Tvin Pykso vardo pamažu atsikrato

Iš senos ulyčios ir kolūkinės gyvenvietės į vieną sulipdytas Svidenių kaimas vienu metu buvo nei šioks, nei toks. Bet išgelbėjo Kupiškio pašonė – visi dabar nori jame gyventi. Nors senbuviai savo giminės šaknis atseka net kelis šimtmečius atgal, pamažu nyksta paskutinis nuostabusis krašto paveldas – autentiškos aukštaitiškos klėtys.

Giminės šaknys – šimtmečių senumo

Vykstant į Svidenius oras pasitaikė prastas: dangus su žeme maišėsi, įsisiautėjęs vėjas medžius prie žemės lenkė, brazdino stogus, šuorais bloškė šlapią sniegą.

Tik senosios kaimo dalies pradžioje, ties ūkininkų Stasės ir Petro Jakšių namais, staiga nusigiedrijo, trumpam švystelėjo saulė ir suspindo mėlynė. Tarsi pati gamta dar labiau pagražino naujutėlėmis lentelėmis apkaltą sodybą.

„Čia vyras užsibrėžė būtinai namą apšiltinti ir naujomis, itin patvariomis dailylentėmis apkalti“, – kviesdama į vidų pasidžiaugia šeimininkė.

Anot Jakšių, dabar iš senbuvių Svideniuose likusios tik trys šeimos: jų, Baltrūnų ir Žurauskų. Visi kiti – naujokai, atkilėliai.

„Aš irgi ne vietinė, atitekėjau iš Biržų rajono, Čipėnų kaimo, čia – Petro tėviškė, jo giminės šaknys baisiai gilios“, – aiškina 76 metų moteris.

Jos bendraamžis vyras kloja ant stalo istorinę medžiagą – ją iš įvairių šaltinių surinko dabar Panevėžyje gyvenantis jo brolis. Ten surašytos gyventojų pavardės – tų, kurie Svideniuose išliko po prieš tris šimtmečius – 1709–1710 metais – Kupiškio apylinkes nusiaubusio maro. Viena jų – Jakšiai. Iki šių dienų tik toji pavardė iš senųjų gyventojų ir išliko.

Pažymėta, kad iš 19 kaime buvusių dūmų (sodybų) po maro gyvenamų liko tik keturios.

Molinį tvartą pasisavino kolūkis

P.Jakšys mosteli tolyn – rodo, kur stovėjo jo senelių ir tėvų vienkiemis. Ten gimė ir augo iki užėjo melioracija. Tada senąją trobą nugriovė ir tėvai namą pasistatė čia, pagrindinėje ulyčios gatvėje.

Tarpukariu seneliai ir tėvai ūkininkavo, turėjo apie 30 hektarų žemės, bet jos buvo prastos, vien krūmynai ir balos, ne ką teprasigyvensi, dėl to ir Sibiro išvengė.

Melioracija kliudė vienintelių Jakšių gyvenamas trobas, kitus vienkiemius aplenkė.

Tiesa, melioratoriai gryčią nugriovė, bet didelį molinį tvartą paliko, jį pasisavino kolūkis, laikė ten veršius.

„Mūsų vaikai į tą tvartą nuolat verždavosi žaisti, pareidavo iki ausų purvini. Nė neįsivaizduoju, kas juos ten traukė“, – stebisi S.Jakšienė.

Tris sūnus ir dukterį augindami Jakšiai iš pradžių gyveno šalia tėvų, kolūkio duotame alytnamyje, bet po jų mirties persikraustė į anų namus.

„Aš buvau užsimetusi į Paketurius kraustytis, ten namus statytis, bet vyras kirste nukirto: iš savo tėviškės niekur neis“, – paaiškina, kodėl liko.

Naujokų gerai nepažįsta

Pasak P.Jakšio, Svideniai seniau buvo nedidelis kaimas, ūlyčioje 10 trobų ir dar netoliese išsimėtę keli vienkiemiai, visi vieni kitus pažinojo.

Visa pasikeitė, kai iš kaimo imta daryti kolūkinę gyvenvietę, vieną po kito „kepti“ standartinius mūrinukus jauniems specialistams.

Dažnai atvykėliai nei su vietiniais į bičiulystes eidavo, nei čia užsibūdavo.

„Jei tik žmogus gerai dirba, veiklus, tuoj išsikelia į Paketurius, centrinę kolūkio gyvenvietę, ir ten jau savo namus statosi“, – aiškina S.Jakšienė.

