Vaikus pakeitė žmonės su negalia

Vos 7 kilometrai nuo Anykščių  įsikūręs Burbiškio kaimas gyventojų skaičiumi nūnai didesnis už Skiemonių miestelį. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, gyvenamąją vietą čia deklaruoja 293 gyventojai, yra veikli kaimo bendruomenė, kultūros namai, sporto aikštynas, parduotuvė… Renovuotame buvusiame vaikų darželyje įkurdintas Anykščių socialinės globos namų Burbiškio grupinio gyvenimo namų filialas, kuriame dirba ir keli kaimo gyventojai.

Pažintį su Burbiškiu neatsitiktinai pradėjau nuo grupinio gyvenimo namų filialo. Mat juose slaugytoja dirba Burbiškio bendruomenės pirmininkė Rita Titenienė, tačiau mane pasitiko šių namų socialinė darbuotoja Žydrė Žarskuvienė. Pasak jos, už Europos regioninės plėtros fondo lėšas rekonstruoto buvusio vaikų darželio (Anykščių socialinės globos namų direktorė Jolita Gečienė patikslino, kad 2014 m. įgyvendinto projekto vertė 1 832 519 litų, arba 530 734 eurų) patalpos pritaikytos gyventi 20 žmonių, kurie turi psichinę negalią. Įrengti gyvenamieji kambariai, asmens higienos patalpos, valgomasis.
Už projekto lėšas buvo nupirkti baldai, kompiuteriai, buitinė ir vaizdo įranga. „Grupinio gyvenimo namų filiale dabar gyvena 19 žmonių, visi – iš Anykščių rajono, – pastebėjo Ž. Žarskuvienė, paminėjusi, kad su gyventojais dirba per dešimtį darbuotojų, – patalpos pritaikytos taip, kad aplinka būtų kiek įmanoma artimesnė namų sąlygoms. Kambariuose globotiniai gyvena po vieną arba du.
„Negaunantys jokių išmokų išlaikomi visiškai, iš gaunančių išmokas 80 procentų pinigų išskaičiuojama išlaikymui, o 20 proc. globotiniai gali išleisti savo nuožiūra. Dalis šiuos pinigus išleidžia rūkalams, nors pastate rūkyti griežtai draudžiama. Beje, globotiniai paskiepyti nuo gripo ir kol kas nė vienas šia epidemine liga nesirgo. Vyriausiajai globotinei Onutei jau 81–eri, o Gintaras dar tik 26–ąjį gimtadienį atšventė.
Mes siekiame, kad namų gyventojai bendrautų su vietos gyventojais, įveiktų socialinę atskirtį ir integruotųsi į kaimo bendruomenę“,- pasakojo Ž. Žarskuvienė. Beje, Ž. Žarskuvienė groja akordeonu, o dalis globotinių labai mėgsta dainuoti.
Šiems namams ir jų gyventojams išties pasisekė, nes slaugytoja juose nuo 2015–ųjų spalio dirba Burbiškio bendruomenės pirmininkė Rita Biliūnaitė – Titenienė. Moteris gyvena Burbiškyje ir 35 metus dirbo Anykščių ligoninės vaikų ligų skyriuje.
Bendruomenės pirmininkė šiame kaime gimusi ir augusi 6 vaikų šeimoje, Burbiškio dvare buvusioje mokykloje mokėsi. Baigusi Utenos medicinos mokyklą 35 metus dirbo Anykščių ligoninės vaikų skyriuje. 1990–aisias sukūrė šeimą su gaisrininku Gintautu Titeniu, garsiojo plaukiko Giedriaus Titenio dėde.
„Kol į tarptautinius vandenis neišplaukė, buvau Giedriaus asmeninė gydytoja“, – juokėsi moteris. Užaugino dvi dukras Indrę ir Grėtę, kurios dirba „Nykščio“ namuose. „Jos šį darželį lankė, kurį uždarius, jame būriavosi jau ne vaikai, bet visokie asocialai. Tuometinė bendruomenės pirmininkė Fortūna Rukšienė ir aš su vyrais stengėmės kiek galima pastatą išsaugoti nuo niokotojų. Užkaldavome duris, langus. Tačiau nepagalvodavau, kad man teks dirbti tame pačiame darželyje, kurį lankė mano dukros“, – sakė moteris.
