Troškūnų kunigo Antano Pauliuko Velykos XXa. pradžioje

Sutinkant šv. Kalėdų šventes skaitėme smagius Troškūnų klebono Antano Pauliuko atsiminimus apie jo išgyventas Kristaus gimimo šventes. Dabar, didžiosios Prisikėlimo šventės išvakarėse paskaitykime, ką veikė, ką girdėjo, ką patyrė, apie ką mąstė šv. Velykų laike kiekvienos dienos įspūdžius kruopščiai dienoraštyje užrašinėjęs dvasininkas.

Rašyti kun. A. Pauliukas labai mėgo, į „dienynu“ vadinamų knygų lapus rašė atvirai, tarsi su geriausiu bičiuliu bendraudamas. Ar jis galvojo, kad beveik po šimtmečio šiuos jo užrašus kai kas skaitys, pažins to meto gyvenimą, na ir, žinoma, patį kunigą. Su visomis jo dorybėmis ir net ydomis, su „mažomis nuodėmėmis“. Ką gi jis rašė apie Gavėnią, didžiąją savaitę ir pačias pirmųjų nepriklausomos Lietuvos metų 1919 -1926 – ųjų Šv. Velykas Troškūnuose.
Štai 1919 m. balandžio 17 – ąją, Didįjį Ketvirtadienį, A. Pauliukas rašė apie bolševikų siautėjimus: „Jie ima iš žmonių gerus arklius ir tai atlikti jiems padeda tikriausieji arkliavagiai. Tokie tad išjojo pono Taugino drigantą – kumelį. Bolševikai gi paimdami šiek tiek sumoka, tačiau jų menko atlygio niekas nenori priimti. Raudonieji areštavę Dubriškio Bartoševičių, įkišo į kalėjimą, tačiau, kai šio pati jiems nuvežė 10 svarų lašinių, 5 svarus sviesto, vežimą bulvių, jį paleido.
Šv. Velykos švenčiamos balandžio 20 – ąją. Vikaras sunkiai serga, tad pamaldos bažnyčioje kaip paprastą sekmadienį, o po iškilmių visi suka vaišių pas Vilką, o sugrįžę, vakare, mėgavosi žydų teatro rodoma drama „Karalius Lira“ (Žydų karalius Lyras). Antrosios Velykų dienos rytą žemę buvo sukaustęs gruodas, o įdienojus sušilo iki dešimties laipsnių.
Įdomus įrašas apie 1920 m. vasario 16 – ios šventimą. „Po pamaldų bažnyčioje, vidury miestelio įrengtoje tribūnoje pirmasis patriotišką kalbą rėžė vikaras Antanas Ivaška, po jo kalbėjo mokytoja Barbora Vidugirytė, taip jausmingai, kad aplink buvo matyti ne tik ašarojančių moterų, bet ir vyrų. Šiai kalbą užbaigus, vienas po kito kalbėjo mokytojai Meškeris ir Petkūnas, o paskutinis – ponas Braždys, kuris gyrė save, o kitus buržujus peikė, kaip jau ne kartą buvo daręs. Visas miestelis buvo iliuminuotas, o gražiausiai atrodė klebonija, nes ant kiekvienos jos palangės degė po dvi žvakes. Vakare aplankę kaimyną Baranauską. Svečių ten buvo prisigrūdusi pilna gryčia, o degtinę gėrė „diržus išsijuosę“. Stebėjosi: „Dar man niekados neprisiėjo būti tokioje girtuoklių kompanijoj. Buvo girti vyrai, moterys ir šiaip bernai su mergomis. Gailiušiokas buvo pradėjęs muštynes, bet tuojau buvo sugniaužtas ir parsiųstas namo ant išsiblaivinimo“.
Po šitų vaišių rytojaus dieną dienoraštyje klebonas atvirai prisipažįsta: „Visą dieną sirgau pagiriom“. Tai mat koks smagus buvęs šventimas, o rytoj – jau Pelenų diena. Klebonas jaučias nusidėjėliu, o vikaras A. Ivaška tarsi supykęs jam ant plikės užpila nepamatuotai daug pelenų – atrodo tarsi iš krosnies ištrauktas.
Didžiajame Ketvirtadienyje nerami nuotaika, mat sužinojęs, kad jau pavakaryje kokia tai klaidžiojanti kometa skriesianti per Žemės orbitą, gal net savo branduoliu su ja susitiksianti. To pasekmės aiškios – vienu akimirksniu Žemė subyrės į dulkes. Girdint tokią naujieną plaukai ant galvos šiaušiasi ir tikrai būtų kraupu, jei ne „prima aprilis“ – Melų diena, balandžio 1- oji.
