Vaitkūniečių suvažiavime pašventintas kryžius

Rugpjūčio 16-ąją Svėdasų seniūnijos Vaitkūnų kaime į bendrus renginius susibūrė vietiniai gyventojai, kitur įsikūrę, bet gimtinės nepamirštantys Tėviškėnai, vienaip ar kitaip su Vaitkūnais ir vaitkūniečiais susiję žmonės. Tą šeštadienį po penkerių metų pertraukos vyko antrasis Vaitkūniečių suvažiavimas, kurio organizatoriai ( grupė veiklių vietinių gyventojų) pasiūlė daug įdomių ir prasmingų renginių.

Rugpjūčio 16-ąją Svėdasų seniūnijos
Vaitkūnų kaime į bendrus renginius susibūrė vietiniai gyventojai, kitur
įsikūrę, bet gimtinės nepamirštantys Tėviškėnai, vienaip ar kitaip su
Vaitkūnais ir vaitkūniečiais susiję žmonės. Tą šeštadienį po penkerių metų pertraukos vyko antrasis
Vaitkūniečių suvažiavimas, kurio organizatoriai ( grupė veiklių vietinių
gyventojų) pasiūlė daug įdomių ir prasmingų renginių.

Svėdasų šv. Arkangelo Mykolo parapijos
bažnyčioje šv.Mišias už mirusius ir gyvuosius vaitkūniečius aukojo parapijos
klebonas kun. Vydas Juškėnas. Prieš rinkdamiesi į bažnyčią, kaip ir dera,
vaitkūniečiai dar aplankė artimųjų kapus, pagerbė Anapilin išėjusių kaimynų,
pažįstamų, draugų, bendradarbių atminimą. O po šv. Mišių važiuodami į
Vaitkūnus, šventiškai nusiteikę vaitkūniečiai dar aplankė žymaus lietuvių
literatgūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtąjį Malaišių kaimą, o
Kunigiškių kaime aplankė čia veikiantį Svėdasų krašto muziejų.

Vaitkūnuose visų laukė pagrindinis
sambūrio tikslas: už suaukotus pinigus naujai pastatyto kryžiaus šventinimas.
Gražioje aikštėje prie pat kelio ir Vaitkūnų gyvenvietės dailus ornamentuotas
kryžius buvo pastatytas prieš pat Vaitkūniečių suvažiavimą. O tam atsakingam
momentui ruoštasi labai ilgai, kryžius buvo daugelio vietinių žmonių ir
kraštiečių svajonėse ir mintyse.

Pasakojant apie naująjį Vaitkūnų
simbolį- kryžių, vertėtų prisiminti ir kai kuriuos faktus iš praeities.
Sodžiaus senbuviai dar gerai pamena pakely netoli fermų stovėjusį savo
senolių apie 1865 metais statytą kryžių
su nežinomo meistro sukurtomis nukryžiuotojo ir dviejų šventųjų skulptūromis.
Pergyvenęs karus, pokarių suirutes, buvęs daugelio įvykių liudininku kryžius
sutrešo, atgyveno savo amželį. To nuo senatvės sunykusio kryžiaus vietoje buvo
nuspręsta pastatyti naują. Ir taip naujas kryžius atsirado ties gyvenviete, dar
vadinama „Senaisiais Vaitkūnais“. Naująjį kryžių 1989 m. rugpjūčio 20 d.
pašventino Panevėžio vyskupijos vyskupas Juozas Preikšas. Deja, šis kryžius
nesulaukė net ir 20-ojo jubiliejaus, medis sutrešo, supuvo, todėl teko su juo
atsisveikinti. Taip vienas didžiausių Anykščių rajono kaimų liko be savo
kryžiaus, su kuo kai kurie žmonės niekaip nenorėjo susitaikyti. Garbaus amžiaus
sulaukęs vaitkūnietis Feliksas Kutka kartą apie tai užsiminė jaunesnės kartos
atstovui laiškanešiu dirbančiam Ričardui Berkevičiui.Šis vaitkūnietis ir ėmėsi
iniciatyvos organizuoti naujo kryžiaus statybą, daug dirbo pats ir įjungė prie
šio kilnaus darbo kitus, tarp jų ir savo sūnų Taurą., kitus jaunuolius. O
kryžių sumeistravo Svėdasuose gyvenantis vaitkūnietis Raimondas Banys, gerai
visiems žinomas meistras- auksarankis…

Neatsitiktinai į kryžiaus šventinimo
iškilmes susirinko gausus būrys vaitkūniečių- juk tai jų piniginių aukų,
geranoriškumo dėka šis simbolis ir iškilo. Erdvioje aikštėje bendrai maldai
susirinko net kelios žmonių kartos- ir garbaus amžiaus senoliai, ir energijos
kupini jaunuoliai, ir mažamečiai vaikai, ir vyresnioji karta.

