Vaižganto tiltą vėl puošia klasiko bareljefai

Senasis tiltas per Šventąją ties Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Žaliosios kaimu neseniai naujai atgimė. AB „Panevėžio keliai“ darbuotojai tiltą sėkmingai rekonstravo.

Senasis  tiltas per Šventąją ties Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Žaliosios kaimu  neseniai naujai atgimė. AB „Panevėžio keliai” darbuotojai tiltą sėkmingai rekonstravo. Praktiškai senojo tilto vietoje atsirado visiškai naujas. Didelę patirtį tiltų statyboje sukaupę, sudėtingą techniką įvaldę panevėžiečiai senąjį tiltą išmontavo  ir po kelių mėnesių intensyvaus darbo transporto priemonės jau galėjo važiuoti atnaujintu, gerokai išplatintu tiltu. Anksčiau tiltu transporto priemonės sunkiai galėjo prasilenkti, tad eismą tilto prieigose reguliavo atitinkami kelio ženklai, leisdavę važiuoti transportui tik viena kryptimi. Kolei iš vienos tilto pusės važiuodavo mašinos, kitoje tilto pusėje tekdavo palaukti… 

 Žaliosios tiltą suprojektavo vienas žymiausių tarpukario Lietuvos gelžbetoninių konstrukcijų specialistas, garsus tiltų statytojas iš Andrioniškio apylinkių kilęs inžinierius Pranas Markūnas (1873-1964). Šis inžinierius, buvęs Nepriklausomos Lietuvos pasididžiavimas, „betono karaliumi” tituluojamas, suprojektavo ir pastatė iki 1940 metų arti dviejų dešimčių tiltų : 4 per Šventąją, 4 per Nevėžį, 8 per Šešupę, po 1 tiltą per Miniją ir Nemuną.

       1938 metais (kituose šaltiniuose nurodomi 1939 m.) Žaliojoje pastatytas tiltas tebebuvo tvirtas ir dar galėjo tarnauti šimtmečiams. Tai pastebėjo ir tiltą demontavę specialistai, kuriems prireikė net specialių gelžbetonio konstrukcijas smulkinančių mašinų ir kruopštaus ne vienos savaitės darbo, kol viskas buvo išmontuota, išvežta. Prie tilto demontavimo dirbę AB „Panevėžio keliai” bei jų samdyti kitų firmų atstovai tikrai gerai vertino inžinieriaus, gelžbetoninių konstrukcijų specialisto šviesios atminties Prano Markūno veiklą, kokybišką  montuotojų darbą, sumontuotų konstrukcijų ilgaamžiškumą, naudotų statybinių medžiagų patvarumą. Todėl, rekonstruojant šį tiltą (senojo tilto vietoje pastatant naują), buvo panaudotos kai kurios senojo tilto konstrukcijos, išliko upėje prieškaryje  sumontuotos galingos atramos, šalia kurių  buvo įrengtos ir naujos.

       Vis tiktai tiltą per Šventąją Žaliojoje rekonstruoti buvo būna, nes dabartiniu laikmečiu senasis tiltas jau nebeatitiko saugaus eismo reikalavimų, transporto priemonėms važiuoti šiuo tiltu darėsi sudėtinga.

         Žaliosios tiltas buvo garsus ne vien tik dėl to, kad jį projektavo garsus inžinierius Pr. Markūnas. Tiltą garsino ir garsaus lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardas. Taip, tiltas buvo pavadintas šio garsaus žmogaus vardu. Ir tai labai simboliška, kadangi Vaižgantas Žaliojoje ne kartą yra lankęsis pas giminaičius Rimkus, bendravęs su kitais šio kaimo gyventojais. Vaižgantas pasiūlė Rimkams pastatyti Žaliojoje  Lietuvos Nepriklausomybei skirtą paminklą, o kai darbas buvo atliktas- tą įspūdingą paminklą pašventino…

      Pavadinus tiltą Žaliojoje garbiojo Vaižganto vardu, žymus skulptorius Juozas Zikaras sukūrė bareljefus su rašytojo atvaizdu, kurie papuošė tilto turėklus. Sovietmečiu bareljefai buvo nudraskyti ir sunaikinti- žinia, kunigo, tautos patrioto atvaizdai nederėjo socialistinėje visuomenėje, negalėjo puošti tilto, kuriuo komunistinio gyvenimo šaukliai  ketino keliauti į komunizmą…

