Ukmergės krašto muziejų kūrė ir Anykščių krašto dukra 

Ar būtina keliauti į tolimas šalis, kai kaimynystėje tiek daug nepažinto, įdomaus ir prasmingo? „Anykštos“ redakcija įgyvendina projektą „Akiratis“ ir pradeda spausdinti publikacijas apie šalies muziejus, meno vertybes, unikalias kolekcijas.
Pirmai pažinčiai pasirinkome artimiausius kaimynus – vieną seniausių Lietuvos miestų, įkurtą 1333 metais – Ukmergę, per kurią mes, anykštėnai, keliaujame ne tik į laikinąją ir dabartinę sostines, bet ir į Europą, bet vis dėlto retas esame užsukę į kelias dešimtis tūkstančių eksponatų sukaupusį, savo istoriją nuo 1933 metų kuriantį šio miesto kraštotyros muziejų. Važiuojant per miesto centrą lyg ir neįmanoma nepastebėti užrašo „Kraštotyros muziejus“ ant buvusio „Draugystės“ kino teatro, į kurį po truputį persikrausto muziejus. Tačiau kol kas ekspozicija dar senajame pastate, visai šalia buvusio kino teatro. Pasak muziejininkų, ne tiek daug anykštėnų čia apsilanko ar užkopia apsidairyti į senąjį miestą iš gaisrinės bokšto. O tikrai verta…

Ukmergės krašto muziejuje – anykštėniški štrichai

Pažliugusios žiemos pabaigos dienos yra ne pačios patraukliausios kelionėms ir ekskursijoms. Tad nenustebau ankstų trečiadienio rytą senojo muziejaus duris radęs dar užrakintas, o jo administraciją radau įsikūrusią restauruotame buvusiame kino teatre „Draugystė“, čia ji persikraustė praeitų metų pabaigoje. Patalpos didelės, tačiau jaukios, šiltos. Jauki erdvė renginiams, o buvusioje kino salėje eksponuojama fotografijų paroda „Vasario 16–osios minėjimų istorija 1919–1940 m.“.
Pasitikusi muziejaus vyr.rinkinių saugotoja ne be pasididžiavimo sakė, kad muziejaus istorijos pradžia laikytini 1933 m. balandžio 2 diena, kai buvo atidarytas skautų iniciatyva įrengtas muziejus, turėjęs įdomių akmens ir titnago gadynės eksponatų, geležinių, varinių, žalvarinių ir sidabrinių monetų, ginklų. „Muziejui reikšmingi 1940–ieji metai, kuomet į Ukmergės mokytojų seminariją atvykęs kraštotyros entuziastas ir istorijos vadovėlių autorius Vaclovas Čižiūnas įsteigė „Rytų Lietuvos kraštotyros draugiją“, gausino senų knygų, graviūrų, numizmatikos ir archeologijos rinkinius. Beje, iš tų laikų yra išlikę du E. Kulviečio paveikslai, – pastebėjo muziejininkė. -Produktyvią muziejaus veiklą nutraukė 1940–ųjų okupacija, V. Čižiūnas pakliuvo į kalėjimą vėliau emigravo į JAV. Sukauptos muziejinės vertybės buvo išblaškytos, tačiau muziejininkystė Ukmergėje atgijo vokietmečiu, kai iš didžiųjų miestų į provinciją, ieškodama ramesnio užutekio, plūstelėjo inteligentija ir čia plėtojo kultūrinę veiklą.
Trumpam įsikūrę menininkai Domicelė ir Petras Tarabildos kūrė Ukmergės krašto muziejų, jam Lietuvos dailininkai dovanojo 60 tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių, muziejaus fonde buvo surašyta apie 3 500 eksponatų, tarp kurių ir mūsų žemiečio vyskupo ir poeto Antano Baranausko originalus laiškas.
Andrioniškyje gimusi, Troškūnuose, Pienionyse, Juostininkuose vaikystės dienas leidusi, vėliau žymia tapytoja, grafike, skulptore, fotomenininke tapusi Lietuvos liaudies dailininkė, Valstybinės premijos laureatė D. Tarabildienė Ukmergėje gyveno nuo 1941–ųjų iki 1945–ųjų. 1944 m. rudenį atkūrus muziejų ji tapo pirmąja jo direktore. Tuomet jai buvo trisdešimt dveji.