Kryžių pašventino Svėdasų parapijos
klebonas kun. Vydas Juškėnas, pasidžiaugęs vaitkūniečių iniciatyva ir
pastangomis savo kaimą papuošti tokiu prasmingu simboliu.

Balsingi sodiečiai čia pat sugiedojo
keletą šventų giesmių, o Rima Januševičienė, Tėviškėn pargrįžusi iš Ukmergės,
tarė nuoširdžius sveikinimo žodžius, pabrėžusi, kokia brangi kiekvienam žmogui
yra gimtinė ir kokia didelė yra tos gimtinės trauka. Sutuoktiniai Rima ir
Rimantas Januševičiai kryžiaus statymo ir antrojo Vaitkūniečių suvažiavimo
organizatoriams įteikė simbolinį naminės duonos kepalą…

Nuo kryžiaus vaitkūniečiai ir jų svečiai
patraukė link kultūros namų, kurie nūnai vadinami Anykščių kultūros centro
Vaitkūnų skyriumi. Pirmiausia visi apžiūrėjo senų fotografijų parodą „Vaitkūnų
veidai ir vaizdai senose nuotraukose“, taip pat įvairių archyvinių dokumentų
parodą. Kiekvienam įeinančiam į salę buvo dovanojami prisiminimui spalvingi
lankstinukai „Mūsų Vaitkūnai“, kurį parengė ir išleido Vaitkūnuose įregistruota
asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, o lankstinuko leidybą
finansiškai parėmė Anykščių rajono savivaldybė pagal šios nevyriausybinės
organizacijos parengtą projektą.

Prisiminimų popietę „Šitą jausmą meile
gimtinei vadinam…“ pradėjo eilėraščių posmais vaikai. Svėdasuose gyvenanti
vaitkūnietė Onutė Jėckienė padainavo savo sukurtą dainą, skirtą gimtiesiems
Vaitkūnams. Vedantieji Zita Berkevičienė ir Vidas Balaišis, pasveikinę
susirinkusius vietinius gyventojus, gimtinėn pargrįžusius kraštiečius, svečius,
pakvietė pagerbti Amžinybėn išėjusių atminimą. Per penketą metų, prabėgusių nuo
pirmojo suvažiavimo, mirė šešiolika vaitkūniečių. Renginio organizatoriai
gražiai pasveikino ir pagerbė visus tuos, kurie jau peržengė prasmingo
aštuoniasdešimtmečio slenkstį. Jiems buvo sugiedota „Ilgiausių metų“. Daug
gražių žodžių Tėviškei išsakė iš Zarasų rajono Dusetų miestelio pasisvečiuoti į
Vaitkūnus sugrįžusi Stasė Banienė.Ilgametis Lietuvos žemės ūkio universiteto
docentas, technikos mokslų daktaras Gvidas Kazlauskas kvietė jaunimą labiau
domėtis gimtojo krašto praeitimi, o
vyresniąją kartą- perteikti jaunuoliams istorinius faktus, prisiminimus, ugdyti
patriotizmo jausmus. Anykščių rajono vicemeras Donatas Krikštaponis,
sveikindamas suvažiavimo dalyvius, pabrėžė :“ Jūs esate laimingi, kad
puoselėjate tokias gražias tradicijas, turite sumanius organizatorius. Esate
laimingi, kad jaučiate trauką gimtinei, turite kur prisiglausti, turite kuo
pasididžiuoti…“ Vicemeras įteikė Padėkos raštu kryžiaus meistrui Raimondui
Baniui ir šio simbolio statymo organizatoriui Ričardui Berkevičiui. Svėdasų
seniūnijos seniūnas Valentinas Neniškis pasidžiaugė, kad Vaitkūnuose vykstantis
suvažiavimas su kryžiaus šventinimu ir kitais renginiais akivaizdžiai įrodo
geriausias bendruomeniškumo apraiškas, žmogiškąsias vertybes. Renginyje ne
kartą nuskambėjo padėkos žodžiai suvažiavimo sumanytojams ir organizatoriams,
rėmėjams, tarp jų ir informaciniam rėmėjui- laikraščiui „Anykšta“.

Po vaitkūniečių ir jų svečių sveikinimų,
palinkėjimų, Onutė Jėckienė vėlei, tiktai jau pritariant visai salei, sudainavo
savo „Dainą Vaitkūnams“.

Vakarop antrojo vaitkūniečių
suvažiavimo organizatoriai pakvietė visus į vakaronę su gyva muzika „Pabūkime
šį vakarą visi linksmybės ir džiaugsmo kupini…“Kai sutemos apgaubė Vaitkūnų
laukus, prie kultūros namų suliepsnojo laužas, tad linksmybės, bendravimas
tęsėsi dar ir romantiškoje aplinkoje.

