Tubį ar ne Tubį – štai klausimas mūsų teisinei valstybei ir demokratijai

To be or not to be (angl. būti ar nebūti) – egzistencinis klausimas, nuskambantis Šekspyro dramoje „Hamletas“. Klausimas dėl Anykščių mero pareigose savo įtaka prekiavusio Kęstučio Tubio kandidatavimo į Anykščių merus tapo egzistenciniu atsistatydinusiai Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkei Jolantai Petkevičienei. Klausimas ar toleruotina, kad ką tik už korupciją vykdant savo tarnybines pareigas nuteistas asmuo vėl lyg niekur nieko eitų tas pačias (mero) pareigas yra egzistencinis ne tik vieno ar kito asmens posto, bet visos mūsų valstybės mastu.

Korupcija ir tolerancija korupcijai yra tiesus kelias prarasti demokratiją ir teisinę valstybę. Ne tik dėl to, kad korupcija silpnina valstybės institucijų veiksmingumą, ją skurdina, riboja ar atima galimybes sąžiningiems gyventojams, organizacijoms ir verslams. Korupcijos ir tolerancijos jai pagraužtos demokratijos gali tapti lengvu grobiu populistiniams „kieto kumščio“, „tvarkos“, „teisingumo“ ir panašiems judėjimams. Įgavę nusivylusios visuomenės pasitikėjimą ir valdžią, jie netrukus ima taikyti „kietą kumštį“ visiems, išskyrus sau ir savo šalininkams ir įtvirtina autoritarinį, visuomenės ir valstybės institucijų nekontroliuojamą, korupcinį režimą. Turkų žmogaus teisių ir demokratijos aktyvistė Ece Temelkuran knygoje „Kaip prarasti valstybę – septyni žingsniai nuo demokratijos iki diktatūros“ (2019) detaliai aprašo, kaip tokiu būdu į valdžią atėjo brutalus Recepo T. Erdogano ir jo šalininkų režimas Turkijoje. Ir tokių pavyzdžių pasaulyje (netgi kaimynystėje), tiek istoriškai, tiek mūsų dienomis, netrūksta.    

Lietuvoje praėjusiuose savivaldybių rinkimuose net du mero pareigose korupcija susitepę asmenys iš karto po apkaltinamųjų nuosprendžių lyg niekur nieko dalyvavo rinkimuose į tas pačias pareigas, kuriose nusikalto – Dalia Štraupaitė į Visagino rajono savivaldybės meres ir minėtas Kęstutis Tubis į Anykščių rajono merus.  Kodėl nesuveikė mūsų teisinės valstybės „imuniteto sistema“? Kaip žinia, po nuteisimo dėl korupcijos net žemo lygmens  valstybės ar savivaldybės tarnautojas nebegalėtų eiti pareigų. Jiems įstatymas numato nepriekaištingos reputacijos reikalavimą. Kam toks reikalavimas? Kad nenusilptų mūsų valstybė. Ar analogiškas reikalavimas neturėtų būti taikomas einantiems (ir ketinantiems eiti) pačias atsakingiausias, vadovaujančias pareigas? Savivaldybių tarybų nariams, einantiems komitetų ir komisijų pirmininkų pareigas, toks reikalavimas keliamas. Bet merams tokio reikalavimo mūsų teisinėje valstybėje nėra. Atsijoti susitepusiuosius korupcija tiesiogiai renkamus politikus yra patikėta patiems rinkėjams, o taip pat teismams, kurie gali (privalo) uždrausti bent keletui metų nusikaltusiems korupcija eiti pareigas viešajame sektoriuje. D. Štraupaitės ir K. Tubio atvejais teisėsaugos ir teisingumo grandyse buvo padaryta nemažai klaidų. Teismai nesugebėjo tiksliai suformuluoti draudimo dirbti tose pareigose, kuriomis pasinaudodami nuteistieji prekiavo įtaka. Prokurorai laiku į tai neatkreipė dėmesio ir neiškėlė šių klausimų apeliacinėse instancijose. Vėliau vienas iš teismų nesugebėjo tinkama procesine forma išaiškinti savo sprendimo esmės, kai to paprašė VRK.

Ar šios klaidos bus ištaisytos, parodys laikas. Ar prokurorai kreipsis į teismą, kad šis tinkama forma išaiškintų savo nuosprendį? Ar teismo išaiškinimas savo turiniu sutaps su ankstesniu vieno iš teisėjų išaiškinimu ir pakeis situaciją? Jei visa tai neįvyks, gal Anykščių rajono savivaldybės taryba iškels klausimą ar gali priesaiką sulaužęs (korupcinį nusikaltimą padaręs) meras eiti mero pareigas? Panašu, toks scenarijus nelabai tikėtinas. Vietos savivaldos įstatymas numato, kad pašalinimo iš pareigų dėl priesaikos sulaužymo procedūra gali būti inicijuota ne vėliau, kaip per mėnesį nuo aplinkybių išaiškėjimo. Vos vieno mėnesio trukmės senatis iškelti klausimą dėl priesaikos sulaužymo? O jei mėnuo praleistas, kas tuomet? Korupcija tegu veši? Ar priesaikos sulaužymas valdžioje yra smulkmena, kuri po mėnesio jau nebeverta dėmesio? Mėnuo, panašu, seniai praėjęs – nuosprendis dėl korupcijos K. Tubiui įsiteisėjo šių metų vasario 2 dieną.

Grįžkime prie tos valstybės savisaugos nuo korupcijos sistemos dalies, kurioje veikia teisėsauga ir teisingumas. Jei daroma nemažai klaidų, gal tai ne tik teisėsaugos ir teisingumo atidumo problema? Gal mūsų baudžiamajam įstatymui trūksta aiškumo ar net logikos?  Klausimų dėl logikos keliančių vietų mūsų baudžiamajame įstatyme yra buvę ir yra ne viena. Antai, iki 2011 metų baudžiamasis kodeksas (BK) numatė, kad jei už korupciją nuteistam asmeniui atimama teisė dirbti valstybės ar savivaldybės tarnyboje (kur toks asmuo ir taip negalėtų dirbti dėl nepriekaištingos reputacijos trūkumo), jam negalėjo būti skiriama jokia kita bausmė – nei bauda, nei laisvės atėmimas. Net ir pataisius šį nelogiškumą, BK išlieka kitų. Pavyzdžiui, už sunkiausius korupcijos atvejus laisvės atėmimu nuteistiems asmenims (nesvarbu, ar laisvės atėmimas realus, ar atidėtas) negali būti skiriama bauda. Kaltininkas daro nusikaltimą dėl turtinės naudos, o baudos jam negalima skirti? Palyginimui, pagal Vokietijos įstatymus kaltininkui visuomet gali būti paskiriama bauda už savanaudiškus nusikaltimus, nesvarbu, jam yra paskirtas laisvės atėmimas ar ne. Na ir labiausiai su aktualijomis susijęs diskusinis klausimas – kiek logikos yra tame, kad BK numato dvi atskiras poveikio priemones, kurių paskirtis tokia pati – neleisti kaltininkui toliau dirbti toje srityje, kurioje jis nusikalto. Ar nepakaktų vienos? Būtų mažiau besidubliuojančių priemonių, gal tuomet teismams ir prokurorams būtų mažiau „pušų, tarp kurių galima pasiklysti“? Dabar viena baudžiamojo poveikio priemone galima uždrausti būti paskirtam ar išrinktam į pareigas, o kita – uždrausti eiti tas pareigas. Manytina, pakaktų draudimo eiti pareigas. Esant tokiam draudimui, skyrimas ar rinkimas į tokias pareigas, kurių negali eiti kandidatas, taptų savaime beprasmis. Ir teismams nereiktų laužyti galvos dėl procedūrinių aspektų, neliktų galimybės suklysti ar reikia uždrausti būti išrinktam, ar uždrausti būti paskiram į tam tikras pareigas, kaip kad suklydo teismas D. Štraupaitės byloje.  Šie procedūriniai klausimai, manytina, galėtų būti perkelti į rinkimų kodeksą. Rinkimų kodeksas turėtų užtikrinti, kad būtų išvengta absurdiškų situacijų ir neleistų kandidatuoti asmenims, kuriems pagal baudžiamąjį įstatymą yra atimta teisė eiti atitinkamas pareigas.  

Atitinkamą pasiūlymą pataisyti baudžiamąjį kodeksą LSMC Teisės institutas jau yra pateikęs Teisingumo ministerijai. Jeigu jis sulauks diskusijų ir gal netgi pritarimo tiek ministerijoje, tiek  Vyriausybėje ir Seime, galbūt egzistencinių dilemų mūsų valstybei kils šiek tiek mažiau.

Skirmantas Bikelis, LSMC Teisės instituto mokslininkas, Transparency International Lietuvos skyriaus asocijuotas teisininkas