Trys dešimtys atminties metų

Lapkričio 16 dieną, šeštadienį, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Anykščių skyrius paminėjo savo veiklos trisdešimties metų jubiliejų. Melstasi bažnyčioje, pagerbti už tėvynės laisvę žuvę, jau tėvynėje mirę bendražygiai, prisiminta, kas jau buvo, pamąstyta, kaip yra ir kaip bus ateityje, kaip gyvuos organizacija, kuomet nebeliks gyvo nei vieno buvusio tremtinio…

Šv. Mišių už mirusius ir gyvuosius tremtinius bei politinius kalinius, organizacijos narius bei tėvynę Lietuvą šventimui Anykščių Šv. evangelisto Mato bažnyčioje vadovavo klebonas Petras Baniulis, vikaras Mindaugas Šakinis bei diakonas Vilius Valionis, vargonais grojo Rimvydas Griauzdė, giedojo Sumos choras, kuriame nemenka dalis giesmininkų – jubiliejų švenčiančios sąjungos nariai.
Didingai ir prasmingai nuskambėjo buvusio politinio kalinio, kėdainiečio Vaclovo Šablevičiaus giesmės „Dieve, grąžink mus“, maldavimas, kuriame Viešpaties prašoma leisti visiems sugrįžti iš nelaisvės, iš tolimų kraštų į Tėvynę, tarsi galvojant apie mūsų laikų tremtinius, kurie savu noru apleido Tėvynę – išvyko į tolimus kraštus baltesnės duonos, geresnio gyvenimo ieškoti.
Nešant daug mačiusią, šviesią, brangiais simboliais švytinčią skyriaus vėliavą būrelis sąjungos narių ir bičiulių stabtelėjo, pasimeldė prie kryžiaus tremties ir kalėjimų aukoms atmint šventoriuje.
Pagarbios atminties ir vilties popietė vyko mažojoje kultūros rūmų salėje. Pirmieji ten ištarti žodžiai buvo laiško, esančio Anykščių siaurojo geležinkelio muziejaus ekspozicijoje eilutės: „Mielas lietuvi, štai mes ir važiuojam į Sibirą, ir nežinom už ką. Mūsų vagone 8 šeimos, visi nuteisti… Nelinkiu tau, lietuvi, tokios ateities. Sudieu, sudieu, sudieu“.
Apie skyriaus įsikūrimą ir pirmuosius darbus kalbėjo aktyviai atgimimo įvykiuose dalyvavęs tuometinis Viešintų vidurinės mokyklos mokytojas, istorikas Gintaras Vaičiūnas. Tą tolimųjų 1988 m. spalio 3 – iąją Anykščių kultūros rūmų salė prigužėjo pilnutėlė, ne visi norintys tilpo. Nenuostabu, nes vien Anykščiuose tuo metu gyveno virš tūkstančio sovietų represijas patyrusių žmonių. Susirinkimas užtruko daugiau negu tris valandas ir neprailgo, kiekvieną laisvą žodį susirinkusieji tiesiog ėmė į širdį. Tuomet pirmuoju skyriaus pirmininku išrinktas buvęs partizanas bei Vorkutos lagerių kalinys Eligijus Smetona tas valandas pavadino teisybės atgimimu. Taip pat ugningas kalbas rėžė tuometinis visos sąjungos pirmininkas, legendinis gydytojas Audrius Butkevičius, iš Vilniaus atvykęs Mečys Laurinkus, Kurklių mokyklos istorijos mokytojas Aloyzas Kvedaras ir kiti. Bijoti jau nebebuvo ko, nes salėje kartu su nuo sovietų valdžios nukentėjusiais sėdėjo ir svarbiausieji rajono komunistai, bandantys sukti persitvarkymo keliu. Tuometinis rajono Vykdomojo komiteto Finansų skyriaus vedėjas pasidalijo žiniomis apie sąlygas, kaip atgauti atimtą turtą arba pateikti dokumentus kompensacijoms gauti. Į sąjungą tądien įstojo keli šimtai anykštėnų, susikūrė choras, kuriam vadovavo mokytoja Vilė Mikučionytė, pradėti rinkti duomenys apie nukentėjusius, užrašomi jų atsiminimai. Tuo metu buvo daug aktyvių ir energingų patriotų, tad jau po mėnesio džiaugtasi pirmu dideliu darbu – atidengtas kadaise sovietų sunaikintas, naujai atstatytas paminklas už tėvynės laisvę 1919 m. pavasarį žuvusiam savanoriui, viršilai Liudui Biriukui Rubikiuose, o po to ir daugybė kitų paminklų partizanams bei sovietų aukoms. 
Susirinkusieji į jubiliejų peržiūrėjo Antano Baranausko ir Antano Žukausko – Vienuolio muziejaus lobyne saugomus vaizdo įrašus apie partizanų palaikų ieškojimą bei perlaidojimą Viešintose, apie kryžiaus Antano Bagočiūno – Dūmo būrio partizanams pašventinimo iškilmes Niūronyse, tremties išgyvenimus poetiniu žodžiu skleidžiančios Janinos Cibienės palinkėjimus.
Žodį tarė taip pat buvęs tremtinys, meras Kęstutis Tubis, kuris į baisiąją istoriją pažvelgė teisingu teisininko žvilgsniu, apgailestavo, kad nepavyko visų genocido vykdytojų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Rajono vadovas keliolikai aktyvių skyriaus narių įteikė padėkas.
 Pažymėta, kad Anykščių politinių kalinių ir tremtinių skyriui visuomet vadovavo energingi žmonės – E.Smetona, Akvilius Trumpa, Bronius Toleikis, bei nuo 1997 m. pirmininkaujanti, atrodytų niekad nepavargstanti, giedrios nuotaikos nepametanti Prima Petrylienė. Ši pilietiška moteris džiaugėsi nuveiktas darbais, džiaugėsi tuose darbuose padėjusiais, tėvynės reikalus suprantančiais žmonėmis.
Sukakties proga  tremtinius ir politinius kalinius sveikino Ukmergės skyriaus pirmininkė, Anykščių muziejininkai, Jono Baranausko gimnazijos atstovai, konservatorių partijos nariai. Smagiomis partizanų dainomis džiugino Lietuvos karių – partizanų uniformomis bei tautiniais drabužiais vilkinčių dainininkų bei muzikantų grupė „Vieversos partizanai“ iš Siesikų.
Pasak  buvusios Anykščių rajono tarybos narės P. Petrylienės, prieš du dešimtmečius Anykščių skyrius vienijo daugiau negu septynis šimtus likimo sesių ir brolių. Tačiau prabėgę dešimtmečiai išretino gretas, nors skyriaus sąrašuose dar visi keturi šimtai, tačiau aktyvesnių vos keliolika. Amžius, ligos, mirtis.
Pilietiška ir vis dar vilties kupina moteris norėtų, kad į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą įsijungtų jaunesni žmonės, kad gulagus perėjusiųjų vaikai tęstų savo tėvų, senelių darbus, vardan teisingumo, vardan tėvynės.