Muziejuje – Anykščių rajone rasta mamuto iltis

Pasak J. Petronytės, sukauptą ekspoziciją nuniokojo karas, neišliko senieji eksponatų sąrašai, tad dingusių eksponatų skaičius nėra žinomas. Išvykus D. ir P. Tarabildoms, 1946 metais muziejui pradėjus vadovauti Z. Žemaitaičiui, mediniame pastate, Kauno g. 9, muziejaus veikla nenutrūko, 1949 m. fonduose tebuvo registruota 1450 eksponatų. 1974-aisiais nugriovus senąjį medinį pastatą, muziejus persikėlė į dabartinį mūrinį dviejų aukštų pastatą Kęstučio g. 5. Sovietmečiu jame buvo eksponuojama A. Godliausko, tarnavusio kreiseryje „Aurora“, skulptūra ir karininko O. Piatnickio nuotrauka, tačiau buvo eksponuojamos ir rajono audėjų lovatiesės, rankšluosčiai, keramika ir medžio drožiniai, rajono paukščių ir žvėrelių iškamšos. „1977 metais muziejus buvo uždarytas aštuonerius metus trukusiam kapitaliniam remontui, tačiau muziejinis darbas nenutrūko, muziejininkai rinko eksponatus, vykdė ekspedicijas Laičių, Želvos, Taujėnų, Pabaisko, Siesikų apylinkėse, – pasakojo J. Petronytė. – 1985–aisiais atidarytą naująją muziejaus ekspoziciją sudarė 1 740 eksponatų, o fonduose jų buvo 12 048.
Trečiasis muziejaus pertvarkymas sutapo su Atgimimu ir užtruko keletą metų. Viena eskpozicinė salė virto parodų erdve, kita buvo skirta Nepriklausomos Lietuvos tarpukario laikotarpiui. 1995 metais mūsų muziejaus filialu tapo Veprių krašto muziejus, o 2002 m. Užulėnio krašte, Prezidento A. Smetonos gimtinėje, buvusiame Užugirio A. Smetonos pagrindinės mokyklos pastate, įkurtas antrasis muziejaus filialas.
Muziejaus inventorinėse knygose surašyti žemdirbystės įrankiai iš kaulo, akmens ir titnago, viena seniausių muziejaus vertybių yra Anykščių rajono Riklikų žvyro karjere 1979 m. rasta mamuto iltis.
Itin gausus raštijos rinkinys, atspindintis Ukmergės krašto visuomeninį, politinį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Seniausias raštijos rinkinio eksponatas – 1567 m. balandžio mėn. 24 d. LDK iždininko Mikalojaus Naruševičiaus rašytas laiškas Maišiagalos miesto vaitui Jonui Pakieturiui.
Įdomūs ir vertingi 1979–1983 ir 1985 metais vykdytų archeologinių tyrinėjimų Obelių (Taujėnų sen.) ir Bėčių (Veprių sen.) senkapiuose. Įkapėmis turtingų senkapių radiniai padeda pažinti Ukmergės krašto raidą. Bėčių senkapyje rasta viena pirmųjų lietuviškų kaldintų monetų atmaina, priskiriama Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto (1392 – 1430) laikams. Obelių ežero pakrantėje ir ežere rastos V – XV amžiaus kapavietės, aptikta įvairių įkapių: žalvarinių ir sidabrinių papuošalų, ietigalių, peilių, kirvukų. Vienas iš retesnių radinių – karoliai iš žvangulių, naudotų kaip amuletas, apsaugantis nuo piktųjų jėgų.

