Dirigentas Mykola Lisenko.
Eldoradas Butrimas, Specialiai iš Kijevo, Ukraina
Vasario 16-osios šventės proga, norėdami atsidėkodami lietuviams už paramą kariaujančiai Ukrainai, šios šalies dainininkai bei muzikantai atvyks į nemokamų padėkos koncertų turą.
Garsūs scenos artistai specialiai panoro dainuoti ne vien Vilniuje ir Kaune, bet ir provincijos miestuose, tuo norėdami nusilenkti visai šaliai.
Vasario 16–24 dienomis vyksiančiuose koncertuose gros Akademinis Kyjivo pučiamųjų orkestras bei dainuos įžymūs operos solistai. Viena iš dainininkių bus lietuvių kilmės Kijevo operos primadona, T. Ševčenkos vardo nacionalinės premijos laureatė Angelika Švačka.
Karo metu solistė organizuoja ir pati dainuoja labdaros koncertuose, kurių metu surinktos lėšos yra skiriamos armijai. Orkestrui diriguosiantis 53 metų Mykola Lisenko ne tik šalyje ir užsienyje renka paramą, bet ir kas kelias savaites pats ją veža į frontą.
Tautiniu patriotizmu garsėjo ir bendrapavardis dirigento proprosenelis, garsus kompozitorius Mykola Lisensko, išsižadėjęs rusų kalbos ir kūręs muziką folklorinių dainų pagrindu. Vykdamas pas karius, M. Lisenko ne kartą pateko į apšaudymus, o kelių jo orkestrantų šeimos nariai bei giminaičiai fronte žuvo, gindami tėvynę.
Žuvo ir į frontą savanoriu išėjęs kariauti vienas operos solistas, su kuriuo A. Švačka ne kartą drauge koncertavo scenoje. 52 metų A. Švačka, turinti ištikimų gerbėjų užsienyje, nepriėmė siūlymo bėgti iš Ukrainos. Dainininkė kartu su vyru, sūnumi ir dukrele pirmą karo dieną slėpėsi Kyjivo metro požemiuose ir, norėdama įveikti asmeninį stresą bei suteikti drąsos kitiems, jame garsiai dainavo operines arijas, o jai pritarė sūnus Oleksandras, konservatorijos studentas.
Karo pradžią solistė prisimena, kaip netikėtą dukrelės Anios įsiveržimą pusę penkių ryte į tėvų miegamąjį su šauksmu – prasidėjo. Po išvakarėse vykusio koncerto ir vėlyvo atsigulimo mama su tėčiu buvo giliai įmigę ir pirmų sprogimų negirdėjo.
„Sklandė gandai, kad Maskva gali pulti vasario 23-iąją, nes Rusijoje tada yra švenčiama armijos diena; kadangi nieko neįvyko, po koncerto scenos užkulisiuose kitų artistų paklausiau: „tai ką, reiškia, karo nebus?“ – prisimena primadona. Artistai vieningai džiaugėsi, kad karas neprasidėjo ir vylėsi, kad Maskvos grasinimai yra vien gąsdinimas.
Po kelių parų metro požemiuose solistės šeima nusprendė grįžti į butą name, iš kurio visi kaimynai jau buvo išsilakstę. Tai, kad situacija yra labai rimta, dainininkė sako supratusi tada, kai šalia namų ėmė griaudėti automatų pliūpsnės, ir tapo aišku, jog priešas bando prasiveržti į jų mikrorajoną.
Po dviejų savaičių šeima išvyko į kaimą, šalia Ternopolio miesto. Ten būnant A. Švačkai kilo mintis rengti labdaros koncertus armijai. Į pirmą koncertą Ternopolio teatre solistė pakvietė iš Kijevo išsibėgiojusius bičiulius dainininkus, o po sėkmingo aukų rinkimo panašius koncertus inicijavo ir grįžusi į sostinę.
Į Kijevą dainininkė grįžo po trijų mėnesių, kai gynėjų puolamas priešas iš regiono pasitraukė. Netrukus buvo nuspręsta Operos teatrą vėl atidaryti, nes jo gilūs požemiai atitiko slėptuvių reikalavimus.
„Koncertuoti teko sudėtingomis sąlygomis, nes mes, operos solistai, esame jautrūs, kaip kūdikiai – dėl mažiausio skersvėjo ar peršalimo netenkame balso, todėl negalime į lauką išeiti iš karto po dainavimo, o prieš koncertą turime sušilti; tačiau dingdavo elektra, atsijungdavo šildymas, tad teko koncertuoti nelygintais rūbais, neplauta galva, šąlančiomis rankomis“, – prisiminė artistė.
Koncertai operoje iki pat dabar vyksta vien penktadienį-sekmadienį, o bilietai į trijuose aukštuose esančius balkonus neparduodami, nes iš jų nusileisti į požemį užtrunka ilgiau laiko. Paskelbus oro pavojaus pranešimą, spektaklis yra nutraukiamas, o prasitęsia pasibaigus pavojui.
