. Nei nuo suskilusios geldos, ne nuo senukų prieglaudos niekas nėra apdraustas. Tačiau nebedirbu jau dveji metai VRM sistemoje ir tik iš kelių asmenų pajutau, kad jų bendravimas pasikeitė. Mano manymu, reikia tiesiog normaliai gyventi ir neliksi vienas.
– Ką karjeros vyrui reiškia gimtinė? Jūs – dažnas svečias Anykščių krašte. Varomas ar savo mielu noru atvykstate?
– Kai tik galiu, taip ir lekiu į Anykščių kraštą. Ten viskas sava ir miela, todėl visada vykstu ten noriai. Anykščiuose visas mano laisvalaikis: medžioklė, miškas, bitės, pirtis ir žirgai.
10 klausimų Kęstučiui TUBIUI
1. Vaikystės svajonė?
Norėjau būti karininku ir kovoti už gėrį.
2. Ar priklausote (priklausėte) partijai, judėjimui?
Buvau įstojęs į Komunistų partiją, turiu tuščią bilietą. Šiuo metu nepriklausau jokiai partijai. Esu Vilniaus anykštėnų sambūrio narys, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys, policijos asociacijos narys ir medžiotojų ir žvejų draugijos narys, nusikaltimo aukų gynimo asociacijos narys ir t.t.
3. Mintis, kuri paguodžia?
Rytoj gyvensime geriau, laiko turėsime daugiau.
4. Jūsų pomėgiai?
Medžioklė, žirgai, bitės ir gamta. Dar mėgstu dainuoti ir šokti, bet nelabai lieka laiko.
5. Pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?
Trys sūnūs ir marti.
6. Kokios asociacijos kyla išgirdus žodį Anykščiai?
Namai…
7. Jūsų šeima?
Tvirtovė
8. Trys žmonės, kurie padarė didžiausią įtaką?
Mama, buvęs kuopos vadas Antanas, policijos generalinis komisaras.
9. Ką darytumėt, jei išloštumėt milijoną?
Sukurčiau įmonę Anykščiuose ir įdarbinčiau anykštėnus.
10. Kas jums yra laimė?
Padaryti gerą didelį darbą (kartais netgi mažą).