        1988 metų rugpjūčio 19-ąją Žaliojoje įvyko prasmingos iškilmės- tiltui vėl sugrąžintas Vaižganto vardas, pašventinti ir atidengti J.Zikaro sukurti Vaižganto bareljefai. Dalyvavę iškilmėse dabar jau šviesios atminties prof. Česlovas Kudaba, liaudies rašytojas Juozas Baltušis, žymus išeivijos dailininkas Kazimieras Vytautas Jonynas, skulptoriaus Juozo Zikaro dukra Alytė Zikaraitė ir daugelis kitų svečių (neskaitant anykštėnų inteligentų, svėdasiškių ir vietinių- Žaliosios kaimo gyventojų) džiaugėsi, kad su Atgimimu sugrįžo į gyvenimą tiesa, kad tiltui sugrąžinti ir Vaižganto vardas, ir kadaise išniekinti, nudraskyti bareljefai. Deja, po kelerių metų tilto turėkluose vėl žiojėjo baisios skylės. Tuomet, jau laisvoje ir Nepriklausomoje Lietuvoje tiltas vėl buvo išniekintas, bronzinius bareljefus nudraskė spalvotųjų metalų vagys, o gal ir kokie nors kolekcionieriai…

        Viltis sužibo, kad po daugelio metų  žiojėjančių tilto turėkluose „akiduobėse” vėl atsiras bareljefai, kai paaiškėjo, kad tiltas Žaliojoje bus rekonstruojamas. Juolab, kad sveikintiną iniciatyvą pradėjo rodyti jau prieš visų darbų pradžią AB „Panevėžio keliai” administracija, kad susirūpino tuo svarbiu reikalu Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus kultūros vertybių apsaugos specialistė Daiva Stankevičienė, Svėdasų seniūnijos seniūnas Valentinas Neniškis ir kiti geros valios žmonės.

      Ir taip atsitiko iš tikrųjų.

        Iš M.K. Čiurlionio dailės muziejaus laikinai paskolintų skulptoriaus Juozo Zikaro originalų kaunietis skulptorius Žilvinas Pabrinkis pagamino Vaižganto bareljefų kopijas. Jam teko atlikti labai kruopštų ir atsakingą darbą.  Pirmiausia reikėjo išlieti metalines formas, iš jų pagaminti gipsines kopijas, tiktai tuomet jau buvo galima išlieti bronzinius bareljefus, kurie vėliau ir papuošė tiltą. AB „Panevėžio keliai” Vaižganto bareljefų atkūrimas ant tilto kainavo net keletą tūkstančių litų.

      Viena papildoma gipsinė Vaižganto bareljefo kopija buvo pagaminta Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus prašymu. Tam neprieštaravo  nei Kauno  M.K. Čiurlionio dailės muziejaus administracija, nei skulptorius Ž.Pabrinkis, nei AB „Panevėžio keliai” generalinis direktorius Virmantas Puidokas. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį per tradicinį respublikinį renginį- „Vaižgantines” Malaišių kaime Muziejui šią kopiją padovanojo AB „Panevėžio keliai” projektų vadovas Arvydas Radimonas.

        Šiuo metu visi važiuojantys plentu Kupiškis- Utena ant išplatėjusio, išgražėjusio, šiuolaikiško  Žaliosios tilto  abiejose pusėse pastebi įmontuotus bronzinius Vaižganto bareljefus. Taip panevėžiečių kelininkų lėšomis ir iniciatyva šiame Svėdasų krašto kampelyje vėl sugrįžo tiesa. Reikia tikėtis, kad ant metalinių tilto turėklų bareljefai yra pritvirtinti labai patikimai, kad jokie vagišiai nebesugebėtų šių relikvijų išplėšti.

       Šį tiltą ypač pamėgo vestuvininkai : dažnai juo savo išrinktąsias neša jaunikiai, ant tilto vestuvininkai fotografuojasi, filmuojasi. Ir, žinoma, visuomet užkabina didesnes ar mažesnes spynas, išmesdami raktus į srauniąją Šventąją. Esą, tos spynos simbolizuoja amžiną meilę. Gal tokia tradicija ir nauja, graži, sveikintina. Tiktai labai gaila, kad jaunavedžiai spynas kabina ne ant tilto turėklų, kur vietos yra iki valiai, bet būtent šalia Vaižganto bareljefo. Patikėkite – vaizdas tikrai nekoks. Juk kaip nedera – žymaus, Tėvynei Lietuvai nusipelniusio  žmogaus atvaizdas ir šalia kabančios spynos. Kol kas tų spynų spynelių dar nedaug, bet po vasaros savaitgalių jų vis daugėja…