Eldoradas Butrimas
Specialiai iš Odesos ir Kišiniovo
Šeštadienio „Anykštoje” publikuojame Eldorado BUTRIMO specialiai iš Ukrainos „Anykštai“ parengtą reportažą.
Šį šeštadienį, birželio ketvirtąją, Lietuvoje bus švenčiama Tarptautinė vaikų diena, ir tėveliai kartu seneliais ves linksmus mažylius į žaidimo aikšteles, parkus, pirks saldumynus. Tai bus džiugi šeimos šventė.
Rusijos agresiją patiriančioje Ukrainoje šią dieną daugybei vaikų teks praleisti be tėčių. Mat šie kariauja fronte, budi apkasuose ar blokpostuose, gydosi sužeidimus ligoninėse.
Daliai vaikų ši diena bus gal net labiau liūdesio ir ašarų, o ne linksmybių diena, nes jie kartu su mamomis prisimins kare žuvusius tėčius. Ukrainos vyriausybė nutyli tikslų kovose žuvusių gynėjų kiekį, tačiau, pagal neoficialią informaciją, šiuo metu Donbaso regione vykstančiuose įnirtinguose mūšiuose kasdien žūva apie šimtą karių, o du šimtai patiria neįgalumą lemiančius sužeidimus.
Apie trečdalis ukrainiečių šeimų šiuo metu yra palikusios savo namus – pabėgusios nuo artėjančio fronto į saugesnius šalies regionus arba į užsienį. Užsienin išvyko apie penkis milijonus ukrainiečių, kurių dauguma yra vienišos mamos su vaikais, mat vyrai nuo 18 iki 60 metų neišleidžiami, jie privalės ginti tėvynę.
Pamenu vaizdus, regėtus pirmąją karo savaitę Lenkijos mieste Peremyšlyje, kurį tada užplūdo neregėtas skaičius pabėgėlių. Tokiam pabėgėlių kiekiui buvo nepasiruošusios nei Ukrainos, nei Lenkijos tarnybos, o mamos su mažais vaikais pasienyje privalėjo stovėti net po kelias paras, esant minusinei oro temperatūrai.
Mamos tose eilėse stovėjo pavargusios, jų akys išdavė skausmą, susirūpinimą bei nerimą. Susikrimtę, surimtėję atrodė ir paaugliai, tik mažyliai linksmai čiauškėjo ir žaidė su savanorių padovanotomis lėlėmis bei mašinėlėmis.
Mažyliai nesuprato, o mamos turbūt ir nenorėjo jų gąsdinti kalbomis apie tėčiams bei visai šaliai iškilusį pavojų, apie neramią nežinią emigracijoje.
Panašius susikrimtusių mamų bei vaikų ir juos išlydinčių tėčių vaizdus vėliau teko matyti Lvovo, Kijevo, Charkovo, Odesos geležinkelio stotyse. Charkove ypač sukrėtė apsilankymas raketos apgriauto namo kieme.
Raketa atskriejo į mokyklos stadiono pakraštį ir, sprogusi ore, apgriovė gretimą keturių aukštų namą, sudegino penkis šalia stovėjusius automobilius ir išdaužė visus mokyklos langus.
Kadangi raketa atskrido šeštą valandą ryto, kieme nebuvo žmonių, todėl niekas nežuvo. Tačiau sprogimas taip išgąsdino du viename šio namo bute buvusius vaikus, jog penkerių metų berniukas visą mėnesį nenustoja mikčioti, o metais vyresnė sesutė nevalingai pradėjo šlapintis į kelnaites.
Per karą Ukrainoje jau žuvo beveik trys šimtai vaikų, keleriopai daugiau jų yra sužeistų. Dar daugiau vaikų išgyvena psichines traumas, kurių neatsikratys visą likusį gyvenimą.
Pamenu apsilankymą požeminėje metro stotyje, esančioje Charkovo mikrorajone Saltovkoje, kurioje žiemos metu gyveno 400 tūkst. žmonių. Šį arčiausiai fronto linijos esantį, vos trisdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusį mikrorajoną įsiveržėliai karo pradžioje ėmė bombarduoti dieną ir naktį.
Persigandę žmonės išlėkė traukiniais ir mašinomis kitur, tačiau dalis neturėjo kur bėgti ar tiesiog nepajėgė trauktis ten, kur saugiau, todėl prisiglaudė metro stotyse. Siekdama, kad vaikai negalvotų apie karo baisumus, viena pensininkė pedagogė sugalvojo jiems įrengti žaidimų kampelį, kad primirštų patirtus baisumus ir mažiau galvotų apie karą.
Maistą ir vaistus čia atvežantys savanoriai atgabeno ir knygučių, žaislų, plastilino, dažų, flomasterių, popieriaus. Pedagogė visų, čia užklystančių, tarp jų ir žurnalistų, prašo neklausinėti vaikų apie karą ir tai, ką jie matė, girdėjo, nes reikia, kad mažyliai mažiau galvotų apie sprogimus, kad nekrūpčiotų naktimis nuo prisiminimų.
Per piešimo valandėles pedagogė prašė vaikų piešti kažką, kas gražu, giedra, spalvinga. Tačiau ne visiems tai pavyksta: dviejų berniukų ir vienos mergaitės piešinukuose vyravo tamsios spalvos, išduodančios vaikų širdelėse slypintį nerimą, baimę, šaltį.
Didžiausią nerimą ir sielos skausmą įžvelgiau berniuko, vardu Kolia, piešiniuose. Pedagogė prasitarė, kad berniuko tėtis kovoja fronte, o šeima su juo neturi ryšio jau dešimt dienų, dėl to šis vaikas labai nerimauja.
Berniukas nerimavo ir dėl mylimos kalaitės Mirtos, kuri išgąsdinta sprogimų, nusitraukė nuo pavadėlio ir visą mėnesį nepavyksta jos prisišaukti metro apylinkėse.
Pedagogė spėjo, kad dalis vaikų į normalų gyvenimą po karo sugrįš greitai, tačiau daliai reikės labai daug laiko pamiršti išgyventus sukrėtimus, o kai kuriems patirtų traumų niekada nepavyks išsigydyti.
Vaikai yra vaikai: tai, kas suaugusiems neatrodo didelė problema, vaikams gali tapti nepakeliamu skausmu. Taip buvo ir kitai metro gyvenančiai vienuolikametei mergaitei, vardu Sonia, kuri išgyveno depresiją dėl susirgusio katino Bubliko.
Tragedija įvyko tada, kai Sonia su mama Bubliką išvedė iš metro trumpam į lauką pasivaikščioti, o tada netoliese sprogo bomba. Kačiukas sprogimo taip išsigando, kad jį ištiko infarktas, veterinarai net dvi dienas siekė išgelbėti jo gyvastį.
Visas straipsnis „Anykštoje“ (2022-06-04). Laikraščio ieškokite spaudos prekybos vietose. Reportažas nebus spausdinamas portale anyksta.lt
