Trinkelių, o gal trinktelėjusi Lietuva? Savo nuostabai stebiu, kaip lietuviai gyvena ciklais. Jie kai ką nors atranda ir įsisavina, vadovaujasi filosofija – kam ieškoti naujo, jei senas dar geras. Taigi pastaruoju metu stebiu, kaip plačiai ir galingai Lietuvoje įsisavinama nauja medžiaga – betoninės trinkelės. Jos įsisavinimo koeficientą jau prilyginčiau sovietiniais laikais įsisavintos baltos silikatinės plytos ar šiferio lakštų.
Trinkelių, o gal trinktelėjusi Lietuva? Savo nuostabai stebiu, kaip lietuviai gyvena ciklais. Jie kai ką nors atranda ir įsisavina, vadovaujasi filosofija – kam ieškoti naujo, jei senas dar geras. Taigi pastaruoju metu stebiu, kaip plačiai ir galingai Lietuvoje įsisavinama nauja medžiaga – betoninės trinkelės. Jos įsisavinimo koeficientą jau prilyginčiau sovietiniais laikais įsisavintos baltos silikatinės plytos ar šiferio lakštų.
Kur bepasisuksi, viskas daroma Lietuvoje iš trinkelių – mūrijamos sienelės, dedamas grindinys, tiesiami šaligatviai, klojamos gatvės. Neabejoju, kad jomis išklotas jau ne vienas garažas, o gal net ir grindys. Gražu, tvarkinga, estetiška. O jei kartais užsuki į kapines, gali pastebėti, kad tokios šaunios medžiagos lietuvis tiesiog negalėjo nenugabenti ant savo artimo kapo – trinkelėmis iškloti ne tik takai, bet ir patys kapai…
Žodžiu, kur beeisi, visur jos – pilkos, rudos, žalios ar net garstyčios spalvos – trinkelės. Tiesa, neimčiau kaltinti vien lietuvio, prie šito masinio plitimo ženkliai prisideda motušė Europa, per visokius projektus užklojanti Lietuvos nugarą trinkelių šarvu.
O kas belieka? Manau, reikia skubėti, ir neatsilikti, klosiu ir aš.
