Traupyje – paminklas partizanams

Birželio 12 dieną, šeštadienį, Traupio kapinėse buvo pašventinta granitinė atminimo lentelė Traupio partizanams Simonui Dailidėnui -Vėtyklei bei Jonui Bernatoniui-Melagiui.
Renginyje dalyvavo J. Bernatonio-Melagio giminaitė, paminklo sumanytoja ir fundatorė Veronika Meilūnienė

Atminimą įamžino tremtiniai

Atminimo lentelę minėtiems partizanams pašventino Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas, Traupio Šv. Onos parapijos administratorius kan. Juozas Janulis.

Susitiko atsitiktinai

Lietuvos politinių kalinių, tremtinių sąjungos Anykščių filialo vadovas, Lietuvos gyventojų genocido rezistencijos tyrimų centro vyriausiasis istorikas Gintaras Vaičiūnas pasakojo, kad atminimo lentelė partizanams Traupyje atsirado dviejų žmonių iniciatyva.
„Gerimantas Kaklauskas visai atsitiktinai, domėdamasis partizanais Taujėnų apylinkėse, susitiko Veroniką Meilūnienę, kuri yra dirbusi Užulėnyje mokytoja. Jos gimtinė yra prie Traupio, Šikšnalaukio kaime. Pabendravusi su Gerimantu, pasakė, kad ne visi partizanai yra įamžinti, kad Traupyje ilsisi du partizanai, kurie po žūties Raguvos miestelyje buvo išniekinti. Vietinių žmonių iniciatyva jų kūnai naktį buvo pavogti ir palaidoti Traupio kapinėse. Palaidojo prie Kazio Dailidėno, kuris, kaip supratau, yra Simono Dailidėno tėvas. J. Bernatonis šeimos neturėjo. Veronika įkalbėjo Gerimantą, kad būtų atminimas įamžintas, ir tuomet Gerimantas ėmėsi iniciatyvos
V. Meilūnienė nuoširdžiai rūpinosi tuo kapu, matėme, kaip jis sutvarkytas. Mes, Tremtinių sąjunga, tik granitinę lentelę užsakėme, o Traupio seniūnė Daiva Tolušytė atminimo lentelės atidengimą suderino su giminaičiais, kurie iš pradžių nenorėjo, kad ji būtų. Finansavimas iš Tremtinių sąjungos skyriaus nario mokesčio, kitų paaukotų lėšų“, – kalbėjo G. Vaičiūnas.
G. Vaičiūnas sakė, kad šie partizanai žuvo lygiai prieš 73 metus, birželio 12 dieną, būtent sekmadienį: „Tiksliai šią dieną ir nutarėme pagerbti jų atminimą. Partizanai priklausė Tado Kosciuškos būriui – tai vienintelis būrys tokiu pavadinimu visoje Lietuvoje. Būrys buvo įkurtas 1947 metais rugsėjo mėnesį. Pirmasis vadas buvo raguviškis Antanas Aliukas-Kuprys, o antrasis ir paskutinis čia palaidotas Simonas Dailidėnas, slapyvardžiu Vėtyklė. Drauge čia atgulė jo artimas draugas, su kuriuo jis žuvo Šikšnalaukio kaime, Jonas Bernatonis-Melagis. Traupio apylinkėse žuvo 73 partizanai. “

Pamena žuvimo dieną

Partizano J. Bernatonio-Melagio giminaitė Veronika Meilūnienė, šiuo metu gyvenanti Ukmergės rajone, pasidalijo, prisiminimais, kuomet jos giminaitis J. Bernatonis-Melagis lankydavosi jų namuose.
„Jonas Bernatonis buvo kaip mūsų šeimos narys. Jis – tikras mano mamos pusbrolis, jo tėvai gyveno Alūkėnų kaimo pamiškėj. Jonas mūsų namuose labai dažnai lankydavosi, pas mus spintoje kabėjo net jo šventiniai rūbai. Ateidavo sekmadienį, apsirėdydavo ir į Traupį išeidavo. Turėjo labai gražų širmuką, kuriuo pas mus atjodavo. Man, pirmokei, tai buvo taip gražu, aš taip norėjau būti Jonu! – prisiminė V. Meilūnienė. – Vienu metu pašautas Jonas pas mus gydėsi. Mes su broliu jam žaizdą perrišdavom. Po šiai dienai girdžiu, kaip jis šaukia iš skausmo… Pabuvo jis tuomet pas mus. Man Jonas buvo tikra sensacija! Koks jis buvo pasakotojas! Tiek istorijų pripasakojo, kadangi miegojome vienam kambary. Manau, kad į tas pasakas jis sudėjo visas savo svajones, skausmą.
1946 metais mes pabėgom iš namų, o 1949 metais, birželio mėnesį, atvykau pas J. Bernatonio tėvus. Alūkėnų miške išgirdom šūvius. Aš, tuomet keturiolikmetė, pagalvojau: daugiau Jono neišvysiu. Taip ir buvo“, – partizanų žuvimo dieną prisiminė V. Meilūnienė.

Kalbėjo partizanų būrio narys

Paminklo atidengime dalyvavo ir tremtinė Prima Petrylienė bei partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, kuris pasakojo pažinęs žuvusius už mūsų laisvę.
„Šiuos žuvusius partizanus pažinau nuo jaunystės. Kai man buvo 20 metų, mes kartu buvome viename būryje. Nuo to laiko praėjo 73 metai, esu labai silpnos sveikatos, bet vis tiek ryžausi atvažiuoti nusilenkti žuvusiųjų kaulams, visiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę, kentėjo lageriuose, tremtyse. Noriu priminti, kad krikščioniškai išauklėtas kaimas ypatingai gynėsi – net 10 metų giriose netilo partizanų malda, negeso miškuose laužo žarijos, o partizanų krauju buvo plaunamos Lietuvos miestų gatvės ir gatvelės, girdėjosi tremiamų kūdikių klyksmas… Per stebuklą Lietuva gavo laisvę – tik dėl partizanų, kaimo žmonių aukos“, – kalbėjo J. Kadžionis-Bėda.
Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius dėkojo visiems traupiečiams, tremtiniams, o ypač tremtiniui, partizaninio judėjimo atminties puoselėtojui Gerimantui Kaklauskui, kurio iniciatyva šis paminklas buvo atidengtas: „Šiandieniniai Ukrainos įvykiai parodo, kad viskas yra čia pat. Kol gyva Rusijos fašistinė imperija, tol pasaulis negali būti ramus. Džiaugiuosi, kad Ukrainos žmonės daro tai, ką darė ir mūsų partizanai. O tokie žmonės, kaip Gerimantas, neleidžia, kad istorija būtų užmiršta. Gerimantas, net ir susidūręs su abejingumu, niekada nenuleisdavo rankų ir šiandien mes turime tai, ką matome.“