Vaitkūnai: senojo vieškelio pasakos

Vienas žymiausių, kadaise ir turtingiausias Svėdasų parapijos kaimas – Vaitkūnai. Pats mūsų rajono pakraštys, Šetekšnos upelė, Jaro ežeras, o aname krante jau Rokiškio rajono pakraštėlis. Paslaptingi toliai, senasis vieškelis, derlingi laukai, vis dar gyvas senasis kaimas, dviaukščiais daugiabučiais ir paprastesniais namukais boluojanti, senutėliais daug mačiusiais ir daug visko rodžiusiais kultūros namais garsus. Buvęs „Lenino keliu“ kolchozo centras, dabar naujomis varsomis, naujais atradimais atsiveriantis legendinis kaimas. 1923 m. buvę čia 45 sodybos su 298 gyventojais, o dabar dar tebegyvena daugiau negu 150 sodiečių.

Ten gyvena ūkas…

Kadaise čia buvo žuvingas ežeras, lyg Jaro vardu nuolat vadintas. Mat net upelė Šetekšna, per jo klaidžius nendrynus pranėrusi, Jaros vadu pakrikštyta į Šventąją savo tamsius vandenis plukdo. Pavasariop, kai nulyja balandžio lietūs ir naktys pritvinksta pavasarinio gimsmo jaudulio, ima ūkauti baublys, vietinių žmonių tiesiog ūku vadinamas. Tuose tamsiuose vandenuose kadaise buvo begalės žuvų, pasakodavo, kad Jaras buvo pripažintas žuvingiausiu ežeru Lietuvoje. Kalbėjo, kad pačio ministro pirmininko Juozo Tubelio dvaro lankas pasemdavo pavasario potvynių  ar net vasaros liūčių vandenys, tad valstybė skyrė kelias dešimtis tūkstančių upelei ir ežerui „sukultūrinti“. Upelę ištiesino, krantus akmenimis grindė, žabų pynučiais išpynė, kasė ir per ežerą – buvo užtvanką pastatę ir vandenis sulaikę. Bet dabar jau tų melioracijų nauda pražuvo, o ežeras gryniausia pelke pavirto. Pokariu čia, tiesiog nendrynuose, neįprastoje priedangoje, glaudėsi partizanai, keli net priešų netikėtai užklupti šiuose nendrynuose ir žuvo. Pasilikusios versmės, liūnai, kuriuose žinantys dar neseniausiai bučius statydavo ir žuvies pasigaudavo, ypač gražių lynų pakliūdavę.

Vieškelio mistika 

Tas vieškelis nepaprastas iš anų, dar Didžiosios Kunigaikštystės laikų, vieškelis, kuriuo grafas Marikonis nuolat važiuodavo iš savo Svėdasų dvaro į Salas, kur nė kiek ne prastesnį dvarą turėjo, tik labiau įprastų – klasicistinių, Lietuvai nesvetimų formų. Šis išliko ir iki šiol visus pakeleivius stebina. O štai svėdasiniai rūmai, apgaubti angliško stiliaus parko, griuvėsiais pavirto. Teliko laiko, atrodo, nesugraužiami skliautai, vaiduokliškas, riteriškas bokštas, o kadaise buvo prašmatnybė, pietietišką vilą menanti.
Jau už Juozapavos, už Miškinių pakraščio, posūkio ties Žemaičiu, modernia troba Balaišių sodyba stūkso.
Kuomet čia buvau gal prieš du dešimtmečius dviračiu atriedėjęs, jos šeimininkas Atilius nebaigė savo pasakos – reiklioji žmona nusprendė, kad dar valandėlę neiti prie gyvulių pragaištinga, negalima gaišuoti pamelžti karvę. Mūsų pasaka nutrūksta ir daugiau nebeužsimezga. Kiek nustembu, pamatęs laikraštyje jį tarp labiausiai nusipelniusių ir sovietine pergale besididžiuojančių veteranų – kad ir sunkiai judantis, bet išjudėjo į Anykščius – ten, kur sovietinių karių kapinės stovi, rymo skulptūroje pavaizduotas Volodia ar Alioša. Tiesa, ir vėl su juo kalbuosi sutikęs bažnyčioje ant vargonų balkono, juk jis – vyriausias choristas, mokąs ir galįs ir norįs giesmėmis Viešpatį garbinti. Buvo kaip tik po šalnos ir jis tarmiškai, paprastai pastebėjo, kaip gera rytmečio saule „grožautis“. Po to buvo devynių dešimčių sukaktis, priešais didįjį altorių sveikintojai skaitė gražius žodžius, apjuosė juosta, o jis atsiklaupė ant klauptų ir susimąstęs į didįjį altorių, į Šv. Mykolo atvaizdą, žiūrėjo. Žinia apie palyginti greitai atėjusią mirtį nustebino, juk rodėsi, kad būtent šis vyras šimtą metų išgyvens…

