Trisdešimt dvejus metus toje pačioje bendruomenėje („Aukštaitiškas formatas”, Nr. 93)

Troškūnų (Anykščių r.) Švč. Trejybės bažnyčios klebono, Anykščių dekanato vicedekano, visuomenininko, mecenato Sauliaus Filipavičiaus dėka antras mažiausias Lietuvos miestas yra itin gyvas: šiemet šešiasdešimties metų jubiliejų paminėjęs kunigas ne tik į bažnyčią bei vienuolyną, gražius renovuotus pastatus, įsileidžia įvairių atlikėjų, muzikantų, bet pats taip pat mielai organizuoja renginius.

Viskas įmanoma dirbant drauge

1990-aisiais, vos tapęs Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios klebonu, jaunas kunigas, kilęs iš Pakruojo krašto, ėmėsi iniciatyvos restauruoti, rekonstruoti bei sutvarkyti visą bažnyčią, jos bokštą, požemius bei XVIII amžiuje statytą Bernardinų vienuolyno kompleksą. Nuo tada S. Filipavičiaus dėka Troškūnai tapo žinomi visoje Lietuvoje, čia nuolatos vyko ir tebevyksta įvairūs kultūriniai, jaunimo renginiai.

„Visada pradžia būna nelengva, – paprašytas prisiminti vienuolyno ir viso ansamblio renovacijos darbus, sakė klebonas, – bet kai žmonės pamato, kad viskas yra ne tik tuščios svajonės, o tos svajonės dar ir materializuojasi, įgaudamos labai konkretų pavidalą, šiuo atveju – ansamblio atgimimą – tai tuos žmones labai nesunku pritraukti, jie patiki, kad viskas yra įmanoma.

Tačiau dažnai mėgstu ir pajuokauti, kad yra amžini du dalykai – tai Dievas ir remontai. Vieną galą pabaigi ir vėl pradedi nuo pradžių. Kadangi ansamblis yra didžiulis, tai remontams ir įvairiems tvarkybos darbams galo nėra.“

Kunigas S. Filipavičius, pradėjęs renovacijos darbus, sulaukė ir didelės miestelio gyventojų pagalbos.
„Bendruomenė nuo pat pradžių, nuo pat pirmųjų dienų, kai čia atėjau dirbti prieš 32 metus, į šį procesą įsiliejo labai geranoriškai. Tuomet talkose žmonės dalyvaudavo masiškai. Iš pradžių ten reikėjo nekvalifikuoto darbo – išvalyti teritoriją, išvežti šiukšles, tad troškūniečiai darė viską, ką galėjo, ir antrą kartą jų raginti nereikėjo – būdavo, pakvieti, ir pilnas kiemas dirbančių žmonių. Jų geranoriškumas ir tikėjimas buvo tam tikra varomoji jėga man pačiam – negalėjau apvilti žmonių tikėjimo, kuris pasireiškė tokiu entuziastingu dalyvavimu talkose“, – bendruomenės geranoriškumu džiaugėsi klebonas ir, paklaustas, galbūt tą bendruomenę, jos susitelkimą pats ir subūrė, S. Filipavičius kuklinosi: „Negaliu sakyti, kad aš ją subūriau. Tiesiog žmonės atsiliepė į kvietimą, patikėję, kad gali būti gražus rezultatas. Jeigu būčiau ne aš, o kažkas kitas kvietęs, manau, lygiai taip pat būtų patikėję ir atsiliepę. Nereikia sureikšminti savęs. Tiesiog atsidūriau tam tikroje vietoje tam tikru laiku, tam tikromis aplinkybėmis, kada reikėjo kažką padaryti. Ir kiek galėjome, tiek ir darėme kartu.“

