Trispalvis šimtmečio trinytis

Trispalviu trinyčiu pavadinto Šimtmečio paminėjimo Svėdasuose renginiai tęsėsi tris dienas. Vasario 16 – ąją melstasi, kelta vėliava, pristatyta Šimtmečio svėdasiškių portretų galerija „Aštuonioliktiems aštuoniolika“, mėgautasi skambiu koncertu, gardžia koše.

Kitas dvi dienas įprasmino istorinės atminties žygis bei krašto pažinimo valandos.

Pirmoji nytis. Šimtmetis

Šimtmečio sukakties rytas Svėdasuose išaušo pilkšvai drėgnas bei šaltas, nors termometras rodė vos šešis laipsnius žemiau nulio. Šv. Mišios mūsų parapijos globėjo, blogio nugalėtojo, kovotojų už teisingumą didžiojo bičiulio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, įtaigus klebono Raimundo Simonavičiaus žodis, jungtinio jaunimo ir suaugusiųjų choro giesmės.

Susispietus aplink Nepriklausomybės koplytstulpį su smagia daina „Augo kieme klevelis“ rikiuote atžygiavo būrelis Aušrinės Neniškytės vadovaujamų Svėdasų „Radvilų“ skilties skautų ir visiems sutartinai giedant Lietuvos himną iškėlė ant aukšto stiebo trispalvę. Juodas šunelis lakiojęs pirmyn atgal sustingo iškilmingos giesmės kulminacijoje. Kas čia per ženklas, kas per simbolis..?

Vaikučiai išsirikiavo į eilę laikydami didelius lapus su trimis spalvomis išrašytomis raidėmis SVĖDASAI. Spragsėjo fotoaparatai, šį kartą švęsti Tėvynės Šimtmečio į Svėdasus žmonių susirinko labai daug.

Arena. Skautai. Tėkmė. Savanoris.

Trispalve, geltona melsvo legendinio varpo Svėdasų ir raudonomis Aukštaitijos bei Lietuvos istorine vėliavomis papuoštoje scenoje pradėjau Šimtmečio svėdasiškių galerijos „Aštuonioliktiems aštuoniolika“ sutiktuvių iškilmę. Kalbėjau apie mūsų dieviškąją lemti būti lietuviais, kalbėti gražiausia kalba, gyventi nuostabiausioje žemėje ir būti vieninga tauta. Apie tai, kad daug amžių mus stengėsi pavergti, kad daug amžių per didžiulį pasišventimą ir aukas mes išlikome. Apie 1918 m. Vasario 16 – oios aktą, apie savanorius, įvardijant kiekvieną svėdasiškį, išėjusį 1918 – 1920 m. Tėvynės ginti. Teisinga mintis, kad vienas savanoris vertesnis už visus kunigaikščius? Taip, nes jis išėjo kovon už savo valstybės laisvę, sąmoningai išėjo, nevarytas, bet savu noru, pasirengęs už savo tėvynę numirti – toks buvo ir iš Svėdasų miestelio kilęs Jonas Matulevičius, kurio paveikslas nutapytas garsaus portreto meistro Pranciškaus Gerliko šiame rinkinyje didžiausias ir svarbiausias.

Dvasios gaivintojai ir kariai

Žodis apie laisvės dvasią, kuri pavergėjų buvo prislopinta, tačiau pleveno tarp mūsų ir tą dvasią atgaivino, tautą nepriklausomybei aprengė svėdasiškis, tautos patriotas, rašytojas, kan. Juozas Tumas – Vaižgantas ir jo bendražygiai. „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“- šio paveikslo globėjai – Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijos mokytojai. Galerijos įkvėpėjas Kajetonas Sklėrius, Kauno meno mokyklos kūrėjas, lietuviškos akvarelės pradininkas ir nepralenktas meistras. Jo brolis, taip pat dailininkas, dar ir pulkininkas, Alfonsas Sklėrius, sovietų areštuotas 1941 m. ir nukankintas Lamos lageriuose. Apie šiuos vyrus, visą giminę kalbėjo Arvydas Virgilijus Matulionis.

Dar vieno kario portretas – majoras Jonas Motiejūnas – Valevičius, pasižymėjęs kovose už nepriklausomybę, sužeistas, Vyčio kryžiumi apdovanotas, daug metų tarnavęs Utenos apskrities viršininku, kalėjęs sovietų lageriuose. Nuoširdžiai Dievui, tėvynei bei žmonių išganymui tarnavę dvasininkai, marijonų ordino vienuoliai Aleksandras Bublys ir šviesiausiu Europos lietuvių vadintas Steponas Matulis.