Jau kitų, 1920 m. pavasarį, prieš pat Verbą pasklidusi paskala, kad Kupiškio žydai ritualo tikslu norėję papjauti Migonių Petrylos vaiką. Žmonės įnirtę ruošėsi daryti žydų pogromą. Nusiminę ir Troškūnų žydai, nes pasiekusi žinia apie tai, kad Gomelyje išpjauta apie 5000 jų tautiečių. Klebonas pažymi: „Man rodos, kad žydų pogromai ir skerdynės turėtų pasikartoti visose šalyse. Juk revoliucija eina prieš piniguočius. Taigi ir žydų aukso spintas turės sudaužyti“.
Balandžio 27 – ąją švenčiamos šv. Velykos. Gražus, tykus rytas, žmonių į bažnyčią prisirinko daug. Apie septintą valandą pamaldas užbaigę, klebonijoje sulaukė svečių – pasveikinti užsuko keletas šlėktų. „Atsigavėję kiaušinių mušimu ir burnike“. Po to išvyko į dvarą, kur užkandę kalakutienos, sėdo lošti kortomis „šmindaferą“. (Tas pavadinimas išvertus iš prancūzų kalbos reiškia geležinkelį). Lošti klebonui „pasiutusiai“ nesisekę, tad pralošęs nemažai skatiko. Naktį lijo menkas lietus ir žaibavo…
1923 – ųjų šv. Velykos, kaip ir šiemet, išaušo balandžio 1 – ąją. Visą naktį pūtęs šaltas vėjas vis nenurimo, buvo apie septynis laipsnius šalčio, tad einant procesijai aplink bažnyčią klebonas vos nenušalęs rankų, gailėjosi, kad kailinių apykaklės nepastatęs ir neapsimovęs pirštinių. Antrąją dieną vėl vakaras, kuriame suvaidinti net du dalykai – komedija „Neatmezgamas mazgas“ ir „Naujokai“. Didžiausią juoką sukėlė mažų mergaičių baletas, kuomet vienai šokėjai užkliuvus, popierinis rūbas bematant suplyšo. Trečią dieną klebonas pietavęs pas nuovados viršininką, kur policininko sūnus plačiai pasakojo apie Klaipėdos paėmimą.
Balandžio 19 – ąją trankėsi pirmasis griaustinis, o kitą dieną buvo švenčiamos 1924 – ųjų šv. Velykos. Nuo pat ryto kaip iš kibiro pylė lietus, tačiau procesijai išeinant į šventorių visai lyti nustojo, tad bažnyčią apjuosę tris kartus. Į kleboniją vis užeinantys svečiai sutrukdė nors kiek numigti, o pirmą valandą klebonas išvyko į dvarą. Ten susirinkę bajorai labai dejavo ir „rūgojo“ valdžią, ministrą Krupavičių vadino diktatoriumi – ką nori, tą daro. Neva, labai neteisingai vykdo dvarų „parceliavimą“, nors numatyta palikti 80 hektarų centrus, daug kur bajorams nepalieka nei dešimties. Kalbėjo apie politinę tylą prieš audrą, dvarponių manymu, naujas Europos karas neišvengiamas.
Didysis Ketvirtadienis – 1925 – ųjų balandžio 9 – oji. Žmonių bažnyčioje daug, išklausęs net 273 išpažintis. Neįtikėtina. Šilumos net dvidešimt laipsnių, keliai tiek pradžiuvę, kad net dulka. Zakristijoje vyko Šv. Sakramento brolijos susirinkimas, paskelbęs draugijos įstatus klebonas ragino narius dalyvauti visas tris dienas, o ypač naktį prieš Velykas adoracijoje, o Šv. Sakramento procesijoje dalyvauti su degančiomis žvakėmis. Pabaigoje paskelbęs, kad Pranciška Urbonavičiūtė už anonimiškų laiškų rašymą pašalinama iš Tretininkų draugijos.
Balandžio 4 – oji, 1926 m. šv. Velykos, rytas vėsus, bet tykus. Žmonių bažnyčioje buvo daug, o iškilmės pasibaigė apie septintą valandą. Pasėdėjęs su pasveikinti atėjusiais valsčiaus ponais bei mokytoju Karumnu su žmona, klebonas vidurdienį išvyko į dvarą. Ten svečiavosi visa ponų Gecevičių giminė bei ponas Montvila iš Šėtos. Pavalgę pietus lošė vintą, o jau ketvirtą valandą klebonas meldėsi bažnyčioje – vyko iškilmingos vakarinės pamaldos – mišparai. Vakare namie nesėdėjo – nuėjo pasisvečiuoti pas vaistininką. Dienoraštyje pažymi, kad rytais dar būna menkas gruodas, pučia šaltas, sausas šiaurys vėjas, todėl laukai ir keliai palengva džiūsta.