Vajėšių vienkiemyje – tik vienas vietinis

Jau visai netoli Čekonių, visai arti Rubikių ežero, plačiame kalvyne, nuo senų laikų gyvuoja Vajėšių kaimas. Surašant 1923 m. buvę 10 kiemų su 75 gyventojais. Žemės buvę apie 250 hektarų, ją į vienkiemius išskirstę 1936 m. Sovietmečiu net tris kartus per dieną čia važiuodavo maršrutu Anykščiai – Vajėšiai kursavęs autobusas. Nūnai kaimas sunykęs, prieš penkerius metus buvo priskaičiuojami vos penki čia deklaruoti piliečiai.

Net ir mirę kaimą garsina

Juozas Meškauskas… gydytojas, stulbinančios karjeros aukštumos – dar nesulaukus nė keturiasdešimties jis jau buvo Kauno klinikų  profesorius, katedros vadovas. Mokslų daktaru tapo 1937 m., kuomet apsigynė disertaciją tema „Skrandžio dvylikapirštės žarnos opaligės ankstyva diagnozė ir gydymas“, stažavosi Vienoje, Miunchene, Berlyne. Visuomenininkas, vadovavęs studentų ateitininkų „Gajos“ korporacijai, konfliktavo su katalikus varžiusia tautininkų valdžia, už savo įsitikinimus net kalėjo Varnių lageryje. Nuolat atvykdamas į tėviškę, sodžiuje būręs pavasarininkus, šaulius, rengęs vakarus, iš kurių pelno buvo pastatytas jaunimo kryžius.
Po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Vokietiją, po to persikėlė į JAV, kur taip pat vertėsi gydytojo praktika, buvo įkūręs privačią kliniką lietuviškiausiame mieste Čikagoje, du dešimtmečius darbavosi alkoholikų ir narkomanų gydymo įstaigoje. Aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, daug rašė, svarbiausias jo veikalas yra „Lietuvių medicinos istorija“. Išgyveno net 104 m., jo palaikai parvežti į tėvynę ir palaidoti Debeikių kapinėse.
Tikras tėvynės patriotas buvęs Antanas Bulota, kuris iš šio kaimo į platų pasaulį išėjęs baigė karo mokyklą, tarnavo Karaliaus Mindaugo pulke Kupiškyje, buvo kulkosvaidininkų kuopos vadas. Vokietmetyje dalyvavo formuojant generolo Povilo Plechavičiaus armiją, po to pasitraukė į Vakarus, atsidūrė Amerikoje, kur devyniasdešimtuose metuose pasimirė. Jo antroji žmona Aušra pasirūpino, finansiškai rėmė, kad Santariškių klinikoje buvo įrengta A. Buloto vardo palata, kad iš 2003 m. įsteigto fondo geriausi Anykščių A. Vienuolio progimnazijos moksleiviai gautų pinigines premijas. Debeikių kapinėse, Bulotų kapavietėje stovinčio stogastulpio įrašas tarsi apgaili A. Buloto lemtį gyventi ir mirti svetimame krašte: „Ne ten norėjau atsigulti…/ Norėjau Lietuvoj ilsėtis/ Su protėviais, tėvais/ Šventuos kapeliuos/ Po šlamančiais klevais.“

