![](https://www.anyksta.lt/wp-content/uploads/2016/02/43422_54034_regular_dsc_0784.jpg)
Iš Trumbatiškio iki seniūnijos centro Skiemonių – 15 kilometrų, iki Anykščių – 22 km, per tiesumą 15 km iki Utenos, į kurią nuvažiuoti galima net 4 keliais. Kadaise klestėjęs Leliūnų parapijai priklausantis kaimas nūnai beturi vieną nuolat gyvenamą sodybą. Kaimo aukso amžius prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, nutiesus siaurąjį geležinkelį, pastačius dviaukštę geležinkelio stotį, ir pasibaigė su geležinkelio mirtim. Sovietmečiu kaime virė gyvenimas, veikė kultūros namai, apylinkės vykdomasis komitetas, kolūkio kontora, parduotuvė. Dabar kaime beliko viena nuolat gyvenama sodyba.
Kaimo sergėtojas
Žiemos rytą kaime – spengianti tyla ir vienintelės automobilio vėžės šviežiame sniege. Sniego baltume skęstančių trobų, netgi su bičių aviliais, dar yra, tačiau tik iš vienos trobos kamino rūko dūmai. Pasitiko Juozas ir Veronika Pretkeliai, kaimo sergėtojai tikrąja to žodžio prasme. Užpernai kaime dar trys šeimos gyveno, tačiau jaunas ūkininkas Valdas Kažukauskas tragiškai žuvo, žmona į Prienus žiemoti pas saviškius išvažiavo. „Ar besugrįš? – retoriškai klausė J. Pretkelis. – Latvaičių šeimos vienam nariui mirus, antrasis žiemot pas ūkininką į Želvą išvažiavo.“ Tačiau yra gimtinę branginančių. Niekas neskuba atsikratyti sodybomis išmirus savininkams. Paveldėtojai stengiasi jas išlaikyti, prižiūri, gražina aplinką ir stengiasi čia praleisti vasaros savaitgalius ir atostogas. Antai paskutiniojo siaurojo geležinkelio ruožo meistro sūnus Romas Matulis laiko bites, puoselėja sodybą prie pat sunykusios, išplėštos geležinkelio stoties, gėlėmis vasarą sodybą puošia Nijolė Bražionytė-Kašėtienė. Čia ir mano gimtinė. Baigiau Narkiškio pradinę, mokiausi dabar griuvėsiais virtusiame Gečionių dvare, baigęs Leliūnų vidurinę, kuri visu kilometru arčiau negu Debeikių, studijavau Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale. Čia gyveno mano tėvai Emilija ir Nikodemas. Po jų mirties sodyba niekada nebuvo palikta likimo valiai. Turime butą Utenoje, tačiau čia žiemojame jau trečią žiemą.“ – pasakojo 30 metų Utenoje laboratorinių krosnelių gamykloje inžinieriumi dirbęs vyras. Jo mama Emilija kilusi iš gretimo Kilėviškių kaimo, o tėtis Nikodemas buvo gerbiamas ir visiems labai reikalingas žmogus, mat buvo kalvis. Nors turėjo nemažai žemės, pastatų, į kuriuos vėliau viso kolūkio javai tilpdavo, išlaviravo, kad į Sibirą neišvežtų.
J. Pretkelis šeimą sukūrė prieš 46 metus, užaugino dabar Šiauliuose gyvenantį sūnų Arvydą ir Vilniuje gyvenančią dukrą Giedrę. Sulaukė 4 anūkų, kurių vilniškiai Ugnė ir Jokūbas žiemos moksleivių atostogas leido pas senelius. „Jiems čia smagu, yra erdvės kur palakstyti“, – juokėsi senelis, pasidžiaugdamas, kad vaikai ir anūkai lanko, o sūnus prie didelio tvenkinio gražiausią pirtį surentė. Gyvulių J. ir V. Pretkeliai nelaiko, tik šunelį, kuris aploja į kaimą užklydusį, tačiau į atkampų kaimą retai kas beužklysta, nebent autoparduotuvė. Nejučiom mintimis sugrįžome į šio kaimo praeitį.
Į Vilnių važiuodavo traukiniu
Trumbatiškio kaimas suklestėjo dėl XIX amžiaus pabaigoje nutiesto siaurojo geležinkelio, čia pastatytos geležinkelio stoties. Geležinkelis buvo labai svarbi susisiekimo priemonė, per Trumbatiškį kasdien pradundėdavo keli prekiniai ir keleiviniai traukiniai, beveik pusė darbingo amžiaus kaimiečių dirbo prie geležinkelio. Praeito amžiaus pradžioje stotyje buvo vandens bokštas garvežiams papildyti vandeniu, geležinkelininkų pirtis. Stotyje darbo padaugėjo atidarius į Angliją vežamų bekonų supirkimo punktą, Rubikiuose statant plytinę…
J. Pretkelis prisimena traukinuku vakare išvažiuodavęs į Švenčionėlius, o iš ten antrą valandą nakties jau plačios vėžės traukiniu – į Vilnių. Iš Trumbatiškio nesunkiai geležinkeliu buvo galima keliauti į Lvovą, Peterburgą. „Prisimenu, iš Anykščių į Trumbatiškį ne kartą esu važiavęs prekiniu traukiniu, ties namais mašinistas garvežį pristabdydavo ir aš iššokdavau“, – šypsojosi J. Pretkelis.
Vartome storą šio krašto šviesuolės Aldonos Karkauskienės sudarytą genealoginės kraštotyros rinkinį „Gimtinė: mirę kaimai ir žmonių likimai“, kuriame ypač daug vietos skiriama Trumbatiškiui ir aplinkiniams be gyventojų likusiems kaimeliams.
Knygoje aprašoma ir netolima praeitis, kolūkmetis. Pasak J. Pretkelio, kolūkis buvęs „biednas“, bet dirbant kultūros namų direktore Bronei Seliukaitei, garsėjo kultūrine veikla. Jos kūrybiškumas, energija ir tuometės Trumbatiškio apylinkės pirmininkės Vlados Augustinienės parama į kultūros namus subūrė aplinkinių kaimų žmones. „Nepatikėsite, tačiau Trumbatiškyje buvo pastatyta daugiau nei 100 spektaklių, daugybė koncertų, parodų, susitikimų su žymiais žmonėmis, sidabrinių ir auksinių vestuvių, derliaus pabaigtuvių, Užgavėnių ir kitokių švenčių, – sakė J. Pretkelis. – Nors vos galą su galu sudurdami, tačiau žmonės aplink linksmai gyveno“.