Angeliką dainavimu sudomino tėtis Aleksandras, statybų inžinierius, nors nei jis, nei mama Svetlana, valgyklos vedėja, su muzika neturėjo nieko bendro. Tačiau per šeimos susiėjimus visada buvo dainuojamos liaudies dainos, o ji su mama ir seserimi Irina giminaičiams koncertuodavo trimis balsais.
Tėtis dievino klasikinę muziką, nuolat jos klausėsi per radiją. Į muzikos mokyklą Kamensko miestelyje netoli Dnipro penkiametę dukrą mama nuvedė po to, kai ši pati išmoko groti pianinu.
Kadangi muzikos mokykloje nebuvo solinio dainavimo klasės, Angelika gavo choro vadovės diplomą. Jos talentą įžvelgęs mokyklos direktorius patarė dainavimą tobulinti Maskvos konservatorijoje. Ten Angelika nuvyko traukiniu, nemiegojusi ir sušalusi, ir išgirdo patarimą nesvajoti apie solinį dainavimą, o apsiriboti vadovavimu chorui.
Tokie žodžiai nesugniuždė merginos, o sužadino ambicijas dar ryžtingiau siekti svajonių įgyvendinimo. Įstojus į Kijevo konservatoriją, jau pirmame kurse Angelikai teko koncertuoti Operoje. Mat susirgus dviem vieno vaidmens atlikėjoms, imta skubiai ieškoti, kas moka jų atliekamą ariją, tad dėstytoja pasiūlė Angeliką.
„Buvo daug jaudulio, nes šalia dainavo tuometinės garsenybės, o aš nebuvau koncertavusi tokioje didelėje scenoje; salės akustika mano balsui buvo palanki, ką pripažinę režisieriai ėmė kviesti ir į kitus pastatymus“, – pasakojo A. Švačka.
Mecosoprano balsu dainuojanti A. Švačka labiausiai išgarsėjo Karmen vaidmens atlikimu to paties pavadinimo Žoržo Bizė operoje. Tai buvo pirmoji opera, kurią gyvai scenoje regėjo paaugle būdama Angelika.
Dnipro teatre regėtas Karmen vaidmuo mergaitei paliko tokį didžiulį įspūdį, kad pasižadėjo ateityje ją scenoje pati dainuoti. Iš viso Operos pastatymuose Angelikai jau teko 258 kartus įsijausti į Karmen vaidmenį, ir pagal tai gimtinėje ji yra rekordininkė.
Solistei šį vaidmenį teko atlikti 23 šalyse, ir įvairiomis kalbomis. „Dainuoju įvairiose operose, tačiau Karmen vaidmuo labiausiai atitinka mano temperamentą ir emocingumą, geriausiai su juo susitapatinu“, – kalbėjo solistė.
A. Švačkos proproseneliai gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė į Vroclavą Lenkijoje, o dar vėliau – į Ukrainą. Ryšiai su Lietuvoje galimai likusiais giminaičiais yra visiškai nutrūkę.
Tačiau solistė labai ilgisi Gruzijos, kur nuo Ukrainoje siautusio bado pavyko pabėgti jos senelei su šeima. Angelikos mama su tėčiu susipažino atvykusi į Dniprą aplankyti giminaičių. Gruzijos pajūryje Angelika praleisdavo visas vasaras, kur išmoko žvejoti, o šis pomėgis ir dabar jai labiausiai padeda atsipalaiduoti.
Prieš šešerius metus Angelika lankė dailės studiją, ir nuo to laiko piešimas tapo antru mėgiamu atsipalaidavimo būdu. Dainininkė dažniausiai paišo jūros ir pajūrio vaizdus, taip pamėgtus vaikystėje.
„Trisdešimt metų dainuoju Kijevo operoje, tai mano namai, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo, ir kurių be galo ilgėjausi tada, kai karo pradžioje tris mėnesius slėpėmės kaime; labai laukiu pergalės ir to laiko, kai vėl gyvensime be oro pavojaus pranešimų ir spektakliuose ramūs būsim tiek mes, tiek žiūrovai“, – kalbėjo solistė.
Kremliui užpuolus Ukrainą, Angelika savo studentams konservatorijoje nebeužduoda mokytis Rusijos kompozitorių kūrinių. „Oficialaus tokio draudimo nėra, tačiau po patirtų išgyvenimų širdis neleidžia to daryti“, – sakė dainininkė.
A. Švačka neslepia jaučianti didelį pasididžiavimą dėl Lietuvos skiriamos paramos Kijevui. „Jūsų tautiečiai yra nuostabūs, pernai vykdama į koncertą Taline nei Lenkijoje, nei Latvijoje ar Estijoje nemačiau tiek Ukrainos vėliavų ir nejutau tokio žmonių palaikymo, kaip čia; buvo nuostabus jausmas, ypač žinant, kad mano proproseneliai yra kilę iš čia, nuoširdus ačiū jums“.