Ežero dugne rasta 12,5 cm aukščio ir 12 cm skersmens keramikinė urna. Pagal kadaise gyvavusį paprotį mirusiųjų palaikus tokiose urnose laidodavo vandenyje.
1333 m. įkurto daugiataučio miesto istoriją gausiai iliustruoja įspūdingas ikonografijos ir fotografijų rinkinys. Jame – XIX amžiaus pabaigos Ukmergės fotografų G. Pazolio, J. Goro, M. Romanovskio darbai. Gausi ir vertinga vieno pirmųjų Lietuvos fotografų, mėgėjo eksperimentatoriaus grafo St. Kosakovskio (1837 – 1905) ir dvaro fotolaboratorijoje dirbusio J. Krajevskio fotografijų kolekcija, ypač vertingos Lietuvos karo aviacijos kapitono, topografo ir spalvotosios fotografijos pradininko Lietuvoje M. Brazaičio fotografijos.
Nemažą muziejaus fondo dalį sudaro istorijos – etnografijos rinkinys, atspindintis krašto kultūros etnines ypatybes, buitį, kadaise gyvavusius verslus ir amatus. Tai XVIII a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės namų apyvokos daiktai, baldai, darbo įrankiai, drabužiai, tarpukario pramonę ir amatus reprezentuojančios pakuotės, etiketės bei produkcijos pavyzdžiai.
Be jau minėtų muziejaus vertybių muziejui ypač svarbus dailės rinkinys, kuriame surinkti XIX a. – XX a. pradžios mažosios architektūros šedevrai – vietinių dievdirbių sukurtos medžio skulptūros, koplytėlės, keletas medinių memorialinių paminklų, nešiojamasis procesijų altorėlis, medžio skulptoriaus L. Striogos kūriniai. Ukmergės krašto kryždirbystės tradiciją atspindi geležinių viršūnių ir antkapinių kryžių rinkinys, daugiausia iš XIX amžiaus. Tai savotiška amato, meno, bei tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai. Juk Lietuvos kryždirbystę ir kryžių simboliką UNESCO 2001 metais pripažino unikalia žmonijos nematerialinės kūrybos paveldo vertybe“, – pasakojo vyr. rinkinių saugotoja J. Petronytė.

