Visai neseniai aplankiau vieną savo parapijietę. Jos jaukioje, mažoje trobelėje dar buvo senas šuo, kurį kartu su namų šeimininke palaiminau. Už tai šuniukas, lyg savyje turėdamas kažką kartu ir gyvuliško, ir tarsi žmogiško, visą mūsų pokalbio su parapijiete laiką buvo prie manęs prisiglaudęs.
„Koks dabar pilkas dangus, cepelinų spalvos, – žvelgdama pro langą, pastebėjo namų šeimininkė. – O gal tai advento dangus?“ – lyg klausdama manęs, dar pridūrė. Paskui abu pasigedome balto sniego, kuris lyg močiutės austos drobinės marškos kažkada tokiu metu apklodavo miegančią žemę. Šnekėjomės kokį ketvirtį valandos. O jau reikėjo skubėti į kitą kiemą, į kitus namus, pro kurių langus irgi buvo matyti tas „cepelininis“ dangus.
„Žinot, klebonėli, aš labai pasiilgau advento tylos. Tokios tylos, kuri buvo mano vaikystės laikais“, – baigdama pokalbį, tarė mano parapijietė. – Ta tyla kvepėjo eglutės šakelėse pasislėpusiais miško kvapais ir kepama namine duona Kūčių ir Kalėdų stalui…“
Atsisveikinęs, dar stabtelėjau prie šalia trobos pastatyto seno akmeninio kryžiaus. Pajutau, kaip užsinorėjau, o gal daugiau pasiilgau tos adventinės tylos, kvepiančios namine duona ir miško eglute.
Kiekvienas iš mūsų, kam dar yra svarbus laikas ir jo prasmė, skaičiuojame, kiek gi savo gyvenime jau esame sulaukę adventinio meto. Kai buvome dar vaikai, daugumas tikriausiai taip ir nepastebėdavome nei to cepelinų spalvos dangaus, nei saulės trukumo. Užteko tik kantriai laukti ir svajoti, kad kažkas mums padovanos kokį nors gardų saldumyną ar nedidelį apelsiną, kurį pasidalydavome su namiškiais, nes vienam viską suvalgyti – tai lyg baisi nuodėmė. Buvome įpratę dalytis ir džiaugtis net pačiomis mažiausiomis, bet labai maloniomis smulkmenomis. Gal todėl mūsų gyvenime tais laikais buvo mažiau triukšmo ir tada galėdavome tyloje girdėti tylius advento žingsnius.
O triukšmo dabartiniais laikais buvo ir bus. Gal bus dar daugiau. Kad tik neapkurstume, nes ir dabar ne visada sugebame vieni kitus išgirsti, vieni kitų paklausyti, gal net ir išklausyti, lyg būtume apimti klausos neįgalumo. Kartais negaliu suvokti kai kurių dalykų. Štai ta mūsų politika, be kurios kasdienybė būtų tarsi namai be elektros tamsiais vakarais. Kol žmonės neįeina į politikos pasaulį, atrodo, kad tyliai ir ramiai sau dirba, gyvena. Bet vos tik atsiduria Seime ar kokioje nors ministerijoje, kaip mat pradeda rėkauti, šaukti, garsiai kalbėti ir dažnai nusikalbėti tiek (ypač savo nekenčiamų oponentų atžvilgiu), kad pradedu abejoti, ar tokiems politikams neatėjo laikas apsilankyti pas psichiatrą, o gal net egzorcisto maldų prireiktų. Neminėdamas nei partijos, nei pavardžių, apie visokias pagalbos priemones ir jų reikalingumą pradėjau galvoti, kai vieno politiko puolimas jau tapo ne tik tragikomiškas, bet ir patologiškas. Galvojau: štai ateis adventas, rinkimai jau bus praėję, ministrai gaus savo portfelius ir bus ramus laukimo laikas. Bet kur tau! Šaukiama, žviegiama, rėkiama. Gaila, kad Seime nėra nei kapeliono, nei egzorcisto… Oi reikėtų!.. Juk netrukus ateis Kūčios, o su jomis ir kalėdaičio laužymas su palinkėjimais. Kažin, ar mūsų Seime kažkas laužys kalėdaitį su palinkėjimais? Tikriausiai ne, nes nebus kada. Juk reikės rėkauti, žviegti, šaukti… Kažkokia paralelė rašytojo George Orwell‘o „Gyvulių ūkiui“ (yra tokia populiari knyga).