Kėdainių fabrikus statęs ir jiems vadovavęs

Buvo toks Kazimieras Pilkauskas, nuo mažens mokslų atkakliai siekęs ir mokslus sumaniai panaudojęs. Baigęs Panevėžio gimnaziją stojo į Kauno politechnikos Chemijos fakultetą, o įgijęs inžinieriaus technologo specialybę dirbti išvyko į Rygą. Superfosfato gamykloje pradžioje buvo pamainos meistru, tačiau sumanus technologas greitai ėmė vadovauti visam cechui.
Septynerius metus padirbėjęs sugrįžo į Lietuvą, mat mineralinių trąšų gamykla buvo statoma Kėdainiuose. Ten vadovavo statybos darbams, o po to darbavosi vyriausiuoju inžinieriumi, po to beveik trisdešimt metų vadovavo visai gamyklai. Neeilinis žmogus buvęs, visą laiką nepartinis, vis dėlto prieš tapdamas direktoriumi žengė šį žingsnį. Kitaip negalėjo, mat bičiuliai patarė, patikino, kad jei to nepadarysiąs, direktoriumi paskirs kokį rusą, kuris ne tik su savo artimaisiais atvyks, bet ir visą gvardiją bičiulių, specialistų iš plačiosios tėvynės atsitemps, lietuviškuose Kėdainiuose tikriausią rusų koloniją įkurs. Daug nusipelnė Maskvoje „pramušant“ pinigų Kėdainių ligoninės bei miesto kelių statyboms.
Pasak pažinojusių, buvęs reiklus ir supratingas, kiekvieną darbuotoją galėjęs išklausyti, suprasti, pagelbėti, atjausti sunkią valandą. Mirtis buvo staigi, netikėta, pakirtusi septyniasdešimt ketvirtuose metuose. Kaip apie tai pasakojęs brolis pasidžiaugė, kad ir kolchozo derliai buvę labai neblogi, nes Kazimieras pagelbėdavo papildomą vagoną trąšų nusipirkti, ir atsidūsta: „Valig amžiaus dar galėjęs gyventi…“

Ūkininko godos

„Aš čia vienas vietinis pasilikęs, visi kiti atėję, atvažiavę iš kitur. Sodybų daug čia nupirktų – štai tą labai ištaisę kauniečiai, aną gi nupirkęs kažkoks verslininkas rusas nuo Ignalinos, žmogus, kuris lietuviškai silpnai tekalba. Kitos gi sodybos apleistos, laukia naujų šeimininkų ir tyliai išgyvena savo griūtį“, – sako Jonas Pilkauskas.
Skendi žydinčių obelų žieduose, kuomet ten buvome buvo tas gegužės pabaigos laikas. Tačiau viduryje savaitės nė vienoje sodyboje nepavyko surasti nė gyvos dvasios. Vasarnamiai.
Jonas iš kito kambariuko atneša vieną popierių, po to kitą, po kiek laiko dar daugiau. Dokumentas ministro pirmininko Augustino Valdemaro pasirašytas, apie tai, kad 1929 m. savanoris kūrėjas Klemensas Pilkauskas, gimęs 1896 m. Sterkiškių kaime prie Debeikių, buvo apdovanotas Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu nr.1544., apie jo gautą žemę tarsi nieko ir nebežino, dokumentas gi rodo tik šiame kaime buvusį jo motinos Emilijos ir jos sesers Onos – Žekonaičių pasidalytą tėvų ūkį – 24 su puse hektaro žemės. Tėvokas Klemensas gal jau ir nebegalvojo, kad kada bus nepriklausomybė, kad vėl nuosavybė sugrįš. Tik dirbo, smarkiai dirbo. Ir kolchoze, ir namuose, daug negalvodamas.
Sodybos tvarte daug metų buvo laikomos kolchozo karvės, kitokie gyvuliai, šalia keliutės esąs kampas gerokai nubrūžintas, gal net nuskeltas jį kliudžiusių pašarus vežančių traktorių Atgaivindavo darbus pertraukdavę atlaidų šventės, ypač Baltramiejaus siautulys – kiekviename kieme dainos, vaišės, geras alus. Ir jų motina gaminusi puikiausią alų. Sužlugo kolchozai, Vajėšių gyvenvietės centre dar tebestūkso daug to meto didžiulių mūrinių pastatų.
Nūnai ūkis jau Remigijaus rankose, tėvas dar jam gabalą žemės priedo nupirkęs, tačiau kažkokie nedorėliai ir jų draugeliai tarpstantys žemėtvarkoje žemių ribas išstumdė – sienos nebeatitinka. Buvo šituo klausimu atvykusi komisija, matavo, žiūrėjo, rado, kad iš tiesių ribos išstumdytos. Bet jų išvados teisybei išpildyti nepakanka, tame pernai surašytame dokumente patariama bylinėtis – kreiptis ne bet kur, o į kažkokį Vilniaus teismą.
Skvarbaus žvilgsnio, viltingai ir aš nuteikiu, mąslus vyras ištaria, kad šitų dalykų, tokios netiesos taip nepaliks – kreipsis į ministrą, kreipsis į prezidentę, juk turi būti mūsų Lietuvoje teisybė, ypač savanorio sūnui ji svarbi ir reikalinga.