Užvakar paskambino pasipiktinęs burbiškietis vairuotojas…

Užvakar paskambino pasipiktinęs burbiškietis vairuotojas. Pasak jo, kelių asfaltavimo ir priežiūros tvarka jam nesuprantama. „Kelius prižiūrintys, matyt, patys labai retai tais keliais pravažiuoja, – sakė jis. – Keliu į Rubikius dabar kasdien važiuoja šimtai, gal tūkstančiai, mašinų ir jų vairuotojai prasilenkdami patiria stresą. Prasilenkiant du automobiliai vargiai išsitenka ant asfalto juostos, tad tas, kuris stipresnių nervų, nuo asfalto nesitraukia, gi antrasis priverstas vienu ratu kabinti kelkraštį, o ten tokie aštrūs asfalto kraštai ir duobės, kad rizikuoji padangą prakirsti ir lėkti į griovį. Ar taip jau sudėtinga tuos kelkraščius nugreideriuoti, duobes užpilti?“ 

 Ne kartą tuo keliu teko važiuoti ir visu 100 procentų pritariu skambinusiajam. Tuo keliu anykštėnai ne tik prie ežero važiuoja, bet ir visi aplinkkeliu važiuojantys į Skiemonis, Molėtus. Jeigu jie ten penkis kilometrus kelio nuo Anykščių link Biržinkos atnaujina, tai gal gali ir tos dešimties kilometrų kelkraščius patvarkyti“. 

Dėl šio kelio kokybės „Anykštai“ rašė ir vienas rubikietis, kurio nuomone, keliu duobėtais pakraščiais jaunesni vairuotojai lekia viršydami greitį ir jo nemažina per Rubikių kaimą. „Kartais policija lakstūnus sudrausmina, tačiau nepristovės gi jie ant to kelio visą dieną,- pastebėjo rubikietis, spaudoje siūlęs kaime įrengti kalnelius. – Anądien atsitiktinai važiavau per Bebarzdžių kaimą, tai ten keli kilometrai asfalto juosta išlieta, nors kaime gyvena tik keli gyventojai. Rubikių gyvenvietė juk priklauso Anykščių seniūnijai, taigi su Debeikiais jokių reikalų neturi. Pravažiuoja ten per dieną kelios mašinos, o va, asfaltą išliejo…“, – stebėjosi žmogus.
Debeikių seniūnijos seniūnas Alvydas Simonavičius nemano, kad šiek tiek daugiau kaip dešimt Bebarzdžių kaimo gyventojų turėtų kvėpuoti tebūnie ir keliolikos per dieną pravažiuojančių automobilių dulkėmis, nors seniūnijoje dar yra keletas kaimų, kurių vienas tikrai didesnis už Bebarzdžius, dulkėmis. Pasak jo, asfaltuota tik kelio dalis per gyvenvietę, galbūt ateityje gyvenvietė ir bus sujungta asfaltu su Rubikiais ir Debeikiais. Tuo tarpu tos pačios seniūnijos Mačionių kaime gyvena kur kas daugiau gyventojų, poilsiautojų, per jį pravažiuoja daug automobilių Inkūnų link ar į Šimonių girią. Ir skęsta visi dulkėse, ir nieko, nė vienas nuo jų dar neužduso… Gyvenimas toks – kas apsukresnis, landesnis, to ir pirmenybė.
O gal čia jau ir lietuvišku pavydu kvepia. Kodėl kaimynui geriau negu man, juk pagal lietuvišką mentalitetą turėtų būti atvirkščiai…
Su nesibaigiančia gatvių rekonstrukcija Anykščių mieste dar linksmiau – vieni keikiasi, kad jų gatvių dešimtmečiais niekas neremontuoja, kiti piktinasi, kad prasidėjęs remontas tęsiasi mėnesių mėnesius, o tai ir kelis metus. „Pasaulio anykštėnas“, nuomone pasidalinęs su „Anykšta“, šmaikštavo, kad komjaunuoliai BAM–ą greičiau pastatė negu Anykščiuose bus atnaujinta Šaltupio gatvė. Viruotojai jau priprato prie A. Vienuolio gatvės rekonstrukcijos, kuri tęsiasi nuo praeitos vasaros ir, jeigu bus įrenginėjamas žiedas sankirtoje su keliu į Troškūnus, tai ir kitos vasaros su tais rekonstrukcijų teikiamais „malonumais“ sulauksime. Tik kitų metų vasarą numatyta baigti rekonstrukcijos darbus Jablonskio ir Obuolių gatvėse.
Dulkės, nepatogumai, o jei dar, gink Dieve, iš dėl siaurinamos gatvės ir platinamo šaligatvio kelininkai atima rėželį žemės! Ne nuosavos, valdiškos, kurioje jau buvo spėta kokį augalėlį įkišti ir tas spėjo užaugti, ar net mūro tvorą susiręsti – koks triukšmas kyla.
Gyvenu Anykščiuose jau keturi dešimtmečiai. Pasąmonėje susiformavo tokia neatskiriama miesto įvaizdžio dalis, kad gatvėse čia visada kažkas kažką knisa, atkasa, užkasa, vėl atsikasa ir tai panašu nesibaigs. Kai tik kelininkai pabaigs, asfalto dangą užlies, žiūrėk, kaip yla iš maišo išlįs reikalas senus vandentiekio ar šilumos tiekimo vamzdžius keisti, gal miesto katilines vėl į vieną sistemą sujungti. Ir taip be galo.
Užuot vieną gatvę paėmus ir jau ten visus vamzdžius vamzdelius pakeitus, laidus laidelius po žeme pakišus, užkasus ir pamiršus, vėl kažkam būtinai prireiks ką nors atkasti ir užkasti.
Tačiau ko čia dėl tų gatvių stebėtis ar piktintis, jeigu jau piliai pamatų nesugebama tinkamų iškasti ir padėti. Pilies gynėjų kaulai palaidojimuose apsiverstų, jeigu sužinotų tokias istorijas. Jeigu jie taip pilis būtų statę, kasę stulpus, vėl ištraukę ir galvoję, ką toliau daryti, priešai nuo žemės paviršiaus būtų juos negrįžtamai nušlavę.
O vargšai kelininkai vis lopo kelių ir gatvių asfaltą, lopą ant lopo klijuoja, ir kiekvieną pavasarį tie lopai vairuotojų pykčiui vėl duobėmis virsta.