Juditos pašnekėjimai

Gražus, tiesiog kilmingas tavo vardas. Juk taip dažnas ir dažnai pastebi ir su nuostaba ištaria. Net Anykščiuose, kuomet Judita Kemeklytė nueina pas visko mačiusį ir patyrusį gydytoją, tai ir tas nusistebi – koks nepaprastas vardas.
Suradau namuose ją kartu su seserimi Vida, kuri našle palikusi tėviškėn, kad sesei linksmiau gyvent būtų, sugrįžo. Tai ir smilksta čia jos abi be skubos, be jaudulių didesnių, be bėdų slegiančių. Prisimena kalbas apie ežerą žuvingą, kaip žydai rogėmis tiesiog didžiuliuose kubiluose veždavo žvejų sugautą žuvį. Gyvenę tarpukariu jie gerai. Žemės geros beveik dvidešimt hektarų, dar miško. Mokyklon teko eiti Vaitkūnuos. Kunigiškiuos nebėjusi… Pokaris buvo, ateidavo partizanai. Vis slapyvardžiais vadindavosi –  Tarzanas ir kitokie skambūs vardai. Valgyt prašydavo. Vietoje užustalėn susėsdavo ar nunešt miškan maisto paprašydavo. Namai vienkiemyje labai gražūs buvo, su langais švytinčiais skliautais, erdvūs, bet jau gerokai po karo gaisras įsiplieskė ir sudegė numylėti namučiai.
Pasak Juditos, dabar Vaitkūnai tai kaip ir nebegyvi. Tik kas antram kieme žmonės begyvena, ir tie daugiau seniokai, pensininkai.

Šis tas apie Kazlauskus 

Sena etnografiškai užlaikyta  Kazlauskų sodyba. Garbingos giminės lizdas, namai šeimos, kurioje užaugo du garsūs, ypatingai savo tėviške besirūpinę svėdasiškiai – architektas Bronius ir melioratorius Gvidas. Juk ir sovietmetyje jie nuolat sugrįždami ne tik tėvams džiaugsmų suteikdavo, bet savam sodžiui, apylinkei šį tą gero nuveikė. Juk kraštiečių draugijoje buvo aktyvūs, telkė, ieškojo būdų, kaip žmonės šviesiau, geriau gyventų, kad jų žemėse įsikūręs kolchozas klestėtų. Nors buvo ir nuoskaudų, bet pirmininkas Aleksandras Slavenskas mielai jiems ranką spausdavo. Statėsi, augo kaimas, mat buvo didžioji gyvenvietė ūkio „Lenino keliu“. Daugiabučiai dviaukščiai namai, kultūros rūmai… Paskui viskas palengva sunyko, žmonės pradėjo kiekvienas sau – laisvai gyventi. Vieni ūkininkavo, šio to griebėsi, o kiti pasijuto tiesiog laiku gimę, nes jie „išėjo į pensiją“. Buvo 1991 m. ruduo, kuomet po mišių Svėdasų bažnyčioje susirinkome prie paminklo partizanams, prie B. Kazlausko suprojektuoto bokšto, vainikuoto kryžiumi, su skambiu varpeliu koplytėlėje.
O štai garsus melioracijos specialistas Gvidas atvirai prabilo po daugelio metų bendramokslių atsiminimų rinktinėje „Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta…” Vaizdingai, o kartais net ir juokingai aprašė, kaip pirmininkas žmones persekiojo. Kaip prastomis charakteristikomis “apdovanojo” tuos, kurie atostogauti panoro negalvodami apie pagalbą kolchozui, kuriame vyksta kova už derlių. Apie vyšnias, kurios taip pat kolūkiui priklauso, o ne tau, žmogau, nors ir tavo kieme auga. Ir tu jų nusiskynęs nenuveši į Leningradą ir neparaduosi, o pardavęs madingo lietpalčio nenusipirksi. Jas pirmininkui leidus skina buvusio stribo Dorondovo šeima. Gvidas jaunatvišku karštumu užsidegęs rašo laišką pačiam sovietinės Lietuvos vadovui Antanui Sniečkui, į raštą reaguoja rajono valdžia – ima matuoti Kazlauskų arus ir, perstumdę ribas, nustato, kad vyšnios auga kolchozo žemėje.
Pirmininkas nepamiršta, bando bausti tėvus už pasėlių nuganymą ir už tai, kad laiko daugiau negu leidžiama gyvulių. Po to dar Gvidui parašo charakteristiką, pažymėdamas, kad kilęs iš buožių šeimos, nusistačiusios prieš tarybų valdžią, o pats Gvidas atostogų metu nedalyvauja kolūkinėje gamyboje… Neatsikratęs religiniais prietarais. Politiškai nesubrendęs ir tarybinei įstaigai netinkamas. “  

Keliukas veda į kapus

Keliukas nyra žemyn pro išsikerojusius žilvičius. Jie yra seno vieškelio atminties simboliai, panašūs į tuos, kuriuos mačiau prie taip pat vietomis nepravažiuojamo istorinio Debeikių – Vyžuonų vieškelio.
Malūnas, Amerika, Musteikis, motociklu važinėjantis šeimininko numylėtinis, samdytas malūnininkas Matulevičius, jam pažadėta šeimininko dukra.
Karas, bėgsmas, pasaulis, subiręs į daugybę tamsų ir nusivylimų. Parduotuvė, kurioje prekiavo sumanusis Šukys, malūne bešeimininkaujantys valstybinio ūkio statytiniai. Iki tol, kol nusprendė, kad nebereikia, apleido, o tada griovė vadžios patikėtiniai ir paprasti žmonės tampė. Legendos neliko.
Prie kaimo kapinaičių keliukas tiek susiaurėja, kad beveik takeliu virsta, paslaptimi viliodamas veda į slėnį.