Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčią saugo arkangelas Mykolas (Aukštaitiškas formatas)

„Esu iš pa Utenas, kur yra bažnyčia raudanas spalvas“, – taip nuo senų laikų mėgsta prisistatyti uteniškiai, pabrėždami seniausios miesto šventovės svarbą tikintiesiems. Bėgant laikui šio posakio esmė kiek pakito, nes be senosios Kristaus žengimo į dangų bažnyčios, prieš 12 metų tikinčiuosius po savo sparnu priglobė ir šalia „Maximos“ iškilusi Dievo apvaizdos bažnyčia. Mes nusprendėme aplankyti senąją Kristaus žengimo į dangų bažnyčią, skaičiuojančią jau antrą šimtmetį (pastatyta 1884 metais) ir garsėjančią kultūros paveldo saugomais dailės kūriniais.

„Virš bažnyčios centrinio pusapvalio frontono stovintis trimituojantis arkangelas Mykolas yra savotiška Kristaus žengimo į dangų bažnyčios vizitinė kortelė, – sakė bažnyčią mums aprodyti sutikęs jos klebonas Kęstutis Palepšys. – Skulptūra, kurią 1883-1913 metais kūrė Antanas Deveikis, vaizduoja Mykolą arkangelą, viena ranka laikantį trimitą, prispaustą prie lūpų, kita – atverstą knygą. Skulptūros aukštis siekia beveik pustrečio metro“.
Ypač įspūdingai apšviestas angelas atrodo vakare. Arkangelo kūnas, pastovėlis bei kojų, sutvirtinimas nudrožti iš vieno medžio gabalo, sparnai, trimitas, vainikai ir plaukai pagaminti iš skardos. Bėgant laikui, angelą teko atnaujinti. Šio darbo ėmėsi žinomas tautodailininkas Stasys Karanauskas.
Prieš kviesdamas į šventovės vidų, K. Palepšys priminė, kad bažnyčia išskirtinė dar ir tuo, kad šv. Petro ir šv. Pauliaus dviejų metrų aukščio statulos, skirtingai nei kitose bažnyčiose, pastatytos ne viduje, o lauke prie pagrindinio įėjimo į bažnyčią arkinės formos nišose.
Kristaus žengimo į dangų bažnyčia yra unikali tuo, kad yra graikiško stiliaus, su penkiasiene presbiterija, pusapskritėmis koplyčiomis, dvibokštė, su kupolu. Vidus 3 navų, yra 4 altoriai.
Kristaus žengimo į dangų bažnyčia buvo statoma caro valdymo metais. Pagrindinis bažnyčios kupolas savo forma labai primena rusų cerkvę. Toks kompromisas priimtas neatsitiktinai, esant reikalui bažnyčia būtų buvusi reformuota į cerkvę. Raudonos plytos bažnyčiai buvo išdegtos specialiai tam pastatytoje plytinėje. Iš jų buvo sumūryta ne tik bažnyčios varpinė, bet ir šalia bažnyčios pastatyta „Saulės“ gimnazija, dar vienas netoli bažnyčios esantis pastatas. „Įdomu tai, kad bažnyčia pastatyta per dvejus metus, o konsekruota tik po 14 metų – 1898 metais,  – pasakojo K. Palepšys. – Paprastai aukoti šv. mišias bažnyčioje leidžiama ją pastačius. Konsekracija po keliolikos metų įvyko dėl to, nes užsitęsė bažnyčios įrengimo ir papuošimo darbai. Vyskupas Gasparas Cirtautas bažnyčią pakonsekravo Jėzaus Kristaus Dangun žengimo vardu“.
Bažnyčioje akį traukia 1885 metais vietinio kalvio Juozo Paplausko pagaminta sakykla. Aštuonkampė, puošta griežtu simetriniu ažūro dekoru sakykla pakabinta centrinėje navoje ant kairiojo pilioriaus, altoriaus pusėje. Virš korpuso – baldakimas, kurio lubose šv. Dvasia su spinduliais, o ant stogelio – du paauksuoti angeliukai, laikantys ažūrinį kryžių tarp žiedų ir girliandų. Į sakyklą anksčiau buvo patenkama liftu, kuris vėliau sugedo, o pastatyti laiptams nepakako vietos, todėl į ją užlipti dvasininkui būtų komplikuota. Be to, šiais laikais kunigas turi būti kuo arčiau savo tikinčiųjų, todėl nebenaudojama sakykla liko kaip bažnyčios puošmena.
Bažnyčią apšviečia įspūdingas centrinis sietynas, nuleistas iš kupolo vidurio. Dekoratyvų sietyną sudaro trys į viršų mažėjantys žiedai, prie kurių pritvirtintos žvakidės su lempučių cokoliu viršuje. Senasis sietynas, kuris nukrito ant grindų, saugomas virš zakristijos. Laimė, kad jam krintant niekas nenukentėjo. Sietynas buvo perdarytas XX amžiaus viduryje. Dar vienas tokio paties stiliaus nedidelis sietynas iš 12 lempučių kabo šoninėje navoje, vienoje linijoje su centriniu sietynu.
Kiekviena bažnyčia turi savo titulą arba vardą. Paprastai jis atsispindimas centriniame altoriuje paveikslu arba statula. Altoriaus centre, arkos formos nišoje, įstatytas paveikslas „Kristaus žengimas į dangų“. Jį apie 1851 metus nutapė nežinomas autoriaus. 1980 metais aliejiniais dažais tapytą kultūros paveldo saugomą paveikslą restauravo Elena Šmigelskaitė. Paveiksle vaizduojamas į dangų kylantis Kristus, apačioje – klūpančios šv. Marija Magdelena ir Jokūbo Marija bei stovintys apaštalai.
Į kultūros paveldą įtrauktas ir paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Jame vaizduojamas paskutinės vakarienės momentas, kai Kristus pasako savo mokiniams, jog vienas jų jį išduos. Nežinomas autorius ant drobės aliejiniais dažais tapytą baroko stiliaus paveikslą sukūrė XVIII amžiuje. 1978-1979 metais paveikslą restauravo jau minėta E. Šmigelskaitė. Jos rankos antram gyvenimui prikėlė ir 1809 metais Petro Rozalimo nutapytą paveikslą „Angelas sargas“. Paveikslas kabo kairėje navoje virš antrosios zakristijos durų, įrėmintas į medinį paauksuotą rėmą.
Kryžiaus kelią vaizduojančios 14 stacijų sukurtos 1873 metais nežinomo autoriaus. Tradicines scenas iš Kristaus kančios kelio vaizduojančios stacijos nutapytos ant drobės (80x 58) aliejiniais dažais. Jos yra saugomos kultūros paveldo.
Su senaisiais tapybos darbais ir šventųjų skulptūromis gražiai dera liturgijoje naudojami šiuolaikinio stiliaus baldai. Tai akmeninė šlifuota trikampės taurės formos šviesiai pilka krikštykla, akmeninis pulpitas, šviesiai pilkas akmeninis stovas velykinei žvakei, stovas kryžiui, staliukas atnašoms. Šiuos liturgijoje naudojamus baldus sukūrė žinomas šalyje architektas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas. Bažnyčioje yra keturi altoriai, vieną jų – aukojimo altorių, stovintį prieš centrinį altorių, sukūrė jau minėtas skulptorius A. Sakalauskas. Altorius pagamintas iš šlifuoto akmens, į altorių įmontuota kapsulė su kankinių šv. Inocento ir Teofilio bei šv. Kazimieraičio relikvijomis. Altorius konsekruotas 2004 metais. Senasis medinis altorius padovanotas Leliūnų šv. Juozapo parapijai.
