Svarstymai apie uniformą dažnai pavirsta karštomis diskusijomis. Reikia uniformų ar ne? Jos suvienodina ar, atvirkščiai, išskiria iš kitų? Uniforma paslepia individualumą ar kaip tik pabrėžia priklausymą žmonių grupei, kurią vienija tam tikros nuostatos, troškimai, tikslai? Ji kelia nuobodulį ar kasdien primena bendrystę ir brolystę su kitais, nešiojančiais tokią pat aprangą? Žinoma, viena yra nešioti tokią pat aprangą, nupirktą parduotuvėje ar turguje, ir visai kas kita – nustatytą įvairių kategorijų asmenims, pavyzdžiui, kariškiams, policininkams, mokiniams. Tad koks mūsų santykis su uniforma – „už“ ar „prieš“? Visą emocionalių svarstymų ir ginčų etapą Antano Baranausko pagrindinės mokyklos bendruomenė praėjo šį rudenį. Galutinis pasirinkimas – uniformos.
Pirmosios dienos, kai mokiniai, dauguma mokytojų ir pati direktorė Dalia Kugienė atėjo į mokyklą uniformuoti, buvo įspūdingos. Akivaizdžiausias faktas – daug šypsenų. Kiekvienas, stebėdamas kitus ir matydamas, kad jie atrodo gražiai, ir pats jautėsi puikiai. Net skeptikai pritilo, nes visus vienijantis džiugesys prilygo gaivaus oro gūsiui, sklindančiam iš širdies, o ne iš šaltų proto svarstymų. Ir išties pasirinkta uniforma atrodo gražiai. Mokyklos bendruomenė, kaip tikri baranauskiečiai, pasirinko sodrios žalios spalvos megztinius (sijonus, sukneles, sarafanus), dekoruotus geltona juostele ir mokyklos logotipu. Žalumas malonus akiai ir kelia asociacijas su Antano Baranausko apdainuoto šilo žalumos gyvybine galia, tad simboliškai kalba ir apie kiekvieno baranauskiečio siekį augti ir tobulėti. O geltona spalva suteikia uniformai subtilaus gyvumo, lyg saulės spindulys žaidžia su žaliąja. Tiesiog harmoninga spalvų žaismė. Belieka tikėtis, kad uniforma nebus vien drabužis, bet stiprins vienybės su savo mokyklos bendruomene jausmą, ugdys atsakomybę ir pagarbą, kylančią iš suvokimo, kad esu baranauskietis.
Uniformas mokyklai sumodeliavo ir pasiuvo Šiaulių UAB „Savitas stilius“.