Buvo galima ir nugriauti…

Paklaustas, ar prieš jį dirbę kunigai nesiėmė vienuolyno renovacijos darbų, kunigas S. Filipavičius sakė: „Prieš mane buvo kunigas Stasys Kazėnas, kuris buvo šiek tiek pradėjęs ansamblį remontuoti, bet kadangi Troškūnuose buvo tik metus, per tą laiką jis praktiškai nieko ir nespėjo padaryti. Jį iškėlė ir į jo vietą atkėlė mane, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vikarą. Tuomet mes su profesionalaus architekto, išmanančio paveldo specifiką, pagalba padarėme atstatymo projektus. Kai kuriuos dalykus, kuriuos jau buvo padaręs kunigas S. Kazėnas, reikėjo nugriauti ir iš naujo atstatyti. Vienuolyną atstatinėjome pagal architekto Rimo Valecko projektą, kurį jis darė remdamasis 1800-ųjų metų žemėlapiu. Jo kampe buvo graviūra su būtent tokiu vienuolynu, kokį mes ir atstatėme.“

Kun. S. Filipavičius sutiko su nuomone, kad galbūt vienuolyną būtų buvę pigiau nugriauti nei mėginti jį rekonstruoti, tačiau šiuo atveju klebonui buvo svarbu išsaugoti jo autentiką.

„Iki šiol ir yra šios dvi nuomonės: viena, kuri palaiko tokį modelį, o kita – kad vis tiek yra išsaugota kažkiek autentikos, kažkiek to laiko dvasios, kuri buvo sukaupta nuo pat vienuolyno pradžios, apie 1787-uosius, kai buvo statomas visas kompleksas – ir bažnyčia, ir vienuolyno gimnazija, ir pats vienuolynas. Kam yra svarbi autentika ir istorinis paveldas, tai tie pastatai bent jau išoriškai yra išsaugoti. Gal ne visiškai tokie, kokie buvo XVIII amžiuje, bet jie atkurti pagal dokumentaciją ir ja remiantis atstatyti. Žinoma, praktiškiau būtų buvę nugriauti ir pastatyti šiuolaikišką pastatą su visomis šiluminėmis varžomis, su pamatų izoliacija ir kitais statybiniais reikalavimais, kurie yra taikomi šiuolaikiniams pastatams. Bet galvoje taip pat reikia turėti ir tai, kad tą pastatą atstatinėti ir renovuoti pradėjome iš karto po Nepriklausomybės atgavimo – tai buvo patys pirmieji Lietuvos gyvavimo žingsniai ir toks laikmetis, kada žmonės dar neturėjo nei supratimo, kokie tie šiuolaikiški pastatai turi būti, nei buvo reikalingų medžiagų ir galimybių padaryti pastatą tokį, kokius mes šiandien juos statome“, – kalbėjo S. Filipavičius.

Vienuolyne – jaunimo stovyklos

Vos rekonstravus bažnyčią bei vienuolyną, pastarajame labai greitai įsikūrė ir pirmosios jaunimo stovyklos. Kaip kilo mintis jas organizuoti ir kodėl kunigas jaunuolius nusprendė apgyvendinti būtent vienuolyne?

„Kažkaip viskas susidėliojo savaime, be didelių planų. Pats gyvenimas padiktuoja, ką galima padaryti, ir suteikia galimybę pasirinkti, ar viena daryti, ar kita. Tuo metu taip įvyko, kad man paskambino mokytojas, kultūrininkas Vytautas Toleikis ir pakvietė dalyvauti delegacijoje, kuri važiavo į Daniją, į Bornholmą, ir susipažinti su Danijos švietimo sistema, – lemtingą kelionę prisiminė S. Filipavičius. – Tos kelionės metu mes įsišnekėjome apie jaunimo stovyklas, veiklą. Jis pasakė, kad jie kaip tik daro tarptautinę jaunimo stovyklą Anykščiuose, ir paklausė, gal galėčiau pasiūlyti kokio nors darbo. Tos stovyklos buvo tokia filosofija, kad jaunimas keletą valandų per dieną privalo dirbti žmonėms naudingą fizinį darbą. Kaip tik tuo metu atstatinėjome vienuolyną ir aš pasiūliau atvažiuoti jaunuoliams prisidėti prie šių darbų ir, jei pradėjo važinėti iš Anykščių, čia dirbti. Sumaniau, kad kitais metais darome šitą stovyklą čia, Troškūnų vienuolyne. Apgyvendinsime jaunuolius, suteiksime viską, kas yra reikalinga. Taip susitarėme, ir nuo 1994 metų čia bent dešimtmetį iš eilės vyko tarptautinės jaunimo stovyklos, organizuojamos Atviros Lietuvos fondo ir švietimo tinklo United World College. Taip ir prasidėjo įvairios stovyklos, renginiai, kurie tęsiasi iki šiol.“

Rodė, iš kur atsiranda pienas

Troškūnuose prasidėjus tarptautinėms jaunimo stovykloms, vietiniai žmonės pamatė kitos šalies atstovus, kitą kultūrą. Paklausėme kunigo: ar tai taip pat buvo savotiškas kaimo švietimas?