Išsiskirta vėl penkeriems metams- iki
sekančio suvažiavimo. Dabar visų išvykusių vaitkūniečių lauks sugrįžtančių ne
tiktai gimtieji Vaitkūnai, bet ir kryžius…

Vytautas Bagdonas

Vaitkūniečių suvažiavime pašventintas
kryžius

Rugpjūčio 16-ąją Svėdasų seniūnijos
Vaitkūnų kaime į bendrus renginius susibūrė vietiniai gyventojai, kitur
įsikūrę, bet gimtinės nepamirštantys Tėviškėnai, vienaip ar kitaip su
Vaitkūnais ir vaitkūniečiais susiję žmonės. Tą šeštadienį po penkerių metų pertraukos vyko antrasis
Vaitkūniečių suvažiavimas, kurio organizatoriai ( grupė veiklių vietinių
gyventojų) pasiūlė daug įdomių ir prasmingų renginių.

Svėdasų šv. Arkangelo Mykolo parapijos
bažnyčioje šv.Mišias už mirusius ir gyvuosius vaitkūniečius aukojo parapijos
klebonas kun. Vydas Juškėnas. Prieš rinkdamiesi į bažnyčią, kaip ir dera,
vaitkūniečiai dar aplankė artimųjų kapus, pagerbė Anapilin išėjusių kaimynų,
pažįstamų, draugų, bendradarbių atminimą. O po šv. Mišių važiuodami į
Vaitkūnus, šventiškai nusiteikę vaitkūniečiai dar aplankė žymaus lietuvių
literatgūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtąjį Malaišių kaimą, o
Kunigiškių kaime aplankė čia veikiantį Svėdasų krašto muziejų.

Vaitkūnuose visų laukė pagrindinis
sambūrio tikslas: už suaukotus pinigus naujai pastatyto kryžiaus šventinimas.
Gražioje aikštėje prie pat kelio ir Vaitkūnų gyvenvietės dailus ornamentuotas
kryžius buvo pastatytas prieš pat Vaitkūniečių suvažiavimą. O tam atsakingam
momentui ruoštasi labai ilgai, kryžius buvo daugelio vietinių žmonių ir
kraštiečių svajonėse ir mintyse.

Pasakojant apie naująjį Vaitkūnų
simbolį- kryžių, vertėtų prisiminti ir kai kuriuos faktus iš praeities.
Sodžiaus senbuviai dar gerai pamena pakely netoli fermų stovėjusį savo
senolių apie 1865 metais statytą kryžių
su nežinomo meistro sukurtomis nukryžiuotojo ir dviejų šventųjų skulptūromis.
Pergyvenęs karus, pokarių suirutes, buvęs daugelio įvykių liudininku kryžius
sutrešo, atgyveno savo amželį. To nuo senatvės sunykusio kryžiaus vietoje buvo
nuspręsta pastatyti naują. Ir taip naujas kryžius atsirado ties gyvenviete, dar
vadinama „Senaisiais Vaitkūnais“. Naująjį kryžių 1989 m. rugpjūčio 20 d.
pašventino Panevėžio vyskupijos vyskupas Juozas Preikšas. Deja, šis kryžius
nesulaukė net ir 20-ojo jubiliejaus, medis sutrešo, supuvo, todėl teko su juo
atsisveikinti. Taip vienas didžiausių Anykščių rajono kaimų liko be savo
kryžiaus, su kuo kai kurie žmonės niekaip nenorėjo susitaikyti. Garbaus amžiaus
sulaukęs vaitkūnietis Feliksas Kutka kartą apie tai užsiminė jaunesnės kartos
atstovui laiškanešiu dirbančiam Ričardui Berkevičiui.Šis vaitkūnietis ir ėmėsi
iniciatyvos organizuoti naujo kryžiaus statybą, daug dirbo pats ir įjungė prie
šio kilnaus darbo kitus, tarp jų ir savo sūnų Taurą., kitus jaunuolius. O
kryžių sumeistravo Svėdasuose gyvenantis vaitkūnietis Raimondas Banys, gerai
visiems žinomas meistras- auksarankis…

Neatsitiktinai į kryžiaus šventinimo
iškilmes susirinko gausus būrys vaitkūniečių- juk tai jų piniginių aukų,
geranoriškumo dėka šis simbolis ir iškilo. Erdvioje aikštėje bendrai maldai
susirinko net kelios žmonių kartos- ir garbaus amžiaus senoliai, ir energijos
kupini jaunuoliai, ir mažamečiai vaikai, ir vyresnioji karta.

Kryžių pašventino Svėdasų parapijos
klebonas kun. Vydas Juškėnas, pasidžiaugęs vaitkūniečių iniciatyva ir
pastangomis savo kaimą papuošti tokiu prasmingu simboliu.