Šių metų adventas, jei jį įsivaizduotume kaip gyvą žmogų, be galo nori būti ramus ir tylus, nes tokia advento prigimtis. Adventas iš visų jėgų, kartais net beviltiškai bando prasiskverbti į triukšmu apsikrėtusią dabartinio žmogaus sielą ir ją nutildyti. Tačiau moderniam žmogui, ypač miesto, tyla dažnai būna nuobodi ir slogi, lyg tarytum kažkas blogo turi atsitikti. O juk kažkada senovės išminčiai šlovino tylą, jos glėbyje atskleisdami tokias filosofijos mintis, kurios iki mūsų laikų žavi mąstymą mėgstančius žmones.
„Tyla yra geriausia, ką tik esu girdėjęs,“ – taip kažkada yra pasakęs žymus rusų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Borisas Pasternakas (1890–1960). Žinoma, tokia citata, o dar rašytojo ruso, ne tik kai kuriems mūsų politikams, bet ir pasiklydusiems ideologiniame miške tautiečiams dabar gali pasirodyti lyg erezija inkvizicijos laikais. Na ir tegu! Gaila, kad demonstratyviai smerkdami ne individą, o visą tautą, nepasimokėme iš istorijos. Vokiečiai irgi turėjo Hitlerį…
Manau, kad supratote, apie ką aš čia. Tiesa, jau nebe pirmas mano gyvenime adventas, kai jo metu mano laikinuose namuose skamba klasikinė rusų kompozitorių muzika. Nepamirštu ir vokiečių kompozitoriaus Richardo Vagnerio, kuriuo taip žavėjosi Adolfas Hitleris. Džiaugiuosi, kad meną sugebėjau ir išmokau atskirti nuo politinių ideologijų purvo. Gal todėl ir myliu ne tik Vagnerio, bet ir Piotro Čaikovskio ar Modesto Musorgskio muziką. Myliu Aleksandro Puškino, Sergejaus Jesenino, Marinos Cvetajevos ir mūsų Salomėjos Nėries eiles. Advento ir gavėnios meto tyloje visa ta muzika ir eilės manyje virsta malda, kurią apvainikuoti belieka biblinių psalmių žodžiais. Paskui vėl keliauti ir keliauti kartu su tyla, pasineriant į apmąstymus, abejones, gal ir į melancholiją. Bet ji man patinka. Melancholija mane skatina turėti sveiką ir logišką kritiką. Štai prisiminiau dabar vieną vos ne juokingą dalyką – per radiją girdėtą reklamą apie baletą „Gulbių ežeras“. Pompastiška buvo reklama, tik joje nesigirdėjo šio garsaus baleto autoriaus pavardės nei vardo. Kaip gali Lietuvoje, kurioje dabar tiek daug politinės ir ideologinės inkvizicijos, girdėtis pagarsinta Piotro Čaikovskio pavardė ir vardas!? Juk kompozitorius yra rusas! Dieve, kaip norėtųsi, kad bent per adventą Lietuvoje nebeliktų kažkokių keistų ir neapykantos ideologija dvokiančių getų. Negi tų getų buvo per mažai praėjusio amžiaus karo metais? Tikriausiai kažkam buvo per mažai…
Ar laukiame kalėdinių dovanų? Laukiame. O jei ir nieko per Kalėdas iš kitų negausime, tai nenusiminkime. Juk esame savo gyvenime jau gavę pačias brangiausias dovanas: gyvybę, širdį ir jos plakimą. Kas dar gali būti panašiai brangu kaip tos dovanos? Nebent mamos apkabinimas, tėvelio drąsinanti ranka ant drebančio iš baimės peties ir mylimo žmogaus bučinys. Esame apdovanoti ne tik per Kalėdas… Yra ir daugiau nuostabių dovanų. Adventas – tai dovana. O juk advento metą ir jo tylos prasmę Dievas davė ir rusams, ir ukrainiečiams. Panašų susikaupimo laiką turi žydai ir musulmonai, induistai ir kiti tikintieji. Tai kodėl tiek daug pasaulyje triukšmo, o kartu su juo – ir neapykantos?
Greitai prabėgs likęs advento laikas. Kiek čia jo liko? Saujelė. Džiugu matyti, kaip sekmadieniais po mišių mano parapijiečiai iš bažnyčios keliauja namo, nešini su didele pagarba ir atsargumu į baltus popieriaus lapus suvyniotus kalėdaičius. Iš tolo atrodo, kad neša didelius, baltus vokus su laiškais mylimiems žmonėms. O gal sau? Gera matyti tokį adventinį vaizdą. Jo spalvose ir formose išryškėja Kalėdų laukimo tyla, tvirta, nepasiduodanti ir šiais metais bandanti eiti per mūsų triukšmingo pasaulio kelią. O virš mūsų galvų vis toks pat – cepelinų spalvos – dangus. Bet žinau, kad dar aukščiau virš tų pilkų debesų šviečia vilties pripildyta saulė. Tegu jos užtenka visiems.
Ričardas BANYS,
Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas
