Utenos kraštotyros muziejus - vienas seniausių muziejų šalyje.
Utenos kraštotyros muziejus vienas seniausių Lietuvoje, jį Aukštaitijos krašto istorijos mylėtojas Antanas Namikas kartu su bendraminčiais šviesuoliai įkūrė dar tarpukariu, tolimais 1929 metais. Smagu, kad leidimą steigti šį kultūros židinį savo įsakymu leido iš Svėdasų krašto kilęs apskrities viršininkas Jonas Motiejūnas – Valevičius.
Per beveik devynis dešimtmečius palankiomis, o kartais ir labai sunkiomis sąlygomis dirbdami muziejininkai sukaupė milžiniškus regiono dvasinę ir materialinę istoriją atspindinčius turtus, vos ne šimtą tūkstančių eksponatų, ir sukauptais lobiais išmoningai dalijasi su šių laikų visuomene.
Prologas
Matyt, galima pasakyti, kad muziejus Utenoje susikūrė sekdamas Lietuvoje įkurto daktaro Jono Basanavičiaus senienų muziejaus Vilniuje pavyzdžiu. Nuo Užpalių kilęs, Maskvos imperatoriškajame archeologijos institute mokęsis Antanas Namikas (1873 – 1980) pirmaisiais nepriklausomybės metais dirbo Utenos apskrities mokyklų inspektoriumi. Jau anksčiau rinkęs senienas, jų kaupimui nemažai energijos skyrė ir tam svarbiam darbui surado puikių pagalbininkų. Su pasigėrėjimu jis mini Alantos mokytoją Joną Puodžių, kuris nepagailėjęs net auksinio guldeno. Tikriausią lobį – puodynę su Jono Kazimiero laikų monetomis – perdavęs Maželiškių mokytojas Bronius Putrimas. Šešiabriaunę buožę dovanojęs Pranas Šulga. Palengva senų istorinių daiktų prisikaupė tiek, kad jie nebetilpo į pasišventėlio namus, tuomet jam kilo mintis kurti visuomeninį muziejų. Kreipėsi į apskrities valdžią ir 1929 m. lapkričio 22 d. nuo Svėdasų kilęs apskrities karo komendantas majoras Jonas Motiejūnas – Valevičius savo įsakymu nr. 3444 leido kultūrinę įstaigą steigti ir suteikė patalpas. Pradžios mokyklos patalpose, dviejuose kambariuose, lentynose ir spintose, buvo įrengtos ekspozicijos. Lankytojams muziejaus duris atverdavo mokyklos sargas, kuris už šį darbą kas mėnesį gaudavo 15 litų atlygį. Sovietams užėjus, o po to kilus karui, veikla nutrūko, daug eksponatų buvo išgrobstyta. Tačiau jau 1945 m. kovo mėnesį muziejų, kaip ideologiškai liaudį šviesti reikalingą įstaigą, atgaivino, skyrė kelis etatus. Po trijų metų inventoriaus knygoje buvo įrašyti vos 417 eksponatų. Senąsias metrikų knygas ir net kai kuriuos senosios skulptūros sovietų valdžia paėmė ir, matyt, sunaikino. Pats muziejaus kūrėjas buvo persekiojamas, kaip ir daugelis jo artimųjų, giminaičių, patyrė tremtinio dalią, jo sūnūs pasitraukė į Vakarus.Tačiau ir pačiais slogiausiais persekiojimų metais pašauktų ir išrinktų nestigo – jie tęsė pradėtą darbą ir Utenos muziejaus turtai augo.
Sovietmečio aktualijos
Nors reikėjo tarnauti anai santvarkai, tačiau išmintingų vadovų bei muziejininkų dėka buvo kruopščiai renkami ir kaupiami tautos istorijai brangūs eksponatai. Taip buvo išgelbėta daugybė senų šventųjų skulptūrų, kaltinių kryžių, ornamentuotų verpsčių ir kitų unikalių vertybių. Nemaža žmonių daug ką dovanodavo, tačiau muziejininkams kasmet buvo skiriama nemenka suma pinigų eksponatams įsigyti. Tai buvo paskata senienų mėgėjams provincijoje ne parduoti nežinia kam, o muziejui, nes pinigais atlygindavo ir jis.
Antanas Baliūnas yra daugybę dievukų iš kryžių ir kitokių dalykų dovanojęs, pardavęs, tad taip jie išsaugoti. Jei ne jis, tai nežinia, koks būtų buvęs tų vertybių likimas. Gaila tik, kad gyvenimo saulėlydyje vis dar apie ūkinius žemiškus dalykus mąstęs žmogus neperdavė senų nuotraukų rinkinio kuriamam Svėdasų muziejui ar bibliotekai – vertingą rinkinį išviliojo kolekcininkai iš Utenos ir dabar be jokios gėdos už didžiulę kainą „stumdo“ per angliškus ir kitokius aukcionus. Su panorusiais įsigyti teisėtai jų kraštui priklausančias vertybes svėdasiškiais į kalbas nesileidžia, bet gal kada nors, ištikus gerumo priepuoliui ims ir padovanos kuriamam Svėdasų krašto muziejui.
Apie tuos, kuriuos vis
prisimena
Muziejus visuomet buvo turtingas ne tik rinkinių, bet ir juos kruopščiai kaupiančių puikių, talentingų darbuotojų. Stasys Karanauskas – savamokslis fotografas ir dailininkas – kelerius metus darbavęsis muziejuje, užfiksavo daug nykstančių vertybių. Ne tik fotografavo, bet ir piešė: reto grožio yra jo senų kryžių, koplytstulpių piešinių tušu rinkinys.
Alfonsas Streikus taip pat nebuvo diplomuotas specialistas, tačiau aistringai istorija domėjosi ir kruopščiai darbavosi. Ypač jį masino bažnyčios istorija. Bičiuliavęsis su Lietuvių kalbos instituto žodynų specialistais kruopščiai rankiojo jau pranykusius vietovardžius, senąsias pavardes iš pačių seniausių bažnytinių knygų, dėl nuolatinio bendravimo su „juodaskverniais“ neklystančios partijos nurodymu turėjo iš darbo muziejuje pasitraukti. Dar suspėjo parašyti Utenos bažnyčios istoriją, surinko nemažai medžiagos Utenos apskrities šaulių istorijai, klastingos ligos palaužtas, pasimirė palyginus dar jaunas, o dar galėjo daug gero nuveikti.
Ypatingas žmogus buvo ilgai direktoriumi buvęs Balys Juodzevičius, nuoseklus ir darbštus, todėl daug prasmingų darbų nuveikęs šaunuolis aukštaitis iš Papiškių kaimo Anykščių rajono pakraštyje, netoli Rubikių. Ne tik visą muziejaus darbą organizavo, tačiau ir pats, kur tik galėjo, ką tik galėjo, rinko ir užrašinėjo. Didysis darbymetis buvęs kuomet, Lietuva tapo nepriklausoma, ypač skubinosi užrašinėti pokario kovų, lagerių, tremties išgyvenimų, sovietmečio nusikaltimų. Keliaudavo pas žmones į namus, daugelis, žinodami apie bolševikmečio nusikaltimų fiksacijos vajų, patys užsukdavo į muziejų, o direktorius visus darbus metęs griebdavo į rankas parkerį ir imdavo užrašinėti. Daug ką įrašė į magnetofono juostutes. Daugiau nei tris dešimtmečius sėkmingai darbavęsis direktorius išėjo į pensiją, pradėtų darbų nepametė – parengė net kelias knygas. Pokario išgyvenimų liudijimus sudėjo į rinkinius „Daugel krito sūnų“, „Kraujo upeliai tekėjo“… Parašė ir savo gimtojo kaimo istoriją ir, nors jau aštuntą dešimtį perkopęs, tebesidarbuoja – domisi, renka, rašo. Tokie žmonės – brangiausias tėvynės turtas.
Požemių lobynas ir senoji
Aukštaitija
Muziejus 2011 m. buvo sukaupęs jau net 68 900 eksponatų. Negali nesigėrėti puikiai parengtomis, informatyviomis bei gilesnį susidomėjimą tautos istorija bei kultūra skatinančiomis ekspozicijomis.
Reto įdomumo kompaktiška rūsyje įrengta seniausiųjų laikų istorijos ekspozicija, kur sudėti ir piliakalnių, ir pilkapių lobiai. Akmens kirvukai, akmeninės piestos ir girnos, puodai ir jų šukės, seno kapo rekonstrukcija, Černaučyznos alkavietėje – senkapyje palaidoto raitelio – kario ekipuotė:- šarvų, ginklų, žirgo kamanų bei balno likučiai. Kardas, peilis, ietgaliai, kiti dalykėliai, masyvūs kovos kirviai… Šalia mūsų žemdirbišką pradą, pašaukimą menantys pjautuvai ir mūsų kantriųjų, tauriųjų moterų žalvariniai papuošalai, kitos įdomybės.
Etnografinė ekspozicija taip pat be galo įdomi – tiesiogiai, šviesiai aukštaičių krašto senovę atspindinti. Žvelgi į dešinę ir matai senos XIX – XX amžių gryčios vaizdą. Joje ir molio krosnis, ir stalas, ūkiški rykai, diedas balanai įkišti. Žvelgi į kairę – čia seklyčia – „stancija“, svečiams priimti skirta, su švariai paklota, raštuota kapa aptiesta lova, stalas, kėdės, raižyta spinta,dailiai išpiešta skrynia net iš 1888 metų. Tolėliau įvairiausių namų apyvokos daiktų, mistiškais raštais išmargintų verpsčių ir kitų stebuklų karalystė, o dar toliau – medinių dievukų pasaulis. Jie tikru tikėjimu, nuoširdžia tiesa spinduliuoja. Čia ir raktą nuo rojaus vartų suspaudęs šv. Petras, ir sopulingos bei džiaugsmingos Dievo motinos, šv. Mykolas, angelai sparnuotieji, o daugiausia tai Jonelių – krikštytojų ir Nepomuko kanauninkų.
Naujosios ekspozicijos žavesys
Neeilinė, moderni pažintis su miesto ir apylinkių istorija – ekspozicija antrame aukšte, kur labai labai įdomu. Tarsi laiko juosta paskui vis augančias metų skaitlines žengiantis lankytojas eina per visą bene penkių amžių Utenos miesto bei apylinkių istoriją. Čia daugybė senųjų raštų kopijų bei originalių įdomybių. Pirmasis Utenos miesto paminėjimas – įrašas Lietuvos dvarų sąraše 1512 metais. Kada atsirado Utenoje bažnyčia – spėlionė, nes nurodomos net kelios datos pradedant 1416 ir baigiant 1522 m., kai šventovė jau minima Vilniaus sinodo dokumentuose. Neįtikėtina, tačiau pirmoji mokykla šiame mieste prie parapijos įsteigta dar XVII amžiaus pradžioje – 1633 m.. Remiantis išlikusiais dokumentais suskaičiuota, kad „senosios“ miesto bažnyčios statybai sunaudota net 896 680 raudonų plytų. Tolėliau per sukilimų, spaudos draudimo, tautinio atgimimo istoriją keliaujama iki Pirmojo pasaulinio karo ribos. Informacijos vandenynas: ligoninė atidaryta 1909 m., klebonija pastatyta 1910 m.. Karo laikotarpis atspindimas labai įdomiais daikteliais – keliais revolveriais, raitelių kardais, šautuvu, kailine „papacha“, kareiviškais katiliukais. Kambarį skaidančiu tunelių labirintu išeiname į nepriklausomą Lietuvą. Reklamos gausa – kiek visokių įmonių, įmonėlių būta. Bankas įsteigtas 1921 m., pieninė pastatyta 1926 m., Šaulių namai – 1933 m., mokytojo Boleslovo Plungės sukurtas paminklas tautos patriarchui dr. Jonui Basanavičiui miestą papuošė 1934 m.. Atvertus paslapties lapelį, įdomu sužinoti, kiek kainavo autobuso bilietas iš Kauno į Uteną. Pasirodo, kad dešimt litų su teise nemokamai gabenti dar iki 16 kilogramų svorio bagažą.
Sovietmetis su raudonomis vėliavomis, pionierių kaklaraiščiais, karas, lengvesni ginklai ir sunkusis kulkosvaidis „maksimas“. Pokaris, po to sovietizacija, kurią smagiai iliustruoja net ir įvairių formų stikliniai buteliai pienui ir kitoms gėrybėms. Tų pat metų laiko juostoje stebime Utenos industrializaciją aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje: 1976 m. pastatomas Utenos alaus kombinatas, po metų – pieno gamykla, po to – mėsos kombinatas, plytelių ir kitos įmonės. Viskas tarsi sustingsta ties Sąjūdžiu. Naujosios Lietuvos laimėjimus atspindi tik klausimėlis apie fontanų skaičių. Pasirodo, jų Utenoje keturi. Mažoka. Ekspozicijoje ir pirmojo naujųjų laikų Utenos rajono garbės piliečio, nusipelniusio teologo, kun. Antano Liuimos regalijos.
Ant ovalių dangtelių puikuojasi ir daugiau klausimėlių, jei į klausimą, koks poetas buvo apsistojęs Utenoje laukdamas pašto karietos į Petrapilį, atsakyti nėra sudėtinga, tai atspėti, koks gi prancūzų rašytojas XIX amžiuje stabtelėjo keliaudamas diližanu ne taip jau paprasta. Didi garbė miestui, sieti save su pačia Prancūzija, nes tas žmogus buvo pas savo mylimąją, būsimą žmoną, į tą patį Rusijos metropolį 1842 m keliavęs Onorė de Balzakas.
Jaukioje parodų salėje nuolat veikia puikiausios parodos, čia atsiranda vietos ir menininkų kelią pradedamčių mokinukų, ir tautodailininkų, ir spalvingųjų primityvistų, ir sėkmingiausių, unikaliausių profesionalų kūriniams.
Džiaugsmai ir rūpestėliai
Nemaža metų nemokamai lankomas, nūnai tenkinasi vieno euro bilietu suaugusiems bei per pusę mažesne suma vaikams (savojo rajono vaikučius priima visai nemokamai). Sekmadienis – nedarbo diena, todėl visi muziejininkai visavertiškai gali mėgautis gyvenimu, tradiciškai švęsti sekmadienį ir darbuotis kiekvienas savo tyrimų srityje. Panašu, kad darbas su lankytojais jiems – tik dienas paįvairinanti atgaiva.
Šiame mieste muziejininko persona labai reikšminga. Muziejininkai – savo srities konsultantai, nuolatiniai paskaitininkai, įdomūs pašnekovai, tiesiog žmonės, kurie kruopščiai, nuosekliai, be jokių trukdžių, metų metus darbuojasi istorijos, etnografijos tyrimuose ir jų sklaidoje. Darius Ribokas – puikus, daug žinių sukaupęs seniausiąją istoriją išmanantis archeologas, kuriam tenka stebėti kasinėjimus kone visoje apskrityje ir už jos ribų. Raimondas Garsonas – liaudies muzikos, senųjų instrumentų, dainuojamosios tautosakos ekspertas, jo pamokėlės moksleiviams reto įdomumo, ypač pavasariop rengiamos paukščių balsams pažinti ir juos šmaikščiai pamėgdžioti. Rolanda Gudinienė jau daugiau negu tris dešimtmečius triūsia istorijos pažinimo baruose, ypač jai artima fotografija. Dar viena muziejininkė – Milda Skaisgirienė – senųjų rankraščių, dokumentų žinovė. Bronė Juknevičienė – vyriausioji fondų saugotoja, tačiau gerokai platesniuose baruose darbuojasi. Direktorė Lidija Jovarienė itin kukloka, paslaptingai šypsosi: „Ką čia apie mane, aš tik administratorė…”
Muziejus skirtas daugiausia šio krašto, regiono žmonėms, ypač jaunuomenei – didis rūpestis, kad mažiausieji uteniškiai savo krašto istoriją giliau pažintų, suprastų ir per ją, tėviškę ir tėvynę, pamiltų ir niekad „už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“ neapleistų.
Muziejus – istorinių ir kultūrinių sukakčių paminėjimų centras – pagrindiniai šimtmečio renginiai taip pat vyks jame, juk muziejus veikia tame pačiame name, kur 1919 m. pradėjo veikti lietuviška savivaldybė.
Muziejui priklauso net aštuoni filialai, nes Utenos kultūros strategiją kuriantys žmonės muziejų tinklą norėjo išskleisti plačiau, nebijojo steigti filialų rajono miesteliuose. Šiuo metu tokie padaliniai net aštuoni: Antano ir Motiejaus Miškinių muziejus Juknėnuose, Tauragnų muziejus, Vytauto Valiušio keramikos muziejus Leliūnuose, Meno centras Leliūnuose bei Tradicinis amatų centras ir Laisvės kovų muziejus Utenoje.
Ekspozicijos centrinio muziejaus Utenoje (Utenio aikštė 3) galima lankyti antradieniais – penktadieniais nuo 10 iki 18 val., šeštadieniais uždaromas valanda anksčiau.