Rašytojai ir menininkai

Menininkų skiltį atveria Jonas Rimša, kuris gimęs Svėdasuose senelio namuose, buvo geriausio Kauno siuvėjo Antano Rimšos sūnus, tačiau pranašautą siuvėjo karjerą nurungė tikrasis, dailininko pašaukimas. Vos atsiradus progai šovė į Pietų Ameriką, gyveno  Brazilijoje, Argentinoj, Bolivijoje, kur ne tik pats lavinosi, bet ir įkūrė savitą meno mokyklą. Indėnai ar Taiti salos gyventojai buvo svarbiausieji jo paveikslų personažai, o svėdasiškio meno kūriniai iki šiol Bolivijos nacionalinis turtas, juos išvežti iš šalies draudžia įstatymas. Gaila, kad nors ir bandėme, taip nepavyko gauti jo originalaus paveikslo tėviškės miestelio galerijai.

Operos solistas Aleksandras Kutkus gimė Šlapiašilyje, gyveno Petrapilyje, lavinosi dainavime, beveik dešimt metų buvo Sevastopolio operos solistu. Sugrįžęs tėvynėn darbavosi Valstybės teatre Kaune. Daugybės sudėtingų vaidmenų atlikėjas – antrasis po Kipro Petrausko tėvynės balsas. Rašytojas Stepas Zobarskas, puikiausias novelės meistras, „Raudonojo kryžiaus“ aktyvistas, tarpukariu net du kartus mokėsi bei stažavosi Paryžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo, gyvendamas JAV įkūrė leidyklą, kuri leido lietuvių autorių kūrybą anglų kalba, skleidė mūsų tautos kultūrą plačiajame pasaulyje.

Bronė Buivydaitė gimė mūsų miestelyje prie turgaus aikštės. Poetė, vaikų rašytoja, ypatingai meniškai iškėlusi socialinį klausimą, sugebėjusi dovanoti viltį kiekvienam siekiančiam apysakoje „Auksinis batelis“. Jos portreto globėjų vardu kalbėjo Žydrūtė Šimkevičiūtė – Alkis. 

Vladas Baleišis – mokytojas, visuomenininkas, karštas patriotas, priklausęs „Jaunosios Lietuvos“ sąjungai, šauliams, miniatiūrų žanro mūsų literatūroje pradininkas, tarsi šauklys įtaigiai rašęs apie mūsų tautos Jeruzalę – brangiausią Vilnių. Jo dukra Lidija Stankūnienė kalbėjo su didžia pagarba apie tėtį, kuris buvo pavyzdys ir atrama ne tik jai, bet ir daugeliui.

Kapitalas ir savivalda

Į sceną įnešamas dar vienas paveikslas, visi nuščiūva – jame iš dangaus stambiomis kupiūromis krenta žalsvi litų banknotai iš 1922 – ųjų. Ir visi jie paženklinti bankininko Adomo Prūso parašu. Jis laikosi oriai, klasikiniai jo ūsai ir pailgas džentelmeno veidas. Stebėtina, kad jis išsvajoto gyvenimo kelią pradėjo į traukinį dundantį Petrapilio link įsėdęs tik su 50 kapeikų kišenėje. Kruopštus darbas ir lavinimasis gabiam svėdasiškiui seikėjo gėrybių tarsi iš dangaus. Giminaičio portreto globėju tapo Juozas Prūsas. Iš paprastų artojų, Butėnų kaimo ūkininkų į smagų mokslo ir verslo pasaulį žengė Antanas Šukys. Gabus  ir ryžtingas – vienu metu studijavo technologijas universitete ir Butėnuose įkūrė terpentino gamyklą. Vėliau gerokai didesnis „fabrikas“ ėmė veikti šalia Šimonių girios, naudota vietinė žaliava, dirbo vietiniai žmonės. Sumanyta pasitelkus milijonines Eseno kompanijos investicijas įkurti 24 cechų koncerną, kuriame būtų gaminamos įvairios medžiagos, net eteriniai aliejai. Dar du paveikslai, juose du žavūs, sumanūs, iniciatyvūs vyrai – valsčiaus viršaičiai Juozas Striukas ir Antanas Budreika. Žodį tarė ir tarpukario savivaldybininkų darbais gėrėjosi pastarojo anūkė Dalia Dilytė – Staškevičienė. Garbiųjų galerijos sutiktuvės baigėsi kultūros darbininkų pagerbimu. Į sceną savanoriai skautai įnešė ilgamečio vargonininko Petro Vinkšnelio bei kanklių meistro Juozo Lašo portretus. Kankliavimo tradiciją Svėdasuose tęsianti Aušrinė Neniškytė kaip didį stebuklą, tikriausią šeimos relikviją iškėlė spindinčias, ornamentuotas, dar 1935 m. padarytas kankles, prisiminė jomis grojusius senelius, ypač groti ją pamokiusį senelį Bronių Neniškį ir pagrojo jaukiai paprastą melodiją „Ant kalno karklai siūbavo…“

Padėka pagalbininkams skautams – Aušrinei, Vasarei, Auksei, Andriejui ir Nojui iš „Radvilų“ skilties bei mano perduotas palinkėjimas visiems susirinkusiems, tikriausias palaiminimas mūsų tėvynės bendraamžių – greitai 102 metų sukaktį švęsiančios  Bronės Valuntienės iš Butėnų, bei seniausios miestelio gyventojos, įsimintinais 1918 – iais gimusios Faustos Palskienės, kuri savo gyvenimo šimtmetį minės beveik po poros mėnesių.

