Šeštadienio „Anykštoje“ publikuojame Eldorado BUTRIMO specialiai iš Kijevo „Anykštai“ parengtą reportažą. Skelbiame jo ištrauką.
Charkovas pasitinka šaltais vėjo gūsiais ir šlapdriba, čia dar kur ne kur skveruose guli užsilikęs sniegas. Nėra ko stebėtis, miestas yra Ukrainos šiaurėje, o kai kurie jo mikrorajonai yra nutolę vos dvidešimt kilometrų nuo Rusijos sienos.
Toks buvimas šalia agresyvios kaimynės greičiausiai turėjo didelę įtaką tam, kad sovietmečiu klestėjęs, kaip labai svarbus karo pramonės bei mokslo centras ir net vadintas Mažąja Maskva miestas, ekonomiškai ėmė smukti.
Galimai todėl, jog ukrainiečiai perkėlė į šalies gilumą garsią tankų gamyklą bei kitas karo pramonei svarbias įmones, baimindamasi, kad įsiveržusi Rusija neišsivežtų gamybinių priemonių.
Miestas nustebina tuo, jog gatvėse kas dešimta mašina yra 30-40 metų žiguliukas. Aprūdijęs, skirtingom spalvom nudažytas, bet rieda.
Nustebina ir milžiniškos eilės prie humanitarinių maisto davinių išdavimo punktų. Paklausinėjus laukiančiųjų, paaiškėja, jog dauguma ir iki šiol gyveno nuo algos iki algos, o karui prasidėjus neteko darbo, pajamų ir šaldytuvas tapo tuščias.
Teigė, jog siekdami nemokėti mokesčių darbdaviai labai dažnai miestiečius įdarbina neoficialiai, o prasidėjus karui, tokie asmenys negavo valstybės skirtos 6500 hrivinų (180 eurų) vienkartinės pašalpos. Mat ji išmokama tik netekusiems oficialaus darbo.
Parduotuvės čia irgi žymiai skurdesnės nei Kijeve ar Lvove. Jų dirba nedaug, yra nedidelis pasirinkimas dešrų, mėsos, sūrių, tačiau iš vaisių ir daržovių vien bulvės, morkos, svogūnai ir obuoliai.
Visas straipsnis „Anykštoje“ (2022-04-02). Laikraščio ieškokite spaudos prekybos vietose. Reportažas nebus spausdinamas portale anyksta.lt