„Be abejo. Tai anuomet labai padėjo Troškūnų bendruomenei ir troškūniečiams pasijusti lygiaverčiais pasaulio piliečiais. Kai išsivadavome iš geležinės užtvaros, iš tos sovietinės koncentracijos stovyklos, žmonėse buvo labai daug nevisavertiškumo kompleksų. Daugelis mūsų galvojome, kad, pvz., vokiečiai yra kažkas aukštesnio nei mes; anglai ar amerikiečiai – irgi aukštesni negu mes, – dėstė Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas S. Filipavičius. – O kai pradėjo į Troškūnus atvažiuoti užsieniečių, ir gana gausiai, troškūniečiai pamatė, kad jie visi lygiai tokie pat žmonės! Ir net kai kur troškūniečiai būdavo pranašesni arba gabesni, arba plačiau mąstantys nei tie, atvažiavusieji. Taip žmonėms ateina supratimas, kad nėra pasauly kažkokio stebuklo, kad mes nesam patys blogiausi. Taip, už mus yra daug geresnių, bet yra ir daug blogesnių, tačiau visi esame žmonės, apdovanoti vienodais gabumais, vienodais troškimais ir turbūt lygiai tokiomis pačiomis galimybėmis tuos troškimus ir gabumus realizuoti.“

Kunigas atsiminė, kad ypač įdomu buvo, kai į Troškūnus atvykdavo tamsiaodžių žmonių ar Europos didmiesčių gyventojų.
„Troškūniečiai atėję tamsiaodžius liesdavo, čiupinėdavo, kai kurie net sakydavo, kad jau galintys mirti, nes jau viską pamatė. Lygiai taip pat edukacija vykdavo ir tiems jaunuoliams, kurie atvažiuodavo iš Europos didmiesčių: žmogus, gimęs ir augęs Londono centre ar Lisabonoje, nebuvo matęs gyvos karvės, nežinojo, kaip atsiranda pienas – galvojo, kad yra kažkoks fabrikas, kuris tą pieną gamina, ir taip jis atsiranda parduotuvėse. Troškūniečiai, atvedę į vienuolyno kiemą, čia melždavo karvę ir rodydavo, kaip atsiranda pienas, – tai jaunuoliams buvo didžiausia atrakcija. Štai taip vyko vienas kito pažinimas: jaunuoliai užsieniečiai pažino dar nesugadintą kaimo bendruomenės gyvenimą, o kaimo bendruomenė, dešimtmečius gyvenusi tokį uždarą gyvenimą, pamatė platųjį pasaulį, kuris staiga įsiveržė į jų erdvę ir pažadino juose glūdėjusį labai didelį pasitikėjimą savimi, savo vertės pajautimą.

Apskritai apie kaimą galima kalbėti dviem prasmėmis – kaimą, perkeltine prasme reiškiantį tam tikrą primityvumą ir ribotumą, ir kaimą kita prasme, reiškiantį dar nesugadintą grynumą ir autentiškumą, kurie patys savyje yra vertybės.“

Menas pakelia į aukštesnį lygį

Bene trisdešimtmetį Troškūnų vienuolyne, bažnyčioje vyksta ir įvairiausi koncertai, sukviečiantys ne tik vietinius gyventojus, bet ir meno bei kultūros gerbėjus iš visos Lietuvos. Visa tai – būtent kunigo S. Filipavičiaus dėka.