Klebono K.Palepšio teigimu, kad bažnyčia įgautų savo dvasią, kurią į ją įžengęs pajuntame kiekvienas mūsų, reikia nemažai laiko. Tai ne išimtis, o veikiau taisyklė. K. Palepšio teigimu, žvelgiant į istorinį kontekstą, per bažnyčios gyvavimo istoriją įvyko du pasauliniai karai, buvo laikotarpis, kai ji veikė carizmo metais, vėliau atėjo Atgimimas, įstojome į Europos Sąjungą. „Šioje bažnyčioje išgyventa daug emocijų, čia įvyko daugybė krikštynų, vestuvių, buvo švenčiamos šv. Velykos ir šv. Kalėdos. Tai tikri, nematomi dalykai, duodantys svorį“, – sakė K. Palepšys.
Bažnyčios šventoriuje K. Palepšys atkreipė dėmesį į vieną iš keturių bažnyčios šventoriuje pastatytų išsiskiriantį kryžių. Kryžius ypatingas tuo, kad turi du skersinius ir Jėzaus kankinimo įrankius – reples, plaktuką, acto taurę, kuri buvo paduota išgerti Jėzui, kopėčias. Kankinimo įrankiai yra natūralaus dydžio, sumažintos tik kopėčios ir gaidys. Ant šio kryžiaus tupi ir gaidys, kuris paskelbė apie Petro išdavystę. 1905 metais pastatyto kryžiaus autorius nežinomas.
Šventoriuje galime išvysti ir tremtiniams 1988 metais pastatytą paminklą. Sienoje įmontuotose lentelėse yra įamžintos 325 tremtinių pavardės. Lentelėse nurodyta ne tik tremtinių gimimo data ir vieta, bet ir kur jie buvo ištremti.
Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje 1869–1896 metais klebonavo Adomas Vyšniauskas. Jo rūpesčiu 1882–1884 metais pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. 1899 metais įrengti 12 registrų vargonai, dar po metų pastatytas didysis altorius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsigyti 3 varpai, 1915 metais išvežti į Rusiją (po karo 2 varpai grąžinti, 1 jų suskilęs ir netinkamas naudoti).
1905 metais įkurtas „Saulės” draugijos skyrius, įsteigta lietuviška mokykla, 1908-1913 metais vikaru buvo Jonas Švagždys. Jis steigė draugijas, būrelius, rengė vakarus, skaitė paskaitas, pastatė parapijos namus, įrengė salę su scena. Vėliau lietuvišką veiklą tęsė kunigai: Pranciškus Turauskas (palaidotas šventoriuje), Vladas Butvila („Saulės” gimnazijos kapelionas ir direktorius), Pranas Gineitis. Ilgamečio klebono Jono Asminavičiaus rūpesčiu kapitališkai suremontuota bažnyčia, sutvarkyti parapijos pastatai. 1940-1944 m. klebonavusio Petro Raudos (1894-1974), kuris palaidotas šventoriuje) iniciatyva įrengtos klausyklos. 1979 metais restauruotas didysis altorius, kiti suremontuoti.
Pirmoji Utenos bažnyčia minima 1500 metais. Jai 1522 metais paskirta dešimtinė iš Utenos ir Užpalių dvarų. 1796 metais Utenos bažnyčiai priklausė miestelio jurisdika, Utenėlės palivarkas (7 valakai žemės) ir Pakirčių palivarkas Dusetų parapijoje (13 valakų).
1796–1802 m. klebono Tado Milašiaus rūpesčiu ir iš dalies jo lėšomis pastatyta nauja medinė architekto S. Lukoševičiaus projektuota bažnyčia.
1865 metais pastatyta mūrinė varpinė. 1866 m. atnaujinta bažnyčia. Ji ir klebonija 1879 metų gegužės 31 dieną sudegė. Pamaldos laikytos kapinėse pastatytoje medinėje stoginėje. 1879 metais atstatyta klebonija (vėliau paversta prieglauda). Parapijiečiai bažnyčiai statyti paaukojo apie 10 000 rublių, kitos lėšos buvo renkamos visoje vyskupijoje, nes bažnyčios statybai prireikė 100 tūkst. rublių.