Pasak R. Titenienės, Burbiškio bendruomenė vienija penkias dešimtis simbolinį 5 eurų mokestį mokančių narių, tačiau kaimo gyventojai neskirstomi. „Renginius ir šventes organizuojame visam kaimui neišskiriant ir šių namų gyventojų, – sakė R. Titenienė, prisiminusi, kaip per vieną koncertą kultūros namuose vienas globotinis atėjo į sceną ir norėjo prisijungti prie dainuojančių meno saviveiklininkų . – Kultūros namai čia pat, juose veikia ir biblioteka. Va, kelias dienas nedirbo, tai kai kurie jau teiravosi, kodėl, kada pradės dirbti. Mes pagal galimybes lankome kultūrinius renginius Anykščiuose, ypač nemokamus. Pasiekiame ir Vilnių. Dalis mūsiškių yra buvę Valdovų rūmuose, klasikinės muzikos koncertuose. Gyventojai laukia renginių, nes tai jiems praskaidrina kasdienybę. Jie juk laisvi žmonės, nueina į parduotuvę, kartais kokiai močiutei sukrauna malkas ar kokį darbelį nudirba. Tačiau alkoholis mūsų namų gyventojams tabu, tad atsilygindami gyventojai gali arbata, kava ar kokiu saldėsiu pavaišinti“.
Bendruomenės pirmininkė džiaugėsi, kad pagaliau užvėrė duris privati parduotuvė, vietinių vadinta girdykla, kurioje buvo pardavinėjamas pigus pilstomas, „mole“ vadinamas alus. Ją įsigijo UAB „Žiburys“ ir gyventojai tikisi geros parduotuvės, į kurią, pasak R. Titenienės, „šūdinais batais iš fermos“ užeiti nebus galima. Su bendruomenės pirmininke prisiminėme ir vieną „Anykštoje“ aprašytą herojų, kuris dėl to, kad gautų pašalpą, nusikirto sau ranką. Prieš 6 ar 7 metus palaidojęs motiną, tas vyras dabar gyvena vienas ir už gaunamas pašalpas jam dabar tenka atidirbti viena ranka, tačiau savo likimu mandagus vyras aplinkiniams nesiskundžia…
Bet sugrįžkime pas grupinio gyvenimo namų filialo gyventojus. Pasirodo, jie švenčia gimtadienius, vardadienius, o štai mano lankymosi dieną su užimtumo specialistėmis jau karpė širdutes Valentino dienai, mat ir tarp jų vienas tuo vardu esąs.
Nepaisant jaukios aplinkos, buities be rūpesčių ir dėmesingų darbuotojų, jie visgi pasiilgsta artimųjų ir apspinta kiekvieną svečią, nori bendrauti. Taigi ir mane jie vedėsi į savo kambarius norėjo parodyti, kaip gyvena. Viena šnekiausių iš Traupio seniūnijos čia patekusi Ona rodė ir apipasakojo gausybę poilsio kambarį puošiančių darbelių iš popieriaus, rudeninių lapų, sagučių. Moteris, gimusi Trakuose, gyvenusi Kaune, o dabar jaučiasi primiršta artimųjų, nes, pasak jos, jie užsienyje. Ne toks kalbus buvo po pasaulį internetu keliaujantis Reimondas.
Jaukius savo kambarėlius aprodė Laimutė iš Didžiakaimio, Stefa iš Senųjų Elmininkų. Moterys laukia pavasario, tuomet pradės sodinti pomidorus, agurkus, gėles. Augalėliais sužaliuos kambarių palangės, o vėliau juos persodins šiltnamyje. Na, o vyrai dar pasvajoja rūsyje įrengti medžio dirbtuvėles.
Sakyčiau, kad geri šie namai, tačiau atsisveikinus vis dėlto kirbėjo mintis, kad būtų kur kas linksmiau, jeigu šiuose namuose krykštautų dvi dešimtys šio kaimo mažylių…