„Pradžia buvo būtent tos stovyklos. Jose šalia įvairiausių paskaitų, kurias jaunimui vesdavo politikai, verslininkai, ekonomistai, įvairių tautų ambasadoriai, būdavo ir kultūrinė programa, kuomet kviesdavome visokiausius kolektyvus. Tokia buvo pradžia, kuri paskui įtvirtino kultūrinio gyvenimo tęstinumą Troškūnuose: į koncertus susirinkdavo ne tik stovyklos dalyviai, taip pat ir visa Troškūnų bendruomenė; koncertai būdavo atviri. Tokia tradicija prigijo ir, kai stovyklų nebebūdavo, mes vis tiek ieškodavome įvairiausių atlikėjų, kolektyvų, muzikantų, kurie norėtų tęsti tas gražias kultūrines tradicijas. Šiek tiek vėliau į darbą aktyviai įsijungė Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorė Jolanta Pupkienė, kuri šiandien organizuoja daugumą kultūrinių renginių, mes jiems tik suteikiame erdves. Kai kuriuos dalykus, žinoma, ir patys padarome“, – pasakojo kun. S. Filipavičius.

Kadangi koncertai, stovyklos vyksta sakralioje erdvėje, ne visiems žmonėms tai gali būti priimtina. Pasiteiravus, ar nesutiko nepatenkintų žmonių, S. Filipavičius sakė: „Žinoma, kad nuomonių yra įvairiausių. Bet, aš manau, jei žmogui nepatinka, jis į koncertą tiesiog neina. Dėl to, kas bažnyčioje tinka, o kas netinka, tai mes stengiamės daryti šiokią tokią atranką, kad į tą sakralinę erdvę bet kas nepatektų. Yra visokių muzikos žanrų, bet jeigu atliekama profesionaliai, ta muzika žmones pakylėja ir nuteikia, juo labiau tokiose gražiose erdvėse. Kūryba, atliekama labai profesionalių menininkų, pakelia į tam tikrą aukštesnį dvasinį lygį, kada žmogus, nori jis to ar nenori, susimąsto, kokia šitos erdvės tiesioginė paskirtis, kiek čia žmonės yra įdėję fantazijos, kūrybos, darbo – tiek fizinio, tiek dvasinio, – kad tokios erdvės susikurtų ir išsilaikytų iki šiandien. Tie klausimai pajudina žmoguje mąstymą dvasingumo, asmenybės augimo linkme. Manau, kad tai savaime yra pozityvu. O kas toliau tame žmoguje vyksta ar kaip jis tai priima, yra jo viduje, į kurį neįlįsi. Tiesiog patiki, kad jis nori sąmoningai augti ir tobulėti, priimti jam dovanojamus gražius dalykus su džiaugsmingu dėkingumu. Ir tai yra tam tikra motyvacija vykdyti tokią veiklą.“

Kunigo S. Filipavičiaus nuomone, žmonės, dalyvaujantys gražiame kultūriniame renginyje, automatiškai patys gražėja savo vidumi.
„Kiek jie ilgai savyje išlaiko tą patirtą grožį, džiaugsmą, kiek jie nešiojasi savy, tai kiekvieno žmogaus imlumo dalykas. Tačiau žmonės, išklausę vieną, laukia kito renginio. Jau yra aišku, kad Troškūnų bendruomenė kultūriškai pakankamai išprususi ir į žemesnio lygio, mėgėjiškus renginukus susirenka mažiau publikos“, – pastebėjo bažnyčios erdvėse koncertus priimantis bei juos organizuojantis Troškūnų bažnyčios klebonas.

S. Filipavičius sakė, kad dažniausiai bažnyčioje rengiami koncertai yra visiškai nemokami ir į juos gali ateiti bet kas: „J. Pupkienė dažnai renginius organizuoja per Kultūros centrą, tuomet daug dalykų daroma už projektines lėšas, kurios ateina iš Lietuvos Kultūros tarybos ar savivaldybės pinigų. Kartais būna parduodami bilietai į kokį nors renginį. Jei renginys vyksta pačioje bažnyčioje, tai renginiai dažniausiai būna nemokami visiems žmonėms. Jei žmogus pats nori palikti savanorišką auką, kartais pakabiname aukų dėžutę, bet niekada tų dalykų neakcentuojame, ir žmonės visada jaučiasi pakankamai laisvai.“