Vaikinai augina raumenis, merginos ruošia programėles

Už Kurklių, penketas kilometrų pietvakarių kryptimi, prie magistralinio kelio Zarasai – Utena įsikūręs didžiausias Kurklių seniūnijos kaimas – Staškūniškis.
Pasak Kurklių seniūno pavaduotojos Dainoros Banevičienės, kaime gyvenamąją vietą deklaruoja apie 270 gyventojų.
Kaimas pasižymi itin veiklia kaimo bendruomene, mažų socialinių pašalpų gavėjų skaičiumi ir keliais stambiais ūkiais. Staškūniškyje po kelis šimtus hektarų žemės dirba Bronislava ir Petro Šostuchos, Antanas Daugutis, tris dukras auginantys Vilma ir Remigijus Grybai.

Istoriniai pastatai merdi

Kaimas kūrėsi prie kadaise buvusio Staškūniškio dvaro, kurio, galima sakyti, nė žymės nelikę, tik dabar jau šiferiu dengto malūno liekanos su senovę menančiom durim.
Kaimas šliejasi prie judraus plento, XVIII – ame amžiuje sujungusio Sankt Peterburgą ir Varšuvą. 1830 – 1835 metais Staškūniškyje buvo pastatyta ir dviejuose pastatuose veikė pašto stotis su uždaru akmenimis grįstu kiemu. Čia nakvodavo keliautojai, buvo taisomi sugedę vežimai. Pastatai išliko iki šių dienų. Juos privatizavę verslininkai įrengė užeigą, nakvynės namus „Žalioji pelėda“, tačiau dabar pastatai vėl apleisti ir slepiasi po vešlia augalija.
Šalia „Žaliosios pelėdos“ dar vienas turtingą istoriją turintis, tačiau irgi apleistas, buvusios pradžios, septynmetės, aštuonmetės, devynmetės, pagrindinės mokyklos pastatas. Čia iki 2010 metų, kol buvo vaikų, veikė pradinio ugdymo skyrius. Jau ketveri metai mokyklos pastatas laukia pirkėjo.
1949 m. kaime įkurtas Kalinino vardo kolūkis, vėliau kaimas priklausė Naujasodžio tarybiniam ūkiui, Staškūniškio kolūkiui kol šis iširo. Staškūniškyje buvo užsimota įrengti didžiausią ir moderniausią žemės ūkio technikos kiemą su mechaninėmis dirbtuvėmis, tačiau kompleksas iki galo taip ir nebuvo užbaigtas.

Jaunimas traukia į
bendruomenės namus

Pats šviesiausias pastatas kaime – jau 12 metų veikiantys bendruomenės namai. Pasak bendruomenės pirmininkės Janinos Mačiulaitienės, juose veikia jaunimo sporto klubas, merginų, moterų klubai. „Turime salę, kurią naudojame šventėms, koncertams ir mirusiųjų šarvojimui, – pastebėjo J. Mačiulaitienė. – Jaunimas renkasi į treniruoklių salę ar žaisti stalo tenisą, biliardą. Gal todėl staškūniškiečiai neskuba išvykti dirbti į užsienį, o darbo ieško čia pat. Antai gal aštuoni dirba lentpjūvėje Vidiškiuose, kiti važinėja į Ukmergę, Anykščius. Juk gyvename prie gero kelio. Dalis užsienyje užsidirbo ir jau sugrįžo į gimtinę“.
Bendruomenės pirmininkės žodžius paliudijo ir merginų klubo narė Sandra Didaitė. Paklausta, ar kaime nenuobodu, ji nedvejodama atsakė, kad ne. „Susirenkame, pasikalbame mums aktualiom temom, rengiame programėles, važiuojam į ekskursijas, švenčiam gimtadienius, – sakė S. Didaitė. – Mūsų klubui vadovauja Kurklių pagrindinės mokyklos mokytojos Laima Pupelienė ir Vilija Narkevičienė“.

Javapjūtės laukia su nerimu

„Specializuojamės augalininkystėje, dirbame 300 ha žemės, – sakė ūkininkė Bronislava Šostuchienė. – Prasti šiemet metai. Žiemą, tokie gražūs rudenį buvę, pasėliai iššalo. Pakui sausas pavasaris. Pas mus gausiau palijo tik birželio vidury, tad vasariniai javai vieni jau žydi, kiti tebedygsta. Su nerimu laukiam javapjūtės, nes neguodžia nei gamta, nei supirkėjai. Grūdų supirkimo kainos krenta. Tik Europos Sąjungos išmokos stabilizuoja padėtį, be jų neišsiverstume“. Ūkininkė pasidžiaugė žemės ūkiu susidomėjusiu sūnum Virginijum ir Aleksandro Stulginskio universitete studijuojančiu anūku Justinu. „Mūsų ūkyje dirba du patikimi, darbštūs samdomi mechanizatoriai Vilius Augutis ir Mindaugas Kavaliauskas“,- džiaugėsi anksčiau Anykščių savivaldybėje kontroliere dirbusi B. Šostuchienė.

Mašinas remontuoja
ukmergiškiai

Staškūniškio kaime veikia autoservisas, užsiimantis automobilių kėbulų remontu. Pasak jo savininko Valentino Sadausko ir čia dirbančio vietinio Nerijaus Grižo, darbo jie nestinga. „Kažkodėl nesame patrauklūs anykštėnams, tačiau automobilius pas mus noriai remontuoja ukmergiškiai. Pas mane tokia tvarka – atvariusio mašiną rūpesčiai pasibaigia atidavus man mašinos raktelius. Toliau detalėmis, dažais ir viskuo pasirūpinu aš“, – sakė V. Sadauskas. V. Sadausko gimtinė Staškūniškyje, tačiau jau 12 metų į šį kaimą dirbti jis važinėja iš Anykščių.

Darbą aukojo dėl tėvų.

Bene judriausia vieta kaime – prie šį pavasarį buvusios ambulatorijos pastate atidarytos parduotuvės, kuri priklauso Anykščių parduotuvių tinklui „Žiburys“.
Čia sutikau vieną seniausių kaimo gyventojų Apoloniją Šalaviejienę. Moteris skundėsi sveikata, dėl kurios vaistams tenka išleisti pusę 650 – ies litų pensiją. „Ambulatorija buvo per keliuką, bet prieš keletą metų uždarė, – sakė senolė. – Gerai dar, kad gerą gydytoją Kurkliuose turim, tačiau vaistų tai reikia važiuot į Anykščius ar Ukmergę. Man labai blogai, nes kojos skauda. Dukra Kazytė be darbo. Laikom karvutę ir šiaip taip verčiamės“.
A. Šalaviejienės gimtinė – Navasiolkų kaimas, tačiau daugiau kaip 50 metų nugyventa Staškūniškyje, tad čia jaučiasi sava. Moteris jau seniai į amžinybę palydėjo aštuonerius metus sunkiai sirgusį savo vyrą Kostą. Tuomet, kad galėtų padėti mamai, gerą darbą Utenoje paliko dukra. „Jei ne dukra, aš jau jokio gyvulėlio nelaikyčiau“, – sakė A. Šalaviejienė.