Koncertas spalvingas, skambus ir įvairus, jame pasirodė ne tik Rožės Lapienienės vadovaujami kultūros namų saviveiklininkai, bet ir mokytojos Sigutės Kovienės sutelktos „pajėgos“ – dainuojantys ir grojantys kanklėmis, birbine mokinukai, visur suspėjanti Aušrinė su gitara ir tautiška daina.

Kiemelyje laužas, dainos, linksmumas ir garsiojo Petro Digimo išvirta gardžiausia košė…

Kuomet visi išsiskirstė, kuomet nusileido tyla ir tamsa, kuomet užgeso gatvių žibintai, miestelis pulsavo tik trijų žvakių sąšauka – atminties ir vilties liepsnelėmis prie Vaižganto paminklo, Nepriklausomybės koplytstulpio bei akmens žuvusiems partizanams.

Antroji nytis. Žygiais, o ne žodžiais…

Į Svėdasus nuo Rokiškio atriedėjusio autobuso vairuotojas paslaugus: aš ir Zenonas sumokame jam iki Vyžuonų ir po keliolikos minučių į sostinę Vilnių riedantis „minkštasis“ sustoja melsvųjų pušynų apsuptoje Žaliojoje. Šventoji, jos tėkmė, pušų šakas ir visą pasaulį dabinantys baltumai, Vaižganto tiltas, malūno griuvėsiai, Rimkų sodyba bei jos šeimininko senojo Juozapo 1928 m. statytas betoninis trijų aukštų koplytstulpis – paminklas Nepriklausomybės dešimtmečiui. Prie jo žygeivių susirinko beveik keturios dešimtys. Daugiausia čia organizuotų Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijos mokinių – skautų bei jaunųjų šaulių, jų mokytojų, Butėnų bendruomenės narių, na ir Zenonas iš Aulelių. Baltume spindėjo mūsų vėliavų spalvos, žalios šaulių palaidynės su emblema bei tarnystės tėvynei šūkiu.

Pro Romuvos parką, senuoju vieškeliu smagiu žingsniu greitai pasiekėme istorinį Šaltinių kaimą, pasižvalgėme iš tolo vartų arka ir koplyčia švytinčiame kapinių kalnelyje, aplenkdami naujai pastatytą trobą leidomės į srauniojo Naručio slėnį, keliute palei Šventąją nuėjome iki senojo žilvičio ties Mačeikos sietuva, kopėme į kalną ir stabtelėjome Butėnų kaimo kapinėse prie 1945 m. žuvusio partizano Vlado Vilučio kapo. Žavingas atkarpa – senasis kaimas, kur rymo iš 1892 m. užsilikęs senpušės kryžius, šimtametės trobos, bendruomenės namai, milžiniška vinkšna ir įsimintinais 1990 m. statytas kryžius. Po to jau kopėme iš paslaptingojo slėnio aukštyn, Žalgirį, Briedį, Tigrą ir kitus  krašto partizanus prisiminėme prie Šv. arkangelo Mykolo stogastulpio. Tuomet jau mūsų kelias vedė pro „Barono Vilą“, šile mus pasveikino Svėdasų bendruomenės pirmininkas Arvydas Kilius, pasiūlęs atsigaivinti arbata, pasistiprinti sausainiais. Aplankę Janulio piramidę, leidomės į pakalnę, perėjome Vasintos upelę ir jau atsidūrėme Sausalaukėje. Vėjelis atnešė tikro sodžiaus kvapo, praėjome pro kiaulių kompleksą ir ties Vadų kalnu perkirtę plentą įžengėme į Svėdasus. Prie Paminklo kan. Juozui Tumui – Vaižgantui tris kartus sušukome „valio“ ir atsisveikinome.

Trečioji nytis: svajonių Svėdasai

Po sekmadienio Šv. Mišių, kuriose prašėme taikos, teisingumo ir kitokių gėrybių, pamokslo apie pasininko reikšmę, geradarystę, susilaikymų būdus kalbėjo kun. R. Simonavičius. Po pamaldų dar keliolika žmonių užsuko į Svėdasų bibliotekos meno galeriją į Šimtmečio svėdasiškių portretus pažvelgti iš arčiau. Kalbėdamiesi apie žymiuosius tarpukario kraštiečius taip pat prisiminėme ir to meto Svėdasų gyvenimą, tai buvo tarsi maža ekskursija. didžiosios krašto pažinimo ekskursijos, kuri vyks pavasarį ir vasarą.