Pirmąją kalendorinio pavasario dieną Budrių bendruomenės nariai rinkosi į pačių surengtą Kaziuko mugę, kuri vyko Tomo ir Kristinos sodyboje, Šoveniuose; čia pat sudegino Morę, kurią tradiciškai sukūrė šovenietė Vilma Kernagienė; o tada skubėjo į bendruomenės namus, kur galerijoje „Pienė“ atidaryta nauja troškūniečio Dainato Zdanevičiaus tapybos darbų paroda.
Autorių pristatė Budrių kaimo menininkė, galerijos „Pienė“ įkūrėja Stasė Rulevičienė. Pasak Stasės, jų pažintis įvyko nuo rėmelių jos pačios tapybos darbams. Be to, S. Rulevičienė plačiau pristatė, kas yra menininkas, dailininkas, kas – tautodailininkas, o kas – neprofesionalai, liaudies menininkai, naiviojo meno atstovai.
„Jie neturi formalaus meninio išsilavinimo, bet būtent jie – naiviojo meno atstovai – man patys įdomiausi ir mano mylimiausi. Jie negali gyventi, ko nors nesukūrę. Dainatas Zdanevičius vaizduoja, ką mato, ir gana tiksliai. Jis jaučia perspektyvą, spalvas. Liaudies menininkus laikau lygiaverčiais su profesionalais“, – kalbėjo S. Rulevičienė.
Parodos autorius pasakojo, nuo ko viskas prasidėjo: „Kai vedžiau, gyvenau Panevėžyje. 10 dienų davė pasui pasikeisti, man – prisiregistruoti. Žodžiu, buvo laisvo laiko. Dažų iš Rygos buvau prisivežęs, 1986-aisiais nusipirkau kartono lapą. Tai buvo tarybiniai vandeniniai dažai sienoms dažyti. Įmuši kiaušinio baltymą – tada geriau prilimpa (šypsosi – aut. past.).“
„Dažniausiai tapau gamtos vaizdus. Vaizdas – iš atminties. Turiu fotografinę atmintį vaizdams. Žmonėms tokios atminties neturiu (šypsosi – aut. past.). Čia – Troškūnų vaizdas, Vašuokėnų ežeras. Iš kitos pusės – pelkė. O šis – „Jūra“ – yra paskutinis darbas“, – apie pomėgį tapyti į atmintį įstrigusius gamtos vaizdus pasakojo tapytojas-mėgėjas.
„Čia – kita istorija. Buvo fotografija bažnyčioje, manęs paprašė padaryti, kad galėtų kopijuoti. Šventas Jurgis, kuris nugalėjo slibiną. Šis mano paveikslas buvo eksponuotas Panevėžio dailės galerijoje“, – apie savo tapybą kalbėjo D. Zdanevičius.
Budrių bendruomenės narė S. Rulevičienė taip pat atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad norintys gali pamatyti D. Zdanevičiaus skulptūras: „Skulptūras iš gamybinių atliekų galite pamatyti jo kieme, Troškūnuose. Labai įdomios.“
„Kas būsit Troškūnuose, galit užsukti. Šuns neturiu. Į Troškūnus persikėlėm 1991 metais, kai Panevėžyje kaimyną užmušė, kai darbas pasibaigė. Reikėjo išgyventi, tad baldus pradėjau gaminti. Pradžioje būna laikotarpis, kai labai drąsiai… Užtat ir pusės piršto netekau. Kažką pjovei, lieka kokia atraiža, pritaikei, tą prisegei, aną, figūra. Abstraktus menas, kompozicijos. Tuo gali užsiimti bet kas, kas turi pjūklą“, – pasakojo D. Zdanevičiaus, ir parodęs netekto pusę piršto, juokavo, kad tai netrukdo laikyti teptuką…