Balsingi sodiečiai čia pat sugiedojo
keletą šventų giesmių, o Rima Januševičienė, Tėviškėn pargrįžusi iš Ukmergės,
tarė nuoširdžius sveikinimo žodžius, pabrėžusi, kokia brangi kiekvienam žmogui
yra gimtinė ir kokia didelė yra tos gimtinės trauka. Sutuoktiniai Rima ir
Rimantas Januševičiai kryžiaus statymo ir antrojo Vaitkūniečių suvažiavimo
organizatoriams įteikė simbolinį naminės duonos kepalą…

Nuo kryžiaus vaitkūniečiai ir jų svečiai
patraukė link kultūros namų, kurie nūnai vadinami Anykščių kultūros centro
Vaitkūnų skyriumi. Pirmiausia visi apžiūrėjo senų fotografijų parodą „Vaitkūnų
veidai ir vaizdai senose nuotraukose“, taip pat įvairių archyvinių dokumentų
parodą. Kiekvienam įeinančiam į salę buvo dovanojami prisiminimui spalvingi
lankstinukai „Mūsų Vaitkūnai“, kurį parengė ir išleido Vaitkūnuose įregistruota
asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, o lankstinuko leidybą
finansiškai parėmė Anykščių rajono savivaldybė pagal šios nevyriausybinės
organizacijos parengtą projektą.

Prisiminimų popietę „Šitą jausmą meile
gimtinei vadinam…“ pradėjo eilėraščių posmais vaikai. Svėdasuose gyvenanti
vaitkūnietė Onutė Jėckienė padainavo savo sukurtą dainą, skirtą gimtiesiems
Vaitkūnams. Vedantieji Zita Berkevičienė ir Vidas Balaišis, pasveikinę
susirinkusius vietinius gyventojus, gimtinėn pargrįžusius kraštiečius, svečius,
pakvietė pagerbti Amžinybėn išėjusių atminimą. Per penketą metų, prabėgusių nuo
pirmojo suvažiavimo, mirė šešiolika vaitkūniečių. Renginio organizatoriai
gražiai pasveikino ir pagerbė visus tuos, kurie jau peržengė prasmingo
aštuoniasdešimtmečio slenkstį. Jiems buvo sugiedota „Ilgiausių metų“. Daug
gražių žodžių Tėviškei išsakė iš Zarasų rajono Dusetų miestelio pasisvečiuoti į
Vaitkūnus sugrįžusi Stasė Banienė.Ilgametis Lietuvos žemės ūkio universiteto
docentas, technikos mokslų daktaras Gvidas Kazlauskas kvietė jaunimą labiau
domėtis gimtojo krašto praeitimi, o
vyresniąją kartą- perteikti jaunuoliams istorinius faktus, prisiminimus, ugdyti
patriotizmo jausmus. Anykščių rajono vicemeras Donatas Krikštaponis,
sveikindamas suvažiavimo dalyvius, pabrėžė :“ Jūs esate laimingi, kad
puoselėjate tokias gražias tradicijas, turite sumanius organizatorius. Esate
laimingi, kad jaučiate trauką gimtinei, turite kur prisiglausti, turite kuo
pasididžiuoti…“ Vicemeras įteikė Padėkos raštu kryžiaus meistrui Raimondui
Baniui ir šio simbolio statymo organizatoriui Ričardui Berkevičiui. Svėdasų
seniūnijos seniūnas Valentinas Neniškis pasidžiaugė, kad Vaitkūnuose vykstantis
suvažiavimas su kryžiaus šventinimu ir kitais renginiais akivaizdžiai įrodo
geriausias bendruomeniškumo apraiškas, žmogiškąsias vertybes. Renginyje ne
kartą nuskambėjo padėkos žodžiai suvažiavimo sumanytojams ir organizatoriams,
rėmėjams, tarp jų ir informaciniam rėmėjui- laikraščiui „Anykšta“.

Po vaitkūniečių ir jų svečių sveikinimų,
palinkėjimų, Onutė Jėckienė vėlei, tiktai jau pritariant visai salei, sudainavo
savo „Dainą Vaitkūnams“.

Vakarop antrojo vaitkūniečių
suvažiavimo organizatoriai pakvietė visus į vakaronę su gyva muzika „Pabūkime
šį vakarą visi linksmybės ir džiaugsmo kupini…“Kai sutemos apgaubė Vaitkūnų
laukus, prie kultūros namų suliepsnojo laužas, tad linksmybės, bendravimas
tęsėsi dar ir romantiškoje aplinkoje.

Išsiskirta vėl penkeriems metams- iki
sekančio suvažiavimo. Dabar visų išvykusių vaitkūniečių lauks sugrįžtančių ne
tiktai gimtieji Vaitkūnai, bet ir kryžius…