Muziejus ir jo fondai – atviri
visuomenei

Daugiau kaip per septynias dešimtis muziejaus darbo metų pirmąją jo direktorę D. Tarabildienę keitė ne vienas vadovas, ypač didelė jų kaita buvo pokaryje. Antai per 1947–uosius muziejuje pasikeitė net trys direktorės. Šiek tiek ilgiau muziejui (1953–1957) vadovavo S. Morkūnas, kurį pakeitė archeologijos ir muziejininkystės specialybę turinti Irena Plėšinaitė–Griškevičienė. Po jos porą metų muziejaus kolektyvui vadovavo J. Jakubavičiūtė–Chovanienė, dešimtmetį – Elena Marazauskienė, 1974-1987 – Zinaida Krikštaponienė, 1987–1989 m. muziejaus direktore buvo Violeta Reipaitė. Nuo 1989–ųjų iki šiol muziejui vadovauja Vaidutė Sokolnikienė.
Pasak mieste gimusios ir augusios „ukmergietės iki kaulų smegenų“, Vilniaus universiteto auklėtinės, direktorės V. Sokolnikienės, Ukmergės kraštotyros muziejuje šiuo metu saugoma beveik 50 tūkstančių eksponatų ir tik koks šeštadalis yra eksponuojama, tačiau šis didelis turtas yra prieinamas mokslininkams, krašto istorijos tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems Ukmergės krašto praeitimi. Muziejuje dirba kūrybingas 11 žmonių kolektyvas, muziejus plečiasi, kuriamos naujos ekspozicijos ir veiklos.
2014 m. Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos krypties „LEADER metodo įgyvendinimas“ lėšomis renovuotos patalpos, kuriose veikia duonos bei šakočio kepimo mokomosios programos. „Praeitų metų pabaigoje muziejaus administracija įsikūrė renovuotose buvusio „Draugystės“ kino teatro patalpose, erdvioje renginių salėje vyksta renginiai, o buvusioje kino žiūrovų salėje – parodos, – pastebėjo direktorė. – Senąjį muziejaus pastatą, deja, teks palikti Ukmergės savivaldybės administracijai, o ekspoziciją atnaujinti ir perkelti į dabartinį buvusį kino teatro pastatą. Tačiau šių patalpų mums neužteks, fondus teks saugoti dar kažkuriame pastate“.
Sovietmečiu buvęs kino teatras prarado savo svarbą po Atgimimo ir 1997–aisiais buvo uždarytas. Ko tik jame po to nebuvo, netgi vištiena prekiauta, tačiau prekybos centru, kaip Anykščiuose, jis netapo. Miesto valdžiai apsisprendus, kad kino teatras turi išlikti kultūrine miesto erdve, jis atiteko muziejui ir prieš kelis metus buvo renovuotas: sutvarkytas šildymas, ventiliacija, atnaujintas pastato vidus ir išorė.
Muziejus siūlo net 8 edukacines programas: „Knygnešių gadynė“, „Kraičio skrynios turtai“, „Lietuvos tremtiniai – pasmerktieji negrįžti“, „Atiduok tėvynei, ką privalai“, kuri vyksta muziejaus rūsyje įrengtame bunkeryje, „Velykų margučiai“, „Atėjo kalėda“, „Pažinkime gamtą. Žaidžiame ir mokomės“, kurios trijose dalyse supažindinama su naminiais gyvuliais ir paukščiais, miško gyventojais ir Lietuvos medžiais.
Šalia parodų, įvairių renginių muziejus kartas nuo karto pradžiugina ukmergiečius ir miesto svečius naujais leidiniais. Senųjų ir dabartinių nuotraukų gausa, išsamia miesto istorijos apžvalga pasižymi Jūratės Šakienės sudarytas leidinys „Ukmergė. Trys matymai“, ir pernai pasirodžiusi J. Petronytės sudaryta knyga „Ukmergės kraštotyros muziejaus ištakos“.

Su muziejaus ekspozicija
supažindino svėdasiškė

Po muziejaus sales mane vedžiojo ir pasakojo iš Svėdasų kilusi muziejaus darbuotoja Birutė Gružauskaitė–Gudeliauskienė, ilgamečio į amžiną atilsį išėjusio Ukmergės rajono laikraščio „Gimtoji žemė“ žurnalisto žmona. Gimusi Svėdasuose, šį miestelį moteris paliko sulaukusi 18–os, daug metų dirbo pedagoginį darbą, o dabar sulaukusi garbaus amžiaus dirba muziejuje. Susipažinti su turininga ekspozicija reikia nemažai laiko, juolab kad kiekvienas čia gali rasti jį dominančių eksponatų ir prie jų stabtelėti ilgiau ar pasinaudoti muziejininkų paslaugomis.
Beje, muziejus organizuoja ir ekskursijas po miestą. Galima įspūdinga miesto panorama, lydint muziejininkui, pasigrožėti iš muziejui padovanoto buvusio gaisrinės bokšto. Pasak mane palydėjusios B. Gudeliauskienės, bokštas buvo pastatytas siekiant pastebėti gaisro židinį po baisaus 1870 metų miestą nusiaubusio gaisro, kai sudegė vos ne visa medinė Ukmergė.
Pasižvalgius ekspozicijoje ir pamačius gausybę miesto nuotraukų taip ir maga palyginti įsiminusius vaizdus su šiandienine miesto panorama.