Anot jos, valdiškuose kolūkiniuose būstuose užsibūdavo mažiau iniciatyvūs žmonės. Dabar ir jų nelikę – ta karta jau išmirė, mūrinukus nupirko jaunesni, atvykėliai.

„Dabartinio jaunimo mes nepažįstam“, – Jakšiai sako apie kaimo naujokus. Bet į vieną sodybą, jaunosios kartos renovuotą žalsvą namą, Jakšiai dažnai suka. Ten gyvena jų 42 metų sūnus Mantas. Jis perėmė tėvų ūkį, dirba apie 100 hektarų žemės.

„Nė vienas vaikas į užsienius nepabėgo, visi Kupiškyje“, – pasidžiaugia tėvai.

Duktė Daiva yra socialinė pedagogė. Jaunėlis sūnus Vaidotas – užsakovų graibstomas medžio meistras, turi savo verslą, o vyriausiasis Virginijus ilgą laiką dirbo policijos pareigūnu, dabar – apsaugos firmoje.

Sveikinimus perdavė kurjeris

Kaimas dabar tarsi nemažas, bet jame nesusikūrė bendruomenė, nėra nei kultūros salės, nei kokios vietos, kur gyventojai galėtų susiburti.

„Kas nori bendravimo ar renginių, važiuoja į Kupiškį, o mes, trys senbuvių šeimos, susibėgam per savas šventes“, – sako Jakšiai.

Pabendrauja visi prie arbatos puodelio, be didelio šurmulio ar dainų.

„Anksčiau, per kūlimus, kai atvažiuodavo talkininkai, tokių balsingų buvo, taip užplėšia, kad net žiburys užgęsta“, – prisimena P.Jakšys.

Pernai jie šventė auksines vestuves, bendro gyvenimo 50-metį, planavo balių daryti, bet tuo laiku buvo karantinas, tad atšventė dviese susėdę prie stalo.

„Gėles nuo vaikų atvežė kurjeris, o bendravom per mesendžerį“, – pasakoja, kad griežtai laikėsi reikalavimų nesiburti.

Šeško kailiu gydėsi radikulitą

Artimiausių kaimynų Zitos ir Gendručio Baltrūnų namai per vieną kiemą, iki jų mus palydi S.Jakšienė.

Z.Baltrūnienės giminės šaknys irgi siekia šimtmečius.

„Gyvenam senelių 1924 metais statytame name“, – paaiškina ji.

Sutuoktiniai labai linksmo būdo, nuolat šmaikštauja.

„Mus miesčionim vadino, mat vyras grynas kupiškėnas, o aš visą gyvenimą dirbau Kupiškyje, transporto įmonėje sekretore, bet mieste nė už ką gyvent nenorėjom, važinėjom į kaimą. Niekur nesikrausčiau, gal kad esu namisėda, kitur man nejauku“, – kalba 69-erių moteris.

Savais, svideniečiais, ji vadina tik tuos, kurie čia gyveno iki pridygstant kolūkinių mūrinukų, prisimena pavardes ir tų, kurių nebėra.

„Ant kampo gyveno Lisevičių Stasiukas, kriaučius, siūdavo tik kailinius. Mamai, tėtei avikailius buvo pasiuvęs, o man ką jau ten, ar tokius nešiosiu, turėjau medžiaginį paltą“, – mena vaikystę.

„Man vaikystėj teliuko kailiniai buvo pasiūti. Papjauna veršį, negi skūrą mesi? Tai visi juokėsi, teliuku vadino“, – įsiterpia S.Jakšienė.

Šeimininkė piešia vaikystės namų vaizdą: kambary, ant balkio, kabėdavo ilga eilė šeškų skūrelių. Tėvas žiemą prigaudo, nulupa, išnarą grūdų pripila, kad tie neišbyrėtų, uodegą užkiša pagaliuku ir deda džiovinti. Paskui tuos kailelius parduoda.

„Mama šeškeną naudodavo – kai suimdavo radikulitas, kailiu apsisukdavo nugarą“, – pasakoja.

Iš Tvin Pykso išvežė į Rumšiškes

Pasak Z.Baltrūnienės, prie kaimo pridurtą kolūkinę gyvenvietę senbuviai nepriklausomybės metais praminė Tvin Pyksu – prilygino amerikietiškam serialui, mat miestelio gyvenimas klampus lyg pelkė, stovi vietoje lyg sudusęs netekantis vanduo.

„Dabar visa kitaip, Tvin Pykso nebėra, ten jau gyvena kita karta, čia nėra nė vieno bedarbio, visi veiklūs“, – jaunus kaimynus giria moteris.

Ir nebėra tokios aštrios ribos, skiriančios senąją ulyčią nuo kolūkinių mūrinukų tęsinio, mat naujakuriai ir vienus, ir kitus namus renovuoja, gražina aplinką.

Z.Baltrūnienė pasakoja, kad ulyčioje kitapus kelio tarpukariu gyveno stipriausias šių apylinkių ūkininkas Alekna. Jo kieme stovėjo didžiulė, ilga, grynai aukštaitiška klėtis.

Kai 1966 metais imta kurti Rumšiškių liaudies buities muziejų, po visą Lietuvą pasklidusios istorikų ekspedicijos ieškojo eksponatų ir Svideniuose aptiko tikrą perlą – unikalų kupiškėnišką statinį. Pasiderėjus su savininkais, klėtis buvo nupirkta, išardyta ir pergabenta į Rumšiškes.

Tuo pačiu metu norėta ir antro eksponato – Žurauskų kieme stovėjusios klėties, tik kad šeimininkai jos parduoti nesutikę.

Jaunamartę parvedė į baltą molinį namą

Sukam į Rimutės ir Antano Žurauskų kiemą, kur priešais šiuolaikinį namą visu gražumu stūkso gražiai prižiūrėta šimtametė klėtis. Tai jos A.Žurausko tėvai nesutiko Rumšiškių muziejui perleisti.

„Vasarą daug kas atvažiuoja, stoja mūsų kieme nusifotografuoti“, – paaiškina šeimininkė.

Ji, diplomuota medicinos sesuo, į Svidenius atitekėjo iš Švenčionių rajono. Papuolė ne tik į senbuvių šeimą, bet ir į visame kaime vienintelį išlikusį molinį namą – tokių gyvenamų būstų aplinkui daugiau niekur nebuvo.

„Namą ir klėtį ne mūsų giminė statė, seneliai jį pirko“, – sako vyras.

Molinis namas nuolat buvo perdažomas baltai, tad visais metų laikais švietė iš tolo. Susituokę Rimutė ir Antanas Žurauskai baltajame name pragyveno net 20 metų.

„Sienos metro storio, bet žiemą kampuose šerkšnas, sukūrendavom galybę anglių“, – prisimena žmona.

„Iš mados išėjo, šalta, langai maži“, – priduria vyras žmonai aiškinant, kodėl senieną nugriovė.

Vis atvažiuoja komisijos patikrinti

A.Žurauskas neslepia, jog norėjo nuversti ir šimtametę klėtį.

„Ji dar tėvams gyviems esant buvo paskelbta architektūros paminklu, važiavom leidimo į Vilnių, bet jo negavom“, – prisimena tada pykęs.

Valdžia norėjo, kad jis tą paminklą saugotų ir prižiūrėtų, o lėšų tam neskyrė nė cento.

Vyras negalėjo išpildyti ir reikalavimo išsaugoti klėties autentiškumą. Ši buvo dengta šiaudais, juos būtina keisti. Dangai naudojamos šiaudų kūlės, o iš kur jų gauti, kai javai pjaunami kombainais? Taigi stogą teko užkloti lentutėmis, paskui jas pekeitė šiferiu, o prieš 4 metus uždengė skarda. Perdenginėjant neliko ir senajai aukštaitiškai architektūrai būdingų nusklembtų klėties kampų. 

„Kartais atvažiuodavo komisijos patikrinti, ar nenugriovėm“, – dabar juokiasi vyras.

Prisimena iš paveldosaugininkų gavęs pylos, kai tie aptiko, jog A.Žurauskas per vidurį išpjovė gabalą klėties slenksčio ir įsirengė garažą.

A.Žurauskas rodo į patį pirmą drožinėtą prieklėčio stulpelį, jo ornamentika skiriasi nuo kitų.

„Kai Aleknų klėtį į Rumšiškes vežė, ten, matyt, vieno stulpo trūko, tai išsirovė mūsų“, – aiškina, kur prašapo pastogės atrama.

Vėliau, kai žentas Noriūnuose griovė seną giminės sodybą, tenykštės klėties stulpas pasirodė labai panašus, tad parsivežė.

Svideniuose yra ir dar viena klėtis, tik ji ne tokia sena ir neįrašyta į kultūros vertybių sąrašą. Ji dabar stovi ne senbuvių, o naujai į Svidenius atsikrausčiusios šeimos valdose.

Gailutė KUDIRKIENĖ

panskliautas.lt

A.Švelnos nuotraukos

Projektas „